Gimęs Ignalinos krašte, bet savo gyvenimą susiejęs su Utena, rašytojas Petras Panavas (1933–2023) tapo žinomas ne tik šio miesto kultūros žmonėms. Ilgus metus vaikus mokęs lietuvių kalbos, istorijos, jau sovietmečiu tapo valdžiai nepatogus, o lietuviams ėmus muistytis per prievartą įkinkytame vežime, Utenoje nepabūgo pirmasis užlipti į Sąjūdžio tribūną.

Dvi perspektyvos

„Mano tėvas man visada buvo daugiau nei tiesiog tėvas. Jis buvo visapusiškas žmogus: mokytojas, poetas, rašytojas. Augau namuose, kuriuose dažnai skambėdavo muzika, sąmojai, buvo diskutuojama apie kūrybą, meną, istoriją, politiką, pilietiškumą. Tėvas buvo labai smalsus ir sąžiningas istorijos atžvilgiu, parašė istorinę dramą apie Daumantą, vyresnių klasių mokiniams lietuvių kalbos pamokų metu būtinai įtraukdavo diskursus apie Lietuvos istoriją. Todėl natūralu, kad susikūrus Lietuvos Sąjūdžiui, aktyviai įsitraukė į jo veiklą, o vėliau ir į R. Ozolo įsteigtos Centro sąjungos veiklą, tėvo parašyti tekstai skambėjo mitinguose, bendruomenės susirinkimuose, vietos laikraščiuose. Mamos vadovaujamas folkloro ansamblis „Utenos gėrimai“ taip pat dalyvaudavo Sąjūdžio renginiuose, aš gi padėdavau kabinti įvairius plakatus, agituojančius už Sąjūdį, Centro sąjungos rinkiminius ir pan.

Bet ir šeimai tėvo dėmesio likdavo pakankamai. Kalbėdavom, svajodavom, kartais kartu piešdavom, žaisdavom šachmatais. Tėvai stengėsi mudviem su broliu parodyti pasaulį – dažnai nuveždavo į spektaklius ir parodas, vasaromis keliaudavome prie jūros ar ežero, eidavome į trumpus turistinius žygius, visa šeima esame išvykę ir į ilgesnes keliones į Karpatus, Krymą, Peterburgą.

Akivaizdu, kad prisiklausiusi kalbų apie istoriją ir meną, bebaigdama Utenos 4-ąją vidurinę mokyklą, aš taip pat nutariau tapti menininke, gal meno istorike, gal architekte arba studijuoti kalbas ar archeologiją. Bet tėvai nuo šių ketinimų puolė atkalbinėti, aiškinti, kad menininkams ir į juos panašiems sunku pragyvent, o piešti ir tapyti savo malonumui niekas nedraudžia, kalbas taip pat galima išmokti. Reikia specialybės. Taip aš tapau chemike-restauratore. Ir šiuo pasirinkimu iki šiol džiaugiuosi.

Tačiau kitais atvejais tėvas mane visada palaikydavo, jam nebijojau išpasakoti savo problemų, nes žinojau, kad būsiu išgirsta ir paguosta pamokančiomis ir kartais neįtikėtinomis istorijomis, kurios parodydavo, kad gyvenimas, nors ir koks rimtas jis atrodytų, pirmiausia yra dovana, kuria reikia džiaugtis.“ Dukra Dalia PANAVAITĖ.

„Petras Panavas, man geriau žinomas kaip Senelis, buvo nemaža mano vaikystės dalis. Kol buvau dar visiškai mažiukas, Senelis galimai suprato, kad prasideda jo nuvaikėjimas. Šiam fenomenui išanalizuoti jis parašė eilėraščių vaikams knygą. Šį ir kitus jo kūrybos vaisius teko ragauti ne vieną kartą, Senelis visada rūpestingai domėdavosi, kaip man sekasi kūrybinis lietuvių kalbos aspektas mokykloje, mielai komentuodavo mano parašytus darbus.

Kada tik tekdavo būti Utenoje, Senelis visada rasdavo priežastį mane išsitempti pasivaikščioti kartu, tiek į paštą ar biblioteką, tiek į parduotuvę ar prie Dauniškio. Tokių kelionių metu Senelis kantriai klausydavosi mano istorijų, pasakodavo saviškes ir linksmai atsakinėdavo į tiek rimtus, tiek nerimtus man kilusius klausimus. Vis dėlto šmaikščiausias Senelis būdavo bičiulių apsuptyje, su jais juokaudavo ir juos linksmai erzindavo, jeigu į namus užeidavo Vytautas Petronis ar Romualdas Valančiūnas, buvo garantuota istorija apie jų jaunystės išdaigas.

