Stebėtina, kad taip plačiai kalbant apie sukčių grėsmę, kasdien galima išgirsti arba perskaityti apie vis naujas apgavikų aukas ir jų sugalvotus scenarijus. Kartais šios istorijos net palydimos šypsniu, taip įvertinant sukčių išmonę ir išradingumą. Ir tai yra jau kone visa reakcija. Prisipažinkime, juk dažniausiai pamanome, kad nukentėjusieji nuo sukčių yra pagyvenę, neišprusę žmonės. Ir kad taip niekada neatsitiks mums ar mūsų artimiesiems. Ir čia suklystame.

Kaip bebūtų keista, telefoninių ir kitų sukčių aukomis tampa ne tik senjorai, ne tik gyvenantys nuošaliai ar mažiau apsiskaitę. Tarp patikėjusiųjų pasakėlėmis apie sužalotus giminaičius, socialinius darbuotojus ir kitokius pareigūnus, „tikrinančius” viską iš eilės – nuo santaupų iki elektros skaitiklių, yra daug brandžių, šilto ir šalto mačiusių bei išsilavinusių žmonių. Tokių kaip mano tėtis, jūsų kaimynas ar auklė.
Tą akimirką, kai kažkas skambina, informuodamas, kad nutiko bėda artimam žmogui, svarbu ne amžius ir ne išsilavinimas. Svarbu, kad žmogus, kurį tuo metu veikia stiprios emocijos, nepasimestų ir turėtų atspirties taškus, sufleruojančius, kaip elgtis. Tie atspirties taškai negims iš nieko – juos reikėtų „sukalti” bendru šeimos ir artimųjų sutarimu. Pavyzdžiui, įvesti geležinę taisyklę, jog su niekuo kitu, ypač nepažįstamu žmogumi ir ne oficialioje institucijoje nebūtų kalbama apie asmeninius ir finansinius duomenis. O jei kas nors prašo ar reikalauja pinigų, nesvarbu kokioje situacijoje, būtina pirma susisiekti su tuo, kuriuo pasitikima: giminaičiu, kaimynu, paštininku, galų gale policijos pareigūnu ar banko tarnautoju.
Išskirtinė socialinė grupė yra žmonės, gyvenantys vieni ir atokiose vietovėse. Jie yra patiklesni ir išsiilgę bendravimo, todėl pas juos į namus nesunku įsiprašyti su menkiausiu pretekstu. Nekalbant jau apie tai, kad sukčiai būna gerai „ginkluoti” informacija apie vietos pareigūnus, jų vardus, pavardes net darbo kabinetų numerius. O kur dar įvaldytos emocinio manipuliavimo technikos. Jei išblaškomi visi įtarimai, reikėtų bent užtikrinti, jog grynais namuose laikomi pinigai būti laikomi ir tvarkomi diskrečiai, ir jokiu būdu ne prie prašalaičių akių, arba dar veiksmingiau – kad namuose būtų laikoma minimali santaupų suma.
Tiesioginis pokalbis su artimaisiais ar pažįstamais yra daug paveikesnis nei beasmenis straipsnis laikraštyje ar monotoniškas balsas radijo imtuve. Todėl nevenkite pasikalbėti su esančiais didesnės socialinės rizikos grupėje. Aptarkite, kaip derėtų elgtis susidūrus su tokia situacija. Nepasiduokite avantiūrai manyti, jog jūs ir jūsų artimieji esate per sumanūs tapti sukčių aukomis.
Priešakyje laukia labai svarbus etapas šalies ir gyventojų gyvenime – naujos valiutos įvedimas. Tai sukuria naują terpę sukčiavimo atvejams. Pasirūpinkite, kad jų aukomis netaptų jūsų artimieji.

Odeta BLOŽIENĖ, „Swedbank” Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje