Tęsinys. Pradžia „Utenos dienos“ Nr. 14

Tęsiame pasakojimą apie Utenos kultūros centro direktorių Algirdą Palskį. Šįkart prisiminimais dalijosi ne tik režisierė Vida Kairienė su scenografe Vida Navikiene, bet ir uteniškiams gerai žinoma A. Palskio dukra Gražina Kapčiuvienė, dainavimo studijos „Decima“ įkūrėja ir vadovė, kuri taip pat dirbo tėčio vadovaujamoje kultūros įstaigoje.

Direktorius iš didžiosios raidės

Režisierė Vida Kairienė dar iš mokyklos laikų įsidėmėjo A. Palskį kaip dainų švenčių dalyvį, vadovą, muzikos mokyklos mokytoją. Baigusi režisūrą Klaipėdoje ir grįžusi į gimtąją Uteną, ji su A. Palskiu susidūrė kaip su kaimo kapelos vadovu. Šis, vyresnio amžiaus muzikantas, jaunam žmogui, ką tik pradėjusiam darbą, darė didelį įspūdį, buvo geras patarėjas, šiltas, nuoširdus žmogus, su kuriuo visada galėdavai atvirai kalbėtis, pasitarti dalykiniais darbo klausimais. Vis dėlto buvo reiklus. Ne tik sau, bet ir aplinkiniams – ne veltui kapela buvo plačiai žinoma. Darbui A. Palskis save atiduodavo visą. Žinoma, gal tada buvo kitokios sąlygos, kai darbdaviai išleisdavo savo darbuotojus į repeticijas, tačiau pašnekovei įstrigo tai, kad kapelos vadovas savo muzikantus ir dainininkus į repeticijas ir iš jų vežiodavo pats, savo mašinėle.

„Prie manęs pasikeitė gal šeši direktoriai, tačiau mano atmintyje išliko vienintelis – A. Palskis. Iš pradžių mes kažkaip skeptiškai žiūrėjom, kaip čia jis tokiame amžiuje ateis vadovauti, o paskui pamatėm, kad žmogus yra kaip tėvas. Jeigu eini koridoriumi kitą kartą be nuotaikos, prasilenki su juo, sako: „Stok, kas yra? Kodėl tokia nuotaika? Kas nors negerai? Namuose negerai? Vaikai serga? Ateik, pasikalbėsim.“ Tai buvo žmogus, kuris matė tavo nuotaikas, kuris, kiek galėjo, padėdavo kiekvienam.“

V. Kairienė atsiminė: vienos miesto šventės išvakarėse jai gimė mintis J. Basanavičiaus ir Maironio gatvių sankirtoje pastatyti fortepijoną – kad važiuodami iš darbų uteniškiai matytų, jog kažkas mieste jau vyksta. Per pasitarimą dauguma buvo nusiteikę skeptiškai. Išklausęs visų nuomones, direktorius tylėjo, o rytojaus dieną pasikvietė režisierę: „Darom.“ Idėjos sumanytoja pripažino, kad ir pati suprato sumanymo riziką, tačiau Dievas davė gražų orą ir viskas pasisekė kuo puikiausiai.

Anot V. Kairienės, A. Palskis buvo žmogus, kuris mokėjo kūrybiškai žvelgti į savo darbą, padėti žmonėms. Vis dėlto daug kūrybinių sprendimų sueidavo į jį. Jis ir padėdavo galutinius taškus. Buvo ir ūkininkas, ir kultūros žmogus, o tai yra svarbiausia einant kultūros centro direktoriaus pareigas. Turi išmanyti, kaip tavo kolektyvai atrodo, koks jų lygis. „Toks žmogus, kuris išliko gyvenime. Ir tokio direktoriaus kultūroje turbūt neatsiras.“

