Prie Lukno ežero įsikūręs „iš visų galų“ suvarytas kaimas – Galeliai (Vyžuonų sen.). Čia trobų skaičius jau senokai nekinta, o gyventojų nedaugėja, atvirkščiai – jų vis mažiau. Vis dėlto Galeliuose dar yra žmonių, prisimenančių dūmines kaimo pirkias ir ankstesnį jo pavadinimą. Kaime gyveno garsus medžio drožėjas Stanislovas Karanauskas, vasaromis lankydavosi legendinis Lietuvos televizijos diktorius Vytautas Kybartas.

Ašara Dievo aky

Dabar uteniške save vadinanti Janina Gruodzinskienė (Bernotaitė) teigė, kad Galeliai buvo ašara Dievo aky tarp Lukno ežero ir Vyžuonos upės. Per upę, kurioje žmonės ir patys maudydavosi, ir arklius prausdavo, nebuvo jokių tiltų. Artimiausi buvo Vyžuonų ir Vyžuonėlių dvarų tiltai. Anot pašnekovės, kaimas buvo Dievo aky dar ir dėl to, kad turėjo savo siuvėją (Valiutė Kaulinytė), batsiuvį (Jonas Stipinas), kalvį (Juozas Juška), karstadirbį (Jonas Saladžius).
Anot J. Gruodzinskienės, Galeliuose žemė buvo prasta, nederlinga. Dėl šios priežasties net geresnėse žemėse įsikūrę Šiaudinių, Kaliekių kