„Antras kartas nemelavo“ – tokia mintis tinka pradedant pasakoti apie Mindaugo Kašietos pasiekimą. Dviračiu ilgus atstumus važiuoti pamėgęs mažeikiškis sėkmingai dalyvavo ultra lenktynėse. Šių lenktynių trasa buvo nusidriekusi keturių pietų Europos valstybių keliais daugiau nei pustrečio tūkstančio kilometrų.
Atsižymėjo visuose taškuose
Mažeikiškis kartu su dar dviem lietuviais dalyvavo ultra dviračių ištvermės lenktynėse nuo šiaurinės Italijos Balzamo miesto iki Ispanijos šiaurėje įsikūrusio Bilbao miesto. Kiek daugiau kaip 2,5 tūkst. kilometrų trasa driekėsi Italijos, Šveicarijos (vienas iš būtinų atsižymėti taškų buvo šios šalies kalnuose), Prancūzijos ir Ispanijos keliais.
Ištvermės lenktynių reglamentas buvo nesudėtingas: organizatoriai visoje lenktynių distancijoje išdėstė 10 punktų, arba kitaip taškų, kuriuos dalyviams reikėjo aplankyti ir juose atsižymėti. Į minėtus punktus veda daug kelių, maršrutą į juos susidėlioja ir juo važiuoja pats dalyvis.
„Organizatoriai tuos taškus sudėliojo sunkiai pasiekiamose vietose, dažniausiai kalnų viršūnėse, tačiau tai ir atsipirko: juos pasiekęs, prieš save išvysti nepakartojamus gamtos vaizdus. Dalyvauti šiame renginyje užsiregistravo apie du šimtai dalyvių, jo nebaigė apie šešiasdešimt procentų startavusiųjų. Atstumai tarp pažymėtų punktų buvo apie du–trys šimtai kilometrų, kalnuose jie trumpesni. Visuose juose atsižymėjau ir pasiekiau finišą. Beje, trasą įveikė visi lietuviai“, – sakė 46-erių metų „ORLEN Lietuva“ darbuotojas.
Varžo griežtos taisyklės
Trasoje dalyvius riboja griežti reikalavimai: bet kokia pašalinių pagalba draudžiama, kontrolė vykdoma pagal išdalytus GPS daviklius. Kiekvienas dviratininkas atsakingas už tai, kad jam skirtas daviklis visą laiką būtų įkrautas. Yra specialus tinklalapis, kuriame visi norintieji gali stebėti, kas kurioje vietoje važiuoja, kur apsistoja ir panašiai.
Pasak M. Kašietos, įdomu ir tai, kad negali apsistoti nakvoti nei pas draugus, nei pas pažįstamus, nei pas giminaičius. Galima naudotis tik komercinėmis paslaugomis, miegoti viešbučiuose arba parkuose ant suoliukų, valgyti tik kavinėse ar užkandinėse. Savarankiškai remontuoti dviračių dalyviai taip pat negali, jie privalo kreiptis į servisus. Viskas yra stebima, tačiau tokios yra taisyklės, ir arba su jomis sutinki ir dalyvauji, arba nesutinki ir nedalyvauji.
Anot mažeikiškio dviratininko, šiuo metu žmonių, kurie dviračiais keliauja po Europą ir pasaulį, yra daug. Tačiau tokių ultra važiavimų organizuojama ne per daugiausia, o Lietuvoje – vos vienas ultra važiavimas aplink šalį, kurio metu susidaro tūkstančio kilometrų atstumas.
Dalyvavo ir anksčiau
Per keturias Europos šalis nusidriekusių ultra lenktynių maršrutui įveikti dalyviams organizatoriai skiria tam tikrą laiko tarpą. Mažeikiškis savąjį maršrutą nuvažiavo per 12 dienų.
M. Kašieta pažymi, kad ultra varžybos, kuriose jis dalyvavo, nėra tokios, kurias žmonės mato per televizorių, kai važiuoja dviratininkų grupė ir juos aktyviai palaiko palei trasą stovintys sirgaliai, o nugalėtojų ir prizininkų laukia podiumas ir panašiai. Ultra važiavime dviratininkai gauna renginio dalyvių kepuraites, numerius ir visi ramiai startuoja, o toliau jau patys pavieniui sprendžia, kuriais keliais važiuoti norint pasiekti atsižymėjimo tašką.
„Atvažiuojančiuosius į finišą gali skirti viena ar kelios valandos, todėl finišuoji, gauni medalį, patvirtinantį, kad atvažiavai į finišą, ir viskas. Papildoma motyvacija man dalyvauti šiose rugpjūtį vykusiose ultra lenktynėse buvo ta, kad 2022 metais jose dalyvavau, tačiau tąkart kelias valandas pavėlavau atvažiuoti į finišo vietą. Kitaip tariant, neįsitekau į organizatorių skirtą laiką ir negavau finišavusiojo medalio. Šiais metais tikslą pasiekiau“, – sakė M. Kašieta.
Vaizdus pastebi tik kelionės pradžioje
Už galimybę dalyvauti tokiose lenktynėse dalyviai organizatoriams moka pinigus. Juk, racionaliai mąstant, būtų galima pačiam susidaryti maršrutą ir jį nuvažiuoti. Taip turbūt būtų pigiau, paprasčiau.
Pašnekovas turi argumentų, kaip atsakyti į tokį pamąstymą. Anot jo, dalyvaujant ultra lenktynėse atkrinta rūpestis susirasti istorines ar lankytinas vietas – jas sudėlioja organizatoriai. Be to, į renginį susirenka būrys bendraminčių, o kelionės metu susikerta jų keliai ir galima pabendrauti. Mažeikiškis turėjo galimybę pasikalbėti su australe, vokiečiu, o su rumunu dviratininku net ilsėjosi viename viešbutyje.
Anot M. Kašietos, nors lygumų krašte gyvenantiems lietuviams kalnuotos vietovės, kuriomis driekiasi ultra lenktynių trasa, – viena už kitą gražesnės, bet dviratininkai jas pastebi tik iš pradžių. Paskui tai tampa kasdienybe, dar vėliau į atmintį ir nuotraukas įstringa tik patys išskirtiniausi ir gražiausi dalykai, nes juk nemesi dviračio ir nestosi fotografuoti visko – „spaudžia“ laikas.
Didmiesčio išvengti nepavyko
Ultra lenktynių dalyvius nuo starto pradžios dvi dienas lydėjo lietus ir taip išbandė jų kantrybę, o kai kam ir šiek tiek pagadino techniką. Lietus buvo ir ta priežastis, dėl kurios dviratininkams teko ieškoti nakvynės po stogu, todėl teko rinktis kelius, vedančius per miestelius. Vėliau, anot mažeikiškio, oras buvo pasakiškas. Svarbiausia, kad nekamavo karštis. Nakvoti mažeikiškiui teko ir parke ant suoliuko, ir laiptinėje, ir požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje. Beje, pastarosios tarp lenktynių dalyvių ir buvo populiariausios.
Važiavimai mieste turėjo savo pliusų (buvo kur pavalgyti ir išmiegoti), bet ir minusų (sugaištama daug brangaus laiko), todėl visos kelionės metu Mindaugas stengėsi vengti didesnių miestų.
Tik Tulūzos miesto Prancūzijoje mažeikiškiui išvengti niekaip nepavyko. Ten važiavimas buvo vertas veiksmo filmo – važiuoti teko pietų piko metu, kai dviračių, motociklų ir automobilių eismas buvo pačiame įkarštyje, o kur dar gatvių remonto darbai…
„Eismo kultūra skirtingose šalyse labai skiriasi. Ispanijoje, kur daug turistų, saugu, ir dviratininkus automobilių vairuotojai aplenkia iš tolo. Italijoje dviratininko lenkimas jau didelė problema, ypač gyvenamosiose vietovėse: vienas italas tavęs nelenks, kol nematys, ar kelias iš priekio laisvas, kitas nekreips dėmesio, kad kelias siauras, kelkraščio nėra, nesvarbu ir tai, kad iš priekio atvažiuoja kita transporto priemonė, tave lenkia ir vos nekliudo veidrodėliu, saugotis būtina. Lietuvoje eismo kultūra kasmet gerėja, daugėja dviratininkų, ir vairuotojai supranta, kad būtinas atsargumas. Bet vėlgi yra ir tokių, kurie specialiai tave lenkia kelių centimetrų atstumu“, – pastebėjo M. Kašieta.
Dviratis – po krepšinio ir maratono
Mažeikiškio kelias dviračių link prasidėjo per išbandymus. Kaip ir daugelis lietuvių, iš pradžių Mindaugas žaidė krepšinį Sporto mokykloje. Vėliau jį patraukė bėgimas. Norėjosi nubėgti maratoną, pajusti, kas tai. O, šį tikslą pasiekus, patraukė dviračiai.
Pirmasis rimtesnis, ilgesnis važiavimas 2008 metais buvo iš Turino Italijoje į Nicą Prancūzijoje. Jis mažeikiškiui paliko didžiulį įspūdį ir buvo lyg kabliukas, įtraukęs į dviračių sportą.
Pasak M. Kašietos, Lietuvoje per trumpi atstumai, ją galima pervažiuoti bet kada. Drauge su bendraminčiu mažeikiškiu Linu Ligeikiu jiedu prieš keletą metų nuvažiavo 500 kilometrų besidriekiantį „Camino Lituano“ kelią. Paskui pašnekovui spontaniškai kilo mintis pervažiuoti Lietuvą skersai. Taip ir padarė – startavo Šalčininkų rajone, prie sienos su Baltarusija esančioje Dieveniškių kilpoje, ir 440 kilometrų atstumą iki Šventosios įveikė per dieną. Ilgiausia Mindaugo kelionė buvo 2017 metais, kai kartu su L. Ligeikiu per 16 dienų įveikė 4,5 tūkstančio kilometrų važiavimą iš Italijos iki šiauriausio Norvegijos taško Nordkapo.
Didelio pasiruošimo tokioms kelionėms mažeikiškiui nereikėjo: fiziškai jis visą laiką pasiruošęs, psichologiškai taip pat. Svarbiausia yra techninė bei logistinė dalis – dviračio nugabenimas į starto vietą ir pargabenimas iš finišo vietos į vietą, kur stovi automobilis. Žodžiu, planuojant tokias keliones, ultra varžybas dviračiu, labai svarbu apgalvoti optimalų maršrutą.
Su nauju, neišbandytu dviračiu nevažiuoja
Dviratis tokiems važiavimams pradedamas ruošti žiemą. Dalyvauti konkrečiai šiose ultra lenktynėse keturių Europos šalių teritorijoje mažeikiškis užsiregistravo prieš Naujuosius metus. Registruotis iš anksto reikia, nes ilgai mąstant nelieka vietų.
Bet tokia ankstyva registracija geras dalykas ir dėl to, kad lieka nemažai laiko dviračiui paruošti.
„Niekada į tokias lenktynes nevažiuoju su nauju dviračiu. Važiuodamas Lietuvoje stebiu, kokias naudoti padangas. Žiūriu, kaip padaryti, kad dviračio detalės būtų tvirtos, bet kartu ir lengvos. Dėlioji planus, kokius būtiniausius daiktus imti į kelionę – juk čia yra svarbu kuo greičiau įveikti atstumą, o apsikrovęs balastu nieko neįveiksi“, – kalbėjo M. Kašieta.
Bendrakeleivio kartais pritrūksta
2025-ųjų metų žiema buvo palanki, sniego beveik nebuvo, todėl pašnekovas nė „neuždarė“ važinėjimosi dviračiais sezono. Per dienos treniruotes numintų kilometrų jis neskaičiuoja, sako atsižvelgiantis į laiką – kasdien ant dviračio praleidžia valandą arba pusantros. „Šiais metais labiausiai traukė važinėtis Latvijoje: pagrindiniu keliu numinu į Saldų, po to šalutiniais keliais per Nigrandą ar Aucę ratu, kad nebūtų nuobodu, grįžtu namo.
Pagrindinis kelias, kuriuo važiuodamas treniruojuosi, – Telšiai per Nevarėnus. Ten įdomus reljefas: kalniukai, posūkiai. Tačiau jis jau taip „įsiėdė“ į širdį, kad norisi kur nors į kitą Lietuvos pakraštį nuvažiuoti automobiliu, išsikelti dviratį ir tą valandą pasukti ratu nežinomomis vietovėmis“, – sakė dviratininkas.
Saugias Europos Sąjungos šalis M. Kašieta jau apvažiavo. Ateityje jis norėtų dviračiu pakeliauti po Ameriką ar Aziją. Neišvažinėtos dar ir Balkanų šalys.
Kalbėdamas apie solo keliones jis tvirtino, kad jausmai dvejopi: keliauti vienam – ne problema, tačiau draugijos pasigendi tada, kai pamatai ką nors įdomesnio, gražesnio ir norisi pasidalyti emocijomis ir įspūdžiais.