„Tai aš kaltas“

Pasak V. Kairienės, A. Palskis, kaip nusimanantis kultūroje, savo pavaldiniams leisdavo nerti į kūrybines aferas, už pasekmes atsakomybę prisiimdavo sau, todėl darbuotojai jausdavosi saugiai. „Jis neleisdavo nė vienam žmogui teisintis, jeigu kažkas nepavykdavo arba kokie nors nesusipratimai įvykdavo. Visada sakydavo: „Tai aš kaltas. Tai aš nesužiūrėjau. Tai aš nepamačiau. Tai aš nesupratau.“ Neleisdavo kaltinti nė vieno kūrybinio darbuotojo.“

Pašnekovė buvusiam direktoriui priskyrė dar vieną nuopelną – sugebėjimą suburti kūrybinę grupę. Labai svarbu, kai branduolys – muzikantas, choreografas, režisierius, meno vadovas – gali dirbti kūrybinį darbą. Suburti kolektyvą, kuris dirbtų kaip vienas kumštis, yra didelis dalykas, ne kiekvienam pavyksta tai padaryti.

„Jis buvo Direktorius iš didžiosios raidės. Dabar reta tokių žmonių, kurie būtų ir žmogiški, ir kūrybiški, ir meniški, ir mokantys suburti žmones. Visa tai šitame žmoguje suėjo į vieną visumą. Tankiai prisimenu tą žmogų, kaip tėvą, kaip kažkokį užnugarį. Atrodo, kad už jo galėtum ir pasislėpti su savo visom negandom. Jis matydavo ir tavo asmeninį gyvenimą, ir tavo kūrybines sėkmes.“

Kadangi direktorius buvo reiklus, ginčų, nesusipratimų neišvengta, tačiau jie vykdavo kūrybinėje plotmėje. A. Palskis buvo tas, kuris išklausydavo besiginčijančias puses ir nuspręsdavo, kurios sprendimas, jo nuomone, yra priimtinas.

Jis jausdavo, kada kolektyvą reikia susodinti pasėdėti prie kavos puodelio arba išvežti į gamtą. Kažkur į neoficialią aplinką – išsilieti, išsikalbėti. Darbuotojai galėdavo jam išsakyti savo pastabas. Ir direktoriui buvo svarbu, ką apie jį mano jo darbuotojai. Priimdamas sprendimus, jis norėjo žinoti, kuo kultūros darbuotojai kvėpuoja, reikėjo žinoti, kur jis pats klysta.

Vida NAVIKIENĖ

Buvusi UKC dailininkė-scenografė, lėlių teatro „Zuikis Puikis“ dailininkė

Kai 1979 metais iš Kauno su paskyrimu atvykau dirbti į Utenos kultūros namus (dabar – Šaulių namai) dailininke, mane stebino ir žavėjo dažnais vakarais nuo scenos skambančios linksmos, kartais lyriškos dainos ir kapelos muzika. Neiškentusi praverdavau salės duris ir stebėdavau, kaip vyksta A. Palskio suburtos kaimo kapelos ir ansamblio repeticija.

Netrukus A. Palskis manęs paprašė sukurti kapelos afišą (plakatą). Tai man buvo pirmas didelis išbandymas, nes tik pradėjusi dirbti neturėjau patirties ir baiminausi atlikti tokią rimtą užduotį. Ir tik su jo padrąsinimu viskas pavyko puikiai, o tokių afišų aplinkiniai rajonai dar nesugebėdavo pasidaryti. Paskui kūriau ir daugiau didelio formato afišų – „Aukštaičių“ chorui, Dainų šventėms, estradiniam ansambliui. Dabar nėra taip sudėtinga tai padaryti, svarbu turėti idėją, nes kompiuteriu gali ir šiaip, ir taip komponuoti, o tuomet didelio formato (A1) projektą reikėjo atlikti ranka su teptuku, tada atiduodavom į Kauno spaustuvę, kad atspausdintų atitinkamą tiražą.

Taip man atvykus čia dirbti ir prasidėjo pažintis su A. Palskiu. Tuo metu jis dirbo Utenos muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoju ir dažnai manęs paprašydavo tai kaligrafiškai užrašyti ant padėkų, tai sukurti kokį sveikinimą.

