Velbiškės – kaimas, įsikūręs šalia Utenos–Vilniaus plento. Priklauso Leliūnų seniūnijai, žmonės meldžiasi parapijos bažnyčioje – Pakalniuose (Leliūnų sen.). Kažkada kaimą valdė Degulių dvaro ponai, kaimas kelių šimtų metų senumo.
Savamokslis melioracijos darbuotojas
Deguliškis Antanas Sabalys dabar gyvena žmonos tėviškėje, tarp Degulių ir Velbiškių, kuri oficialiai priskiriama Degulių kaimui. Sutuoktinė buvo Ryliškytė, o šiosios gimti namai statyti iš medienos, vežtos iš Labanoro girios.
A. Sabalys melioracijoje dirbo buldozerininku, kol apsirgo ir gydytojai nepatarė grįžti prie ankstesnio darbo. Tada pastatė šaltkalviu – važinėjo po lauko dirbtuves. Paskui dvejus metus pavaduodavo atostogaujančius mechanikus. Tačiau paprastu mechaniku ilgiau nebenorėjo būti – išsireikalavo vyresniojo mechaniko vietą. Nors pašnekovas daugiau keturių klasių nieko nebuvo baigęs, techniką suprato, gerai tvarkėsi ir dokumentacijoje.
A. Sabalys su žmona į šios tėviškę pas uošvę (uošvis anksti mirė) atsikraustė, kai išėjo į pensiją, buvo dar stiprus, gyvulius laikė.
Žmogiškų vertybių neišvertęs į raudoną kailį
Deguliškiai ir velbiškiečiai, pasak A. Sabalio, į Šv. Onos atlaidus važiuodavo į Pakalnius, į „traicę“ – į Skudutiškį (Molėtų r.).
Ir pirmą Kalėdų, ir pirmą Velykų dienomis niekas nedirbdavo, eidavo į bažnyčią – nebausdavo. A. Sabalio pusbrolis Algys Cibas buvo kolūkio pirmininkas. Jis eidavo ir į bažnyčią, ir „pagrabuos“, nebijojo būti išmestas iš pareigų, sakė: „Tegul meta, turiu rankas, tai dirbsiu.“ Tačiau iš darbo nebuvo išmestas – sugebėdavo jis išgerti arielkosir su kunigais, ir su „miesta viršinykais“. Ėjo kalbos, kad neprisidėjo jis prie kitų kolūkių pirmininkų ir prie partizanams skirto kryžiaus nupjovimo ant Pakalnių piliakalnio. Vėliau A. Cibas ėjo partinės organizacijos sekretoriaus pareigas Sudeikiuose. Anot A. Sabalio, per pusbrolio pagrabą jį už pagalbą gyrė ne tik eiliniai žmonės, bet ir kunigai.
„Generolo“ kapinėse pastatytas geležinis kryžius
A. Sabalys pasakojo, kad „generolas Kelevišius“ rado kažkokį seną kryžių „ant gryčias“ ir sukvietęs apylinkės žmones, pakvietęs kunigą, šventino pastatytą radinį Velbiškių kapinėse. Anot 87-erių pašnekovo, anksčiau kapinėse jis neatsimena buvus jokių kryžių – „niekas mana laiki čia jau nebesikavoja“. Vyras žino, kad čia yra palaidotas vienas plėšikavimu įtartas ir, jo teigimu, partizanų nušautas vietinis. Anksčiau kauburėlių dar būta, bet jie jau seniai susilygino su žeme.
„Generolas Kelevišius“ – dimisijos pulkininkas Vitas Antanas Kelevišius – pasakojo, kad Velbiškių kaime įsigijo Šutinių sodybą. Joje rado metalinį kryžių. Naujasis gyventojas apie kryžių paklausė Šutinių palikuonio Alberto Šutinio ir sužinojo, kad jis pats gamino kryžių apie 1975 metus, ketino jį pastatyti ant artimųjų kapavietės Pakalnių kapinėse. Tačiau kryžius taip ir liko nepastatytas, o laikui bėgant, tapo nebereikalingas. Vyrai pasitarę nusprendė kryžių atnaujinti ir jį, skirtą bendruomenei, pastatyti Velbiškių kaimo kapinėse. Kryžių atnaujinti padėjo velbiškietis Gediminas Juška. Laiminti kryžiaus buvo pakviestas tuometis Leliūnų parapijos klebonas Alfredas Puško, sukviesti ir visi velbiškiečiai, kurie, prisimindami išėjusius kaimo gyventojus, paskui vaišinosi prie bendro stalo, alum putojančio.
Autoriaus nuotr.