Nežinau, kokios buvo Senelio, kaip menininko, svajonės, bet jis turėjo ir nemažai žemiškų svajonių: įsirengti pilną augalų balkoną, kur nors savo tėviškėje pasistatyti namelį, beplaukiant valtimi nutapyti paveikslą ir daug kitų visokiausių įvairiausių svajonių.“ Anūkas Dionizas ZIZAS.

Stepas Eitminavičius rašytojas, mokytojas

Mačiau Petrą Panavą labiau iš tolo, nei artimiau bendraudamas. Nežinau, kodėl taip. Turbūt todėl, kad gerbiau, kad buvo vyresnis, – nenorėjau be jokios rimtos priežasties lįsti į akis. Tarkim, paskambina Petras ir pasiūlo kartu pavaikščioti. O aš: „Gal kada kitą sykį, dažniausiai vaikštau vienas, mums abiem gali būti nesmagu, kad va tylime, tylime.“ Gal ir visai ne taip aiškinau, gal tik šią akimirką taip komentuoju. Mat iš tikrųjų eiti geriausia vienam, tik vienam. Manau, Petras tai suprato, nesmerkė, neįtikinėjo. Yra ir dar viena situacija, kai elgdavausi nekorektiškai. Man nepatinka sveikinti žmones įvairiomis progomis. Ypač tada, kai net negražu nepasakyti gražių, bet tipinių, negyvų žodžių. Tarkim, per Kalėdas. Petras labai dažnai paskambindavo, pasakydavo kelias mintis, na, tokias tinkamas, o paskui smagiai, tačiau trumpai pasikalbėdavome. Atsimenu viena: tie mūsų telefoniniai pabendravimai buvo ne apie aktualijas, o apie bendresnius dalykus.

Petrą labiausiai įsivaizduoju einantį palei Dauniškio ežerą. Gal net nebūtinai palei ežerą, o iš namų iki bibliotekos. Ramus, susimąstęs, neskubantis. Poetas. Paėjėdavome kartu neįžengdami į banalybės zoną. Jei ką ir ištardavome, tai ne tam, kad kažką sakytume. Va tos akimirkos man geriausiai Petrą ir charakterizuoja.

Petras – mokytojas. Mačiau jo vaidmenį irgi tik iš tolo, iš kitų reakcijų, tačiau įsivaizduoju rimtai galvojantį apie literatūros dėstymą, mokinių dvasios auginimą. Man vis atgyja vienas lyg ir nereikšmingas epizodas. Lyg ir. Lituanistų seminaras. Sėdime greta. Lektorė kalba pakiliai, įrodinėdama, ką ir kaip turėtume geriau veikti. Ir tyla. Dauguma galvas nuleidę – iš pirmo žvilgsnio galėtume daryti tokią išvadą. Petras man tyliai sako: „Na, ar tokie mėgins paskatinti, uždegti, ką nors reikšmingesnio dėl mokinių atlikti?“ Tada labai gerai supratau mokytojo Petro atsidusimą: praeis seminaras, grįšime į senas vėžes ir nieko nekeisime, nerizikuosime savo laisvalaikiu, sveikata. Gal padės ir toks pasiteisinimas: „Jiems nieko didesnio nereikia, kam čia aš lakstysiu su visokiais gražumais.“ Ne kartą prisimindavome Ignalinos pedagogę Aldoną Kruopytę: Petro mokytoją, o mano kolegę. Kai baigęs universitetą nuvažiavau į Linkmenis kaip jaunas specialistas, būtent A. Kruopytė mane ugdė, patarinėjo. Petras apie savo mokytoją kalbėdavo tik labai labai pagarbiai. Iš to ir suprasdavau, kaip jis apibūdintų tikro pedagogo pašaukimą.

Kai būdavo švenčiami jubiliejai, paprašydavo, kad vesčiau renginius. Sutikdavau, niekada nesispyriodavau. Kartais ramiai pasakydavo: „Viskas gerai, bet tie tavo vaidinimukai…“ Suprasdavau, kad ne prie širdies mano įvairios kompozicijos, teatriniai intarpai, tačiau vis vien prašydavo pabūti vedėju. Ir skambina Petras: „Žinai, negaliu susikaupti, na va, reikės pasipuošti, o visai neturiu noro. Toks liūdesys, toks liūdesys.“ Jausdavau, ką ir kaip privalėčiau ištarti. Nusijuokdavome. Kartą jau po visko: „Ateik pas mane, ateik, pasėdėsime, pasikalbėsime.“ Ne, ne jubiliejų aptarinėjome, o atsiverdavome kaip rašantieji. Tokios tikrumo valandos, dabar apibūdinčiau: egzistencinio tikrumo. O kaip kitaip? Kaupiasi metų patirtis, bet ir našta kaupiasi, išleidžiamos knygos, kuriose fiksuojamos svarbios akimirkos. Vis dar svarbu kitiems kalbėti. Įvairūs rašančiųjų paradoksai. Arba staiga ištardavo apie savo kūrinius ką nors ironiško, skaudaus.

Esu rašęs apie kai kurias P. Panavo knygas. Tada dar labiau atsiverdavo kūrėjo paslaptingumo, mįslių, vaizduotės vartai.

Alvydas KATINAS

poetas, buvęs Utenos rajono savivaldybės meras

Ar atsimenate, kada ir kaip su P. Panavu susitikote pirmąkart?

Tai buvo labai seniai. Galbūt daugiau nei prieš keturiasdešimt metų. Dažniau pradėjome matytis, kai baigiau tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir grįžau į Uteną. Kartu dalyvaudavome literatūriniuose renginiuose, retkarčiais užsukdavome ir į restoraną „Aukštaitis“. O paskutinį kartą P. Panavą mačiau prieš kelerius metus, kai jo žemiečio Č. Juršėno iniciatyva kartu su kitais uteniškiais sveikinau jį garbingo 90-ies metų jubiliejaus proga. Apsilankėme jo bute. Petras, nors ir slegiamas nemenkos metų naštos, buvo toks pat, kaip ir visada. Gal tik kiek atsargiau dalijosi savo kūrybiniais planais. Ir jau visai nepanašėjo į vyrą iš stuomens ir liemens.

P. Panavas buvo aktyvus sąjūdietis, vedė pirmąjį Sąjūdžio mitingą Utenoje. Ar atsimenate jo veiklą ir jį patį kaip į politinį lauką žengiantį asmenį tuo Utenai ir Lietuvai svarbiu laikotarpiu?

Nemanau, kad politika buvo didysis Petro pašaukimas. Tiesiog tuo metu tiek Lietuvoje, tiek Utenoje vyko tokie kardinalūs pokyčiai, kad neįmanoma buvo likti nuošalyje. Sąjūdžio idėjoms skleisti reikėjo žmonių, kuriais bendruomenė pasitiki ir kurie yra žinomi. Utenoje toks buvo Petras – visą gyvenimą mokytojas ir visam laikui poetas.

P. Panavas buvo rajono tarybos nariu, vėliau – Jūsų, Utenos rajono savivaldybės mero, patarėju. Koks jis buvo kaip politikas? Koks buvo judviejų – kaip vadovo ir pavaldinio – ryšys?

Petrą, kaip vietos politiką, nelabai domino ūkiniai klausimai, be kurių savivaldoje sunku išsiversti. Jam rūpėjo švietimas, kultūra. Be to, jis nuolat grįždavo prie idėjos, kad reikia uždrausti rūkyti daugiabučių balkonuose bei ugdymo įstaigose.

Kaip patarėjas, jis turėdavo savo nuomonę ir nevengdavo jos išsakyti, tačiau juo visuomet buvo galima pasitikėti. Tai retas reiškinys politikoje. Tiesa, tais atvejais, kai mano nuomonė nugalėdavo jo nuomonę, jis mėgdavo ironiškai pabrėžti: aš visuomet teisus.

Tiek Jūs, tiek P. Panavas buvote (Jūs vis dar esate) Lietuvos rašytojų sąjungos nariai. Abu esate poetai, taip pat Utenos literatų klubo „Verdenė“ nariai. Ar tai, kad abu buvote kūrėjai, Jums padėjo bendrauti? Ar sėmėtės vienas iš kito minčių?

Iš pirmo žvilgsnio kūryboje mes visiškai nepanašūs, tačiau jo aukštaitiškas graudulys, įsikūnijęs į iš lėto virš Ledakalnio plaukiančius baltus debesis, yra nesvetimas ir man. Kaip ir ironiškas žvilgsnis į pasaulį ir save. Nežinau, ar tas faktas, kad abudu rašome, mums padėjo bendrauti. Galbūt, nes bendrauti su juo man visuomet buvo paprasta ir lengva. Beje, dar tais laikais, kai aš buvau labai jaunas, vieno kavos pagėrimo metu ir jis yra prisipažinęs, kad kalbasi su manimi lyg su savo bendraamžiu.

Koks P. Panavas yra išlikęs Jūsų atmintyje?

Kaip žmogus, skleidžiantis asmenybės šviesą. Šviesą, kuri nepavaldi laikui, atstumams ir net mirčiai. Dėl šios priežasties labai nenustebčiau, jei vieną dieną iš daugiabučio balkono ir vėl pamatyčiau Petrą, einantį Aušros gatve į biblioteką. Arba stovintį priešais skaitytojus ir pasakojantį apie nemirtingus jo ir studentės praktikantės nuotykius Dauniškio gimnazijoje.

Jaunasis dailininkas, arba Stalinas, papuoštas rašalo snargliu

Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs Seimo Pirmininkas Česlovas Juršėnas P. Panavą atsimena nuo tada, kai kartu mokėsi Ignalinos vidurinėje mokykloje. P. Panavas baigė šią mokyklą tik metais anksčiau nei Č. Juršėnas, nors už jį buvo bent penkeriais metais vyresnis. Vis dėlto, anot pašnekovo, pokario metais buvo įprasta, kad vienoje klasėje mokėsi įvairaus amžiaus vaikai.

Nors ir nebuvo klasiokai, būsimasis politikas žinojo apie P. Panavą, kuris mokykloje buvo pasižymėjęs literatūriniais sugebėjimais, jį girdavo literatų būrelio vadovė lietuvių kalbos mokytoja A. Kruopytė. Be to, jie abu rašė į mokyklos sienlaikraštį.

Žinomas P. Panavas buvo ir dėl dalyvavimo dramos būrelyje, kur „įtikinamai vaidino“. Mėgdavo „krėsti šposus“.

Mėgo P. Panavas ir piešti. Tiesa, per tai vos nebuvo išmestas iš mokyklos, mat pokario laikais ne viską galėjai sakyti, kaip ne viską ir piešti… „Per pamokas, žinoma, jam ne viskas patikdavo ir jis, jeigu tik turėdavo kokį popierių po ranka (arba ant sąsiuvinio viršelio), pradėdavo ką nors piešt. Vieną sykį jis nupiešė Leniną ir Staliną. Ir, žinoma, atsirado „stropių“ moksleivių – atidavė tą sąsiuvinį mokytojams. Sąsiuvinis atsidūrė mokytojų kambaryje, o iš ten kažkas nunešė į partijos rajono komitetą. Vargšą Petrelį išsikviečia ir aiškinasi, ką jis čia pripaišė. Tas ir sako: „Ogi Leniną ir Staliną nupaišiau – visi apie juos tik ir šneka, galų gale ir portretų visur pilna, ir per gegužines demonstracijas nešam juos…“ Rajkomo veikėjas išaiškino, kad ne kiekvienam leidžiama piešti Staliną ar Leniną, tiktai tam, kam valdžia leidžia. O ir ant Stalino nosies nukrito rašalo kleckas – tada mes rašydavome plunksnakočiais, kuriuos merkdavome į rašalines, stovėjusias ant suolų. Jam bandė pripaišyti antitarybinę ar kokią kitokią veiklą, bet jis buvo iš biednos šeimos, be to, kaip geras aktorius, mokėjo atitinkamai elgtis, tai jį pabarė ir atidavė pedagogų tarybai bausti. Ko gero, būtų nubaudę, ir rimtai nubaudę, gal net ir išmetę iš mokyklos už „neaiškią veiklą“, jeigu ne ta pati A. Kruopytė – jos balsas buvo lemiamas, nes balsuojant balsai pasidalijo pusiau. Petras liko vietoje ir toliau krėtė šposus, bet augo kaip poetas. Čia jo pradžia.“

Baigus vidurinę mokyklą P. Panavo ir Č. Juršėno keliai išsiskyrė, tačiau jie susitikdavo, kai poetas dirbo mokytoju Švenčionyse, o būsimasis politikas čia atvažiuodavo skaityti paskaitų, vėliau kraštiečiai susitikdavo Vilniuje, Utenoje.

Pasak Č. Juršėno, nepriklausomoje Lietuvoje P. Panavas, kaip žinomas asmuo, buvo raginamas balotiruotis Ignalinos-Švenčionių apygardoje kaip liberalų atstovas, tačiau rašytojas nemanė, kad yra gera mintis konkuruoti su bendramoksliu. „Nepaisant to, mūsų santykiai tikrai buvo gražūs, net poroje eilėraščių jis matė reikalą mane kažkaip įpainiot. Vieną tikrai gerai atsimenu – padėkojo už Gegužės 1-osios sugrąžinimą, šventės sugrąžinimą darbo žmonėms.“ Anot signataro, daugiausia jiedu su P. Panavu turėdavo apie ką pasikalbėti tada, kai jis, Č. Juršėnas, aktyviai dalyvavo politikoje.

Beje, paskutiniai du susitikimai nebuvo labai linksmi: per rašytojo 90-metį įvyko kuklus susitikimas šiojo namuose, o po pusmečio ir pats paskutinis, kai teko atsisveikinti.