A. Palskiui pradėjus dirbti Utenos kultūros centro direktoriumi, kūrybiniai sumanymai dažnai sulaukdavo jo entuziastingo pritarimo. Jis mėgo naujoves, nestandartiškus sprendimus, ieškodavo galimybių, kaip tai įgyvendinti. Kiekvieną specialistą įdėmiai išklausydavo, pasitarimų metu iki smulkmenų išanalizuodavom scenarijaus vingrybes, kartu smulkmeniškai išnagrinėdavome būsimo renginio detales. Praėjus renginiui vėl susirinkę išdiskutuodavome sėkmes ir nesėkmes tam, kad nesikartotų klaidos.

Kultūros finansavimas visais laikais buvo didelė problema, tačiau A. Palskis surasdavo daugybę rėmėjų, tad įgyvendinti nestandartinius režisūrinius bei scenografijos sprendimus atsirasdavo gana didelės galimybės. Tuo pertvarkų laikotarpiu Utenos įmonės nebuvo jau tokios turtingos, tačiau jis buvo didelis diplomatas ir mokėjo prikalbinti vadovus, kad kultūros veiklas paremtų ar finansais, ar darbais.

A. Palskis mus, dirbančius specialistus, kolektyvų vadovus, ūkio darbuotojus, subūrė į vieną darnią bendruomenę. Jis pažinojo mūsų šeimas, žinojo mūsų džiaugsmus, bėdas, visada duodavo jautrų, tėvišką patarimą. Mes galėjome pasitikėti vieni kitais, o tai labai svarbu kuriant bendrą projektą. Manau, tai ir buvo mūsų gražaus, kūrybingo darbo sėkmės pagrindas. Tuometinius Utenos kultūros centro renginius žinojo visa Lietuva. O jau su kokiu džiaugsmu iš visos šalies atvykdavo kapelistai, kuriuos, kaip brangiausius gimines, pasitikdavo ir išlydėdavo pats direktorius! Tas nepamirštamas dviejų dienų renginys būdavo tarsi didžiausi Lietuvos kapelų atlaidai.

A. Palskis buvo ne tik kūrybiškas, išmintingas vadovas – jis buvo ir labai praktiškas, ūkiškas žmogus. Į darbą visada ateidavo pirmas dar gerokai iki darbo pražios, apžiūrėdavo visus teritorijos pakraščius, visas patalpas, sakydavo: „Apeinu savo valdas.“ Pamatydavo, ką pernakt vaikigaliai nulaužė, ką reikia pagražinti, kur reikia remonto.

Toks vadovavimas, betarpiškai bendraujant su kolektyvu, pasitikėjimas jaunais specialistais, dėmesys kiekvienam, tikėjimas naujomis kūrybinėmis idėjomis ir sukurdavo renginių sėkmę bei atnešdavo garbę Utenai. Tai buvo Direktorius iš didžiosios raidės, ne visiems taip gyvenime išeina. Jį žinojo ir pažinojo visa Lietuvos kultūros bendruomenė. Džiaugiuosi, kad likimas mane suvedė su šiuo Žmogumi, iš kurio gyvenime daug ko išmokau.

„Mes turėjom komandą“

A. Palskio dukra Gražina Kapčiuvienė, šįmet 30-metį mininčios Utenos dainavimo studijos „Decima“ įkūrėja ir vadovė, atsimena buvusi dar visai nedidelė, kai su tėčiu šeštadieniais vykdavo į jo vadovaujamos kapelos repeticijas senuosiuose kultūros namuose. Nors gal kažkam atrodė, kad šis užsiėmęs kultūros žmogus prapuolęs darbuose ir šeimai visai neturi laiko, pasak pašnekovės, tėtis sodyboje ir staliavo, ir smulkiu žemės ūkiu užsiėmė. Be to, jis buvo ir aistringas žvejys, su kitu garsiu Utenos muzikantu Adolfu Driuku motociklu vykdavęs į žvejybą. Beje, šie du draugai gyveno kaimynystėje, o A. Palskis 1967 m. iš A. Driuko perėmė vadovavimą garsiajai kaimo kapelai.

