Didelė šeima – didžiausias turtas daugiavaikei mamai

Strigailiškyje (Ignalinos sen.) su dviem negalią turinčiomis dukromis gyvenanti Danutė Dūdėnienė iš viso užaugino penkis vaikus. Prieš šešerius metus vyrą palaidojusi moteris trykšta šiluma ir gerumu, taip pat  nestokoja ir gyvenimo džiaugsmo. „Ką aš veikčiau viena namuose, jei neturėčiau dukrų?“ – retoriškai klausė. „Ignalinos dienos“ skaitytojams artėjančios Motinos dienos proga – Mamos iš didžiosios raidės gyvenimo istorija.

Kaip pabiručiai – vienas paskui kitą

„Aš, galima sakyti – vietinė, – pasakojimą pradėjo D. Dūdėnienė. – Gimiau ir augau Kazitiškio seniūnijoje esančiame Žeimių kaime. Ėjau į Kazitiškio aštuonmetę mokyklą, po to – tuometę Ignalinos 1-ąją vidurinę mokyklą. Mokiausi Utenoje Prekybos mokykloje, dirbu pardavėja. Kito darbo, galima sakyti, ir nedirbau.“

Paklausta apie šeimą, moteris atskleidė, kad užaugino penkis vaikus – pagimdė šešis, bet viena dukrytė mirė tą pačią dieną kaip ir gimė. Iš tų penkių užaugusių – dvi dukros ir trys sūnūs. Abi dukros – su negalia, kurią paveldėjo iš tėvo, mirusio taip pat nuo šios įgimtos ligos.

Pašnekovė vardijo, jog vyriausiam sūnui Antanui jau trisdešimt dveji, jis vedęs, gyvena Vilniuje, tarnauja NATO kariuomenėje. Antroji buvo iškart mirusi mergaitė, po to gimė Kristina, kurios sveikatos problemos pasireiškė nuo pat kūdikystės. Jai dabar trisdešimt, jubiliejinį gimtadienį atšventė prieš savaitę, balandžio 21 dieną. Vidurinysis dvidešimt devynerių Vaidas taip pat gyvena Vilniuje, dirba restorane virėju. Dar viena dukra – Jonė – šiuo metu dvidešimt ketverių. Pagrandukas dvidešimties greit sulauksiantis Ignas šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universitete studijuoja informacines technologijas.

Paveldėjo iš tėčio

„Labai norėjau, kad Kristina turėtų sesę, nes jos sveikata nekokia, o maža vis žaisdavo su broliais mašinytėmis, – prisiminė D. Dūdėnienė. – Pagalvojau – būtų sesė, vis dviese žaistų su lėlėmis. Kai gimė Jonė, labai apsidžiaugiau, bet po to pamatėme, kad ji su ta pačia liga – metaboline miopatija. Joms nyksta raumenys. Neseniai genetikai nustatė, kad jos gavo ligą iš tėčio, tik jam simptomai pasireiškė po keturiasdešimties, o mergaitėms – nuo gimimo. Sūnūs tėčio negalavimų nepaveldėjo.“

Abi dukros, anot pašnekovės, lankė mokyklą, yra gana savarankiškos, tik lėtesnio būdo, šiek tiek vaikiškos mąstysenos. „Kristina vaikystėje daugiau sirgo, šešerių jai daryta širdies operacija, – buvusias bėdas prisiminė moteris. – Po narkozės jai liko pažeista atmintis. Būdavo, specialiai liepiu Kristinai nueiti į kitą kambarį ir ką nors atlikti. Ji nueina, stovi, stovi ir pasako: „Mama, aš nežinau, ko tu manęs prašei“. Ilgosios atminties nėra, bet namuose jos susitvarko, pasišildo valgyti. Bijo degtukų, ugnies, tai prie plytos nelenda, mano suruoštą valgį pasišildo mikrobangų krosnelėje, pasiruošia sumuštinį, arbatos.“

Darbų ir veiklos netrūksta

Rytoj sueis šešeri nuo tos dienos, kai mirė D. Dūdėnienės vyras Jonas. Mirė, pasak moters, staigiai ir netikėtai – nei jam kas skaudėjo, nei kuo labai skundėsi, nebent greitu nuovargiu, tiesiog važiavo į Didžiasalį savo mamos pasveikinti Motinos dienos proga ir susmuko prie namų durų. Pašnekovė kategoriškai nesutiko su teiginiu, kad ji neša naštą. „Pirmiausia, susigyveni su tuo, – patikino. – Ir dar viskas priklauso nuo to, kaip tai priimi. Iš pradžių, kai gimė tokios mergaitės galvojau: „Dieve, už ką man tokia bausmė?“. Sunku buvo įsivaizduoti, kaip jas auginsiu, ar galės eiti į mokyklą, kas bus toliau. Bet gyveni, matai, kad viskas klostosi, aplink yra daug gerų žmonių, kurie padeda. Šiuo momentu aš labai džiaugiuosi, kad jas turiu – ką aš veikčiau viena parėjusi iš darbo?..“

O veikti tikrai yra ką. Moteris ne tik pėsčiomis iš Strigailiškio į Ignaliną keliauja į darbą, bet ir kasdien turi paruošti rytdienos pietus dukroms, pakurti malkomis kūrenamą katilą, pamaitinti ir augintinius – šunį ir katiną, išvesti pasivaikščioti šunį, o kur dar įvairūs kiti moteriški ir ne tik darbai. „Man labai patinka megzti, dažniausia mezgu kojines – prašė marti. Prisimezgu sau, artimiesiems ir visai giminei, – šypsojosi D. Dūdėnienė. – Žiūriu, ir Jonė – jos rankytės kiek stipresnės – prisijungė. Pirmiausia apmezgė visas lėles, o dabar mezga mums šalikus. Kristina labiau mėgsta paskaityti, pažaisti kompiuteriu, nes jos rankytės silpnesnės. Anksčiau, kai buvo stipresnė, mėgdavo piešti, spalvinti. Dabar jai sunku nulaikyti pieštuką – greit pavargsta rankos.“

Mėgsta, kaip sakė pašnekovė, jos visos trys ir pasivaikščioti po nuostabaus grožio Strigailiškį, ypač jei gražus oras, bet vienos mergaitės nedrįsta eiti – bijo nugriūti, nes lygioje vietoje nebesugebėtų atsikelti, joms reikia būtinai į kažką įsikibti.

Jungia glaudūs ir artimi saitai

D. Dūdėnienė prisiminė ir atsikraustymo į Strigailiškį istoriją. Gyvena jos daugiabučiame name apsuptos gražios gamtos – visai šalia ežeras, kuriame plaukioja gulbės, netoli miškas. O pirma į šią vietą ištekėjusi atsikraustė jos sesuo – jos vyras dirbo tuomečiame Ignalinos valstybiniame žuvininkystės ūkyje žveju. Atvažiavusi pasisvečiuoti pašnekovė apstulbo nuo atsivėrusio reginio ir pagalvojo – kaip norėčiau čia gyventi. „Bet už žvejo tekėti nenorėjau – man jie buvo visi tokie apšepę, nesiskutę, ilgais plaukais, dvokė žuvimi ir alkoholiu, – juokėsi moteris. – Taip išėjo, kad iš Didžiasalio kilęs mano vyras atvažiavo čia ir pasiprašė į darbą Žuvininkystės ūkyje, bet ne žveju, o tekintoju – dirbo su technika.“

Taip atsikraustė šeimyna į Strigailiškį, į tą patį namą kaip ir D. Dūdėnienės sesuo, ir išsipildė jos didžiulė svajonė. Dabar gausi Dūdėnų šeima jau išsibarsčiusi – sūnūs apsigyveno sostinėje, bet, pašnekovės teigimu, gana dažnai grįžta namo, o ir su seserimis jų ryšys labai glaudus. Net kai vyko vyresnėlio vestuvės, jis būtinai reikalavo, kad į jas atvažiuotų ir abi sesės. Atvažiuodami namo, broliai seses stengiasi palepinti – nuperka ką nors mielo arba saldaus. „Mūsų šeimoje niekada nebuvo akcentuojama, kad jos neįgalios, o jie – sveiki, – teigė moteris. – Dukros ką gali, tą daro. Ir dar – jos labai gerai sutaria, viena kitai padeda. Kai Kristina buvo susilaužiusi koją, Jonė jai nešė maistą, kad tik nereikėtų vaikščioti. Ir atvirkščiai, jei kas nutinka Jonei, Kristina ja rūpinasi.“

Visada norėjo didelės šeimos

Paklausta, ką jai reiškia būti tokios gausios šeimos mama, D. Dūdėnienė šyptelėjo, kad be proto myli vaikus. „Tai tikriausiai mano genuose… – svarstė pašnekovė. – Mano tėvas labai mylėjo vaikus. Mes esam ne vienos mamos, bet vieno tėvo vaikai. Aš esu jauniausias vaikas iš antros santuokos, mano mamą tėvas vedė po pirmos žmonos mirties. Liko du maži gal 7–9 metų vaikai, o vėliau gimėm mes su sese. Augom kaip viena šeima. Labai mylėjau savo vyresnių sesių vaikus, ir jie mane mylėjo. Man turi būti didelė šeima, o ir tėvo žodžiai įstrigo: „Vienas vaikas – tai ne vaikas, du vaikai – tai pusė vaiko, trys vaikai – tai tikri vaikai.“

Moteris atviravo, jog gimus negalią turinčiai, sunkiai sirgusiai dukrai, nelabai norėjo trečio vaikučio. Bet kai gimė Vaidas, jis buvo toks mielas, besišypsantis, kad pasimiršdavo ir bėdos, ir nuovargis. Po to norėjosi sesės, o dar vėliau jau pasidarė nebesvarbu – vienu daugiau ar mažiau. „Man tai gyvenimo variklis, aš viską padaryčiau dėl vaikų, man jie visas džiaugsmas, – tvirtai kalbėjo pašnekovė. – Kai manęs klausia, kada man džiugios dienos, atsakau – kai mano vaikai kartu. O jei vaikams sekasi – tada iš viso gerai…“

Užaugino ramsčius ir pagalbininkus

Sūnūs palepina mamą ne vien apsilankymais. Kaip šyptelėjo pašnekovė, vidurinysis Vaidas dažnai pagamina ar iškepa ir kažką gardaus – kepsnelių, pyragą ar firminę moliūgų sriubą. „Vaidas nuo mažens buvo linkęs į maisto gamybą, – pasakojo moteris. – Visi žino – jei vaikai žaidė ir staiga nutilo, lauk bėdos. O mano Vaido tokiu atveju reikėdavo visada ieškoti virtuvėje – žiūrėk, jau puodus maišo, kruopas, miltus beria. Slėpdavom puodus, rišdavom spinteles – niekas nepadėjo.“ Potraukis niekur nedingo ir suaugus – Vaidas baigė virėjo mokslus ir jei ne liga (stuburo išvarža), būtų gavęs ir kulinaro diplomą. Bet pradėjęs karjerą Palūšėje (Ignalinos sen.), sūnus tęsia ją Vilniuje, o kadangi dirba su noru ir meile, mama tiki, kad pasieks viską, ko užsibrėš.

D. Dūdėnienė pasakojo, jog ir anksčiau iš vaikų sulaukdavo pagalbos ir palaikymo, ypač berniukai padėdavo sesėms – ir iš mokyklos palydėdavo, ir prižiūrėdavo jas. Ypač didelio palaikymo moteris sakė sulaukusi iš vyresnėlio Antano, kai reikėjo grįžti į darbą – juk auginant vaikus namuose buvo praleista bene 18 metų. Iš pradžių pašnekovė galvojo, kad niekas geriau nepasirūpins jos mergaitėmis, nei ji pati, o kai visi vaikai pradėjo lankyti mokyklą, suprato – rutina jau pradeda slėgti. Tada vyriausias sūnus mamai tvirtai pasakė: „Eik, mama, į darbą. Reikės sesėms supinti plaukus – supinsiu.“

Ne piniguose laimė

D. Dūdėnienė pabrėžė, kad jų šeimai nesvarbūs materialūs dalykai, dovanos, pinigai, jiems kur kas svarbiau buvimas kartu, nuoširdumas. O užvis svarbiausia – sveikata. „Kas iš tų turtų, jei tu niekur negali išeiti ir jautiesi niekam nereikalingas, tuščia vieta, – teigė moteris. – Aš ir pati tuo įsitikinau, kai sėdėjau namuose su vaikais. Nesam asociali šeima, nemėgo išgerti nei vyras, nei aš juo labiau. Bet žmonės to neįvertina. Didelė šeima – vadinasi, kažkas negerai… Net vaikai iš pradžių bijojo prisipažinti, kad yra iš didelės šeimos.“

Dabar, žinoma, viskas kitaip. Vaikai džiaugiasi turintys vienas kitą, labai palaiko ir padeda vienas kitam. Tai moterį ypač džiugina. O kaip mamai širdį paglostė ir išskirtinis sūnų rūpestis bei dėmesys jai po to, kai mirė vyras Jonas. Anot pašnekovės, ji kaip niekad pajuto vaikų meilę. Su sūnumis ji dažnai bendrauja telefonu – bent kartą per savaitę susiskambina. Dabar D. Dūdėnienė labai laukia anūkų ir žada labai juos lepinti: „Juk taip myliu savo vaikus, tai anūkus dar labiau mylėsiu…“

Visoms Ignalinos miesto ir rajono mamoms daugiavaikė mama linkėjo sveikatos, stiprybės ir mylėti savo vaikus. „Nesuprantu tų mamų, kurios palieka vaikus, net ir neįgalius. Kiekvienas vaikas, manau, yra mano pačios dalelytė. Kaip galima savęs nemylėti, save mėtyti ir draskyti?.. Aš to nesuprantu. Man buvo be galo sunku, bet kai su mergaitėmis gulėdavau ligoninėje ir matydavau našlaičius vaikus, man plyšdavo širdis. Galvodavau – jei galėčiau, visus susirinkčiau, nė vieno nepalikčiau.“

Autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas