Esu uteniškis. Nuo pat pirmos atvykimo į Vilnių dienos tekdavo pereiti per senamiestį, anuomet tik pradėjusį gydytis Antrojo pasaulinio karo žaizdas. Tačiau ir tada, ir dabar – visuomet – jis įtraukia savo gatvelėmis, namais, bažnyčiomis, jame gyvenusių žmonių palikimu – garbingos ir paslaptingos praeities liudininkais. Pagaliau ir pats tame senamiestyje apsigyvenau. O, kaip jis išgražėjo! Žinokite, tai – Puikusis miestas, apgaubtas varpų skambesio, prisotintas kvapų ir garsų, nutylantis ir ištuštėjantis tik kelioms valandoms vėlyvą naktį…

Sankryža, prie kurios gyvenu, tai simbolinis taškas senajame mieste, sukurtame per šimtmečius. Čia susibėga kryptys iš žemaičių ir kalnėnų, iš gudų Lietuvos. Čia ir aplink gyvena Puikusis miestas. Mėgstu šį senąjį miestą bet kuriuo metų laiku.

Nuo Ašmenos, Dysnos, Šiaulių ir Žemaitijos gatvelių, žyminčių seniausią miesto sanklodą, sankryžos, prie mūsų namo, tarp raudonų stogų, atsiskleidžia trijų nuostabių bažnyčių vaizdai – vienos seniausių mieste Šv. Mikalojaus, saugančios viduje esantį Vytauto Didžiojo paminklinį biustą, nuostabių vargonų gaudesiu paženklintos didingos Šv. Kazimiero ir skardžiabalsiais varpais garsėjančios Visų Šventųjų.

Žiūrint iš toliau – nesimato jų jau gerokai apšepusių mūrų, bet priėjus arčiau – mano senamiesčio apleistų gatvių vaizdas vis dar primena senus slogius laikus. Miesto merai keičiasi kas keleri metai, miestas valdo milijardinį biudžetą, bet Vilniaus senamiestis, jo nuostabūs kvartaliukai niekaip nesulaukia dėmesio. O čia gyvena puikūs žmonės, kuriems reikia sutvarkytų, neduobėtų gatvių ir atnaujintų šaligatvių, gražių namų fasadų ir tvarkingų kiemų. Juk kaip smagu išeiti pavaikščioti po kvartalus tarp Trakų ir Rūdninkų gatvių, kur slypi buvusių amžių aura…

Čia – ir mano gyvenamasis namas, sumūrytas 1756 m. buvusio pirklio valdoje, 313-oje posesijoje, buvusioje Mato Strašūno, dabar – Žemaitijos gatvelėje. Čia pat galima pamatyti atminimo lentą, skelbiančią nuo 1941 m. rugsėjo iki 1943 m. rugsėjo čia buvus Vilniaus žydų geto ribas. Vaikščiodamas, už kelių namų, paglostau prie daktaro Cemacho Šabado (Aiskaudos) prigludusios mergaitės galvelę, visai greta, Mėsinių gatvelėje, nusilenkiu prie paminklo Holokausto aukoms, prie kurio meldėsi popiežius Pranciškus.

Čia išties daug žmogiškosios atminties ženklų – Ligoninės gatvėje pasveikinu Leonardą Koeną, Pylimo gatvėje praeinu pro Vingrių šaltinius, iš tolo pamojuoju „Berniukui su kaliošu“, Lydos gatvelėje sutinku „Vandennešį“ su dviem pilnais kibirais vandens.

Pranciškonų skvere sustoju prie priesaiką Tėvynei duodančių 1863 m. sukilėlių figūrų, Žydų gatvelėje stabtelėju prie išminčiaus Gaono, galiausiai, Vokiečių gatvės skvere, prieinu prie šiuolaikinės, kaip sakoma, Barborą iš Radvilų vaizduojančios figūros.

O štai, Pranciškonų skvere, sėdi lenkmečiu miesto galva buvęs Juozapas Montvila, pagerbtas dėkingų miestiečių. Vietos čia dar yra. Galėtų šalia jo atsisėsti ir koks pokario miesto veikėjas, bet tik ne „draugas“ Vladislovas Mikučianis, nugriovęs visą vakarinę Vokiečių gatvės pusę…

Taip apsukęs ratuką, grįžtu prie savo namų ir pavargęs užsuku pailsėti į Vilniaus kapitulos kiemelį prie šv. Kristoforo, brendančio per upę su mergaite ant pečių, o čia pat, skverelyje prie bažnyčios, dar pasižiūriu, kaip po didžiuliu kaštonu auga jaunutis Algimanto ąžuoliukas, pasodintas 2019 m. kovo 3 d. Puikiojo miesto atminimui.

Oraus jums, visiems aplankytiesiems, buvimo, esate neužmiršti, o gyviesiems – laimės, meilės ir vilties…