G. Kapčiuvienė pripažino, kad nuo mažų dienų buvimas arti muzikantų greičiausiai ir ją pačią paskatino įsisukti į jų gretas. Baigusi chorvedybą ji grįžo į Uteną ir tapo porą metų kultūros rūmams vadovaujančio tėčio pavaldine. Iš pradžių dainavimo studiją įkūrusi naujokė jautėsi nejaukiai, kolektyvas irgi į ją žiūrėjo atsargiai, tačiau vėliau, kai vieni kitus perprato, susigniaužė į vieną darbinį kumštį, kuris su trenksmu ėjo per festivalius ir kitus renginius. „Mes turėjom komandą. Man nereikėjo vienai daryti. Tai gal ir tėčio, kaip direktoriaus, įtaka, kad mokėjo suburti komandą. Jeigu festivalis, tai nėra mano festivalis – visų: ir dailininkė žino, ką ji padarys, ir scenografė, ir režisierius… Direktorius visąlaik buvo atsakingas už rėmėjus“, – sakė dainavimo studijos „Decima“ vadovė, po tėčio pasitraukimo pasigedusi kultūros centre komandiškumo ir paramos iš direktoriaus.

Pašnekovės nuomone, be komandos nebūtų vykę nei kapelų konkursas „Linksmoji armonika“, nei miesto šventės. Beje, G. Kapčiuvienė sakė, kad jai tik šiemet, po sausio 24 d. vykusio didelio festivalio, už kurį ji buvo atsakinga ir susilaukė aplinkinių pagyrų, atėjo mintis, kad organizaciniai sugebėjimai atėjo iš tėčio, iš jo daug išmoko.

Tą pačią dieną

Anot A. Palskio dukters, nuo tėčio mirties jau praėjo penkiolika metų ir ji visąlaik jautėsi tarsi skolinga, kad apie jį nieko nėra parašyta, tad dabar, kai išeis straipsnis, ji jausis ramiau, juolab kad ir pati prie to bus prisidėjusi. A. Palskis visada norėjo anūkės, tačiau jam nebuvo lemta jos sulaukti.„Aš jums pasakysiu, koks mūsų su tėčiu buvo gilus ryšys. Jis man sakydavo: „Kaip dar norėčiau anūkytės!“ Kalbėjo kalbėjo, ir aš pagimdžiau savo mažėlę dukrą Elzę lygiai po metų, tą pačią dieną, kai tėtis mirė. Visi susirinko į metines, o aš tuo metu buvau gimdykloje ir pagimdžiau Elzę. Girdėdavau, kad gyvenime nieko nebūna šiaip sau – kai kažkas išeina, kažkas turi ateit. Taip pas mus atėjo Elzė. Labai į senelį: kūrybiška, jautri, gražiai piešia, smuiku griežia, dainuoja… Daug senelio matau. Ir kad kas nors man būtų pasakęs, kai tėtis buvo gyvas, jog aš turėsiu dukrą!.. Nu, ne ne, aš juk karjeristė, man čia ansambliai ir t. t. Be to, jau turėjau sūnų – duoklė kaip ir buvo atiduota.“

Dukra atsimena, kaip tėtis po kažkokio pasirodymo su kapela dovanų gavo gyvą gaidį. Ir teko jį laikyti buto sandėliuke, kol pentinuotasis, atėjus laikui, iškeliavo gyventi į kaimą. Beje, ūkininkavimas A. Palskiui nebuvo svetimas – Šeimyniškių kaime jis su šeima laikė ir porą jautukų, ir triušių, ir vištų. Turėjo traktorių, padargus. Ir žemę kultūros rūmų direktorius dirbdavo tik vilkėdamas baltais marškiniais.

Tęsinys artimiausiuose numeriuose

Palskių šeimos archyvo nuotr.