Ilgus metus vaikus dailės mokantis menininkas, vienas iš Dusetų dailės galerijos iniciatorių Romualdas Pučekas ne tik pasidalino prisiminimais ir įžvalgomis apie dailės mokymą Dusetose, bet ir vedė trumpą ekskursiją Dusetų meno mokyklos muziejuje. Po beveik dviejų valandų pokalbio su menininku mums tapo akivaizdu, kodėl 2011 metais būtent jis gavo metų mokytojo premiją. Pasakodamas apie savo kūrybą, jis atskleidė, kad labai domisi laiko tema, o sukurti meno kūriniams panaudoja sušaudytas skardas, pageltusias, susiliejusias senas nuotraukas ar buityje rastus rakandus.
Esate kilęs iš Pasvalio, tad kaip atsidūrėte Dusetose?
Dar studijuodamas tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute vasaromis su draugais atvažiuodavau prie šiaurinio Sartų ežero kranto poilsiauti su palapinėmis: čia išbūdavome apie savaitę, o pritrūkę maisto autobusu važiuodavome apsipirkti į Dusetas. Taip susipažinau su miesteliu, apylinkėmis. Man ši vieta patiko. Tuo metu būdavo skirstymai, už studijas buvo privaloma atidirbti. Aš buvau geras studentas, todėl turėjau laisvą pasirinkimą, norėjau rinktis darbą Klaipėdoje, bet vietą atidaviau kurso draugei. Atėjus pavasariui iš Dusetų mokyklos ieškoti specialisto atvažiavo Gapšys, jis pažinojo dėstytojus ir jų klausė, ar neturi rekomenduotinų studentų. Buvau informuotas, kad Dusetose dailė yra sustiprinta, klasės skirstomos į dvi grupes, vėliau atsiras daugiau pamokų, be to, buvo atlaisvinti senieji pastatai, todėl man buvo žadėta duoti dirbtuves. Tai buvo išties viliojantys pažadai ir aš atvažiavau. Visi pažadai buvo įgyvendinti, pastate, kurį man davė dirbtuvėms, gyvenu ir dabar, nes privatizacijos metu perpirkau. Mokyklos direktorius mus gelbėjo ir nuo sovietinės armijos – užregistruodavo kaime, o tuomet mokytojų iš kaimų neimdavo. Sulaukęs 27 metų, kuomet jau nebeimama į kariuomenę, turėjau apsispręsti, ką daryti toliau. Nusprendžiau likti, susidomėjau dailės pedagogika. Institute buvo nušviesti tik pagrindai, daugiau mokėmės dailės dalykų, tuo metu nebuvo tokių specialistų, kurie gilinosi į dailės pedagogiką. Vėliau pradėjau domėtis vaikų kūryba, važinėti į seminarus, žvelgiau į vaikų piešinius kaip į savotišką meną, saviraišką. Mane tai sudomino ir užkibau. Mūsų niekas nevaržė, nebuvo sukurtų metodikų, kaip turi dirbti sustiprintos dailės mokytojas, tad vakarais su mokytojais susėsdavome ir aptardavome, kaip turime dirbti. Daug ką išmokome patys – eksperimentavome, aklai programomis nesekėme.
Ilgai mokytojavote sustiprintos dailės klasėse. Kas Jums labiausiai įsiminė iš šių pamokų, kaip jos vykdavo?
Pamokos struktūra buvo tokia pati kaip ir kitur. Čia nieko neišrasi, bet aš daugiausia rėmiausi įgimtu vaiko noru žaisti. Man piešimas buvo žaidimas, todėl darbe daug ką panaudojau iš savo vaikystės prisiminimų, kai lietingomis dienomis pasikviesdavau draugų į savo namus, į dubenėlį pripildavome vandens, palįsdavome po lova ir mirkydami cheminį pieštuką į vandenį piešdavome tamsoje. Mums atrodė, kad darėme nuotraukas. Po kiek laiko išlįsdavome iš palovio ir žiūrėjome, lyginome, kokie fantastiniai vaizdai gavosi. Taip lavinome vaizduotę. Stengėmės, kad kiekvienas daromas daiktas būtų gražus, gamindavome ginklus, mūsų smėlio žaidimai vyko netoliese buvusiame karjere: ten konstruodavome urvus. Kitoje pusėje buvo apleistas dar vienas molio karjeras – jame radome paliktų įrenginių, molio maišytuvą, ten anksčiau buvo gaminamos plytos. Mes su vaikais lipdydavome švilpynes, bet, aišku, neturėjome sąlygų jų išdegti. Šiuos prisiminimus man norėjosi perkelti į mokyklą. Žodis „mokysimės“ kartojasi visoje mokykloje ir vaikas jį išgirdęs prieš save pastato sieną. Vaikams ypač patinka judančių objektų – žaislų konstravimas. Vaikui nenurodai tiksliai, ką jis turi daryti, tik parodai mechanizmo veikimo principą ir kiekvienas turi sugalvoti, kaip jį pritaikyti savaip. Tai ir yra kūryba. Pamokų buvo daug, o kiekvieną dieną piešti ir tapyti vaikui nusibosta. Tikslas buvo išlaisvinti vaizduotę, leisti vaikui laisvai pasireikšti. Norėjau kuo daugiau išplėsti estetines veiklos formas. Žaisdavome lėlių teatrą, vaidindavome su pačių pasiūtomis lėlėmis. Ryškiausias mūsų spektaklis buvo Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“, patys sukūrėme dekoracijas, širmą… Taip pat iš žievės, putplasčio ir butelių darydavome laivelius, pavasarį per dailės šventę juos leisdavome į ežerą. Gaminome ir aitvarus, su vyresniais užsiėmėme žemės menu, su mažesniais vaikais statydavome smėlio pilis. Sušilus orui važiuodavome į apylinkes – Užpalius, Antazavę. Tikslas buvo išlaisvinti vaizduotę, leisti vaikui laisvai pasireikšti. Norėjau kuo daugiau išplėsti estetines veiklos formas…
Gal galite papasakoti, kaip esate susijęs su Dailės galerija?
Iki tol, kuomet čia atvažiavau, buvo tik Gapšys, daugiau dailės specialistų nebuvo. Po 2–3 metų surengiau mokykloje parodą. A. Stauskas man yra prisipažinęs, kad ji jam turėjusi didelę įtaką. Tad trise: Stauskas, Raugas ir aš sugalvojome įkurti dailės galeriją Dusetose. Šį faktą A. Stauskas paskelbė per vieną savo parodos atidarymą. Dusetos be žirgų lenktynių galbūt būtent dailės renginiais ir garsėja. Pasirodo, galeriją sukurti galima tuščioje vietoje, aš svajoju, kad kur nors jaunimas baigęs studijas sugalvotų atvažiuoti ir miestelyje kažką sukurti. Dideliame mieste jau visko yra, o mažame yra daug ką veikti, tik reikia turėti minčių ir noro.
Gal galite papasakoti apie savo kūrybą?
Mane domina žmogaus ir laiko temos, ne grožis, bet tai, ką laikas padaro su žmogumi, su daiktais, kaip viskas keičiasi, kokias naujas prasmes įgauna santykiai arba žmogus su tais daiktais, kokia metamorfozė įvyksta. Ar laikas ką nors duoda, ar viską sunaikina. Ar įgauna naują kokybę. Geriausia tai išreikšti galiu asambliažo technika. Kadangi domiuosi laiko tema, daugiausia naudoju senus objektus. Montuoju, kalu prie įvairių pagrindų, senų lentų ir t. t. Šiuos daiktus jungiu vieną su kitu. Aišku, reikia turėti daug daiktų, juos surasti, ieškoti kur nors vienkiemiuose, sugriautose sodybose. Ką matai tinkama jungi, dėlioji, kai po truputį pradeda formuotis vaizdas, asambliažas pradeda kalbėti. Daiktų negali sudėti bet kaip, reikia, kad derėtų jų aukščiai, reljefas, ties kompoziciniu centru turi būti aukščiau, taip pat kaip ir lipdant iš molio. Kartais įvedu kokią spalvą, bet labai saikingai, nes visgi norisi, kad tie daiktai būtų paliesti tik laiko. Paskutiniu metu pradėjau kurti asambliažus įterpdamas senas nuotraukas, rastas griaunamų namų palėpėse, jas įkomponuoju tarp senų daiktų, detalių – ir jos naujai atgyja, paskutinis asambliažų ciklas vadinosi „Pokario albumas“, šiuose asambliažuose buvo sušaudytų skardų, pageltusios, susiliejusios nuotraukos, įvairūs senoviniai metaliniai rakandai, kartais įvedu kokį nors šriftą, laiškų nuotrupas, senų laikraščių fragmentus. Dabar grįžtu prie tapybos, bet norisi dirbti būtent su laiko tema, nesu peizažistas. Nelabai mėgstu ekspresyvios kūrybos, mane labiau domina geometrinė abstrakcija, nors įprasta galvoti apie Lietuvos tapybą kaip apie ekspresyvią. Man reikia racionalumo. Esu sukūręs ir skulptūrų.
Ar miestelio likimas priklauso nuo jame gyvenančių žmonių, ar pats miestelis pritraukia tokius žmones, kurie atitinka jo dvasią?
Galbūt tai likimas. Tiesiogiai atsakant į klausimą, galima atsakyti dvejopai. Čia traukia dvi jėgos. Viena yra gamta, Sartų ežeras, gražios apylinkės. Kita yra dailė, sustiprintas dailės mokymas, vėliau išplėtotas į Meno mokyklą. Taip pat galėjo atrodyti ir Obeliai, jie taip pat prie ežero, bet taip nenutiko. Dusetos taip pat turi savo istoriją, pažiūrėkime, kokie žmonės čia buvę: Širvys, Pliateriai, Būga… Dusetose visada buvo žmonių, kurie nevengė saviraiškos, vyresni žmonės dar prisimena, kad čia vis atsirasdavo vienas kitas žmogelis, persirengdavęs ir juokindavęs kitus miestelio gyventojus, nors niekas to neorganizuodavo. Saviraiška įvairiose situacijose prasiverždavo vienu ar kitu būdu. Dusetų istorija kartais skamba kaip mitas, tačiau tai yra tiesa.
Kalbino Banguolė ŽALNIERIŪNAITĖ ir Martyna ŽUKAITĖ
