Iš nebūties – į būtį

Beveik du mėnesius Vytauto Valiušio keramikos muziejuje veikia Rimos Leipuvienės keramikos darbų paroda „Iš nebūties“. Gausiai lankoma paroda sulaukė didžiulio dėmesio, nes skulptūrinės keramikos darbai neeiliniai, kaip sakė menininkė, jie tarsi laiko ir patirties išvagoti gyvenimai, prisiminimai, individualios patirtys. Paroda veiks iki liepos 1 dienos.

Štai ką sako apie savo kūrinius ir patį procesą keramikė R. Leipuvienė: „Mano skulptūrinės keramikos kūriniai – tarsi laiko ir patirties išvagoti gyvenimai, prisiminimai, individualios patirtys. Jų vaizdiniai mena gilius judraus gyvenimo ciklo atspindžius, ilgainiui transformuotus į naujus pavidalus. Kaip medžio kamieno rievėse atsispindi jo amžius, taip mano darbuose šį įspūdį sukuria susisukusios molio įrantos, nelygumai. Tarsi prabėgusio laiko pėdsakai atsiradusios faktūros ženklina keramikos kūriniuose įprasmintas istorijas.

Aš siekiu statišką keramiką paversti dinamiška ir užfiksuoti jos kitimą, judėjimą, suteikti jėgos, krypties. Man itin svarbu savo pastangomis perduoti keramikai lašelį gyvybingumo, energijos tėkmės. Siekiu harmonijos su gamta. Gilus jos pajautimas, įspūdžių apraiškos keramikoje atsirado natūraliai nuo vaikystės, pačiai daug laiko praleidžiant gamtoje. Todėl ir šie darbai reflektuoja gamtos objektus – tarsi išdūlėjusius medžio rąstus lietuviško miško pelkėje, tarsi apsamanojusius akmenis. Keramika alsuoja gamtos ramybe, ilgaamžiškumu bei senove, kviečia stabtelėti. Judesys ir ramybė tarpusavyje susipina, suteikdami kūriniams sudėtingesnį ir įdomesnį kontekstą.

Kūryboje vadovaujuosi Rytų keramikos kultūros tradicijomis ir filosofija. Naudojau Japonijos meistrų technikas ir sėmiausi jų estetikos sampratų. Labiausiai mano kūrybą paveikė Japonijos keramiko Shozo Michikava darbai. Mano keramika yra aukšto 1 290–1 300 °C degimo keramika, glazūruota pačios paruoštomis glazūromis iš natūralių gamtos medžiagų (tokių kaip medienos pelenai, žemo degimo moliai ir t. t.). Priartėdama prie pirmapradžių keramikos tradicijų, kai keramika buvo išgaunama susijungus gamtos stichijoms (žemė / molis, ugnis) aukštoje temperatūroje naudojant natūralias medžiagas, jaučiuosi tęsianti prieš amžius sukurtas tradicijas. Kaip tų tradicijų tęsinį šiandien pateikiu savitą keramiką, kuri gali būti pritaikoma šiuolaikinėje aplinkoje.

Šie skulptūriniai keramikos darbai gimsta iš labai intensyvios dinamikos – rankų ir viso kūno jėgos pastangų valdant išcentrinę jėgą ant žiedimo rato sausu būdu formuojant ir transformuojant vientisą šamotinio molio gabalą į unikalią formą. Visa tai papildyta ir intensyviu minties darbu, ir iki skausmo nušlifuotomis rankomis. Tačiau žvelgdama į užbaigtą kūrinį visuomet jaučiu didelį pasitenkinimą. Žavėdamasi unikaliomis molio savybėmis, stengiuosi atskleisti jo grožį, paviršiaus ir faktūrų galimybes, suteikti nusidėvėjimo ar natūralaus senėjimo įspūdį. Pritardama Japonijos estetikos filosofijai „wabi-sabi“, stengiuosi išlaikyti balansą tarp technikų išlavinimo ir grožio netobulumo akcentuose, pasiduoti spontaniškumui. Išskirtinumas, nelygios, įdomios formos, asimetrija, laisvumas, energetika – tai pagrindinės mano vertybės, kurias šiandien stengiuosi perteikti kūryboje.

Kūrybos procese man labai svarbus drąsus leidimas sau ieškoti. Priimdama netradicinius sprendimus, kartais – rizikuodama, einu asmeninių atradimų ir naujų išraiškų paieškos takais… Stengiuosi būti atvira aplinkai, nuolat mokausi ir gilinuosi į save. Visa tai ir sudaro turiningą kelionę nuo pirminės inspiracijos ir idėjos iki proceso metu pakitusio galutinio rezultato, į kurį atlydi intuicija, technikos ir patirtis. Tuomet iš nebūties į būtį ateina įdomūs keramikos kūriniai…“

Plačiau apie parodą skaitykite birželio mėnesio pabaigoje išeisiančiame žurnale „Indraja“.

Autoriaus nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Aktualijos

Featured

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas

Krašto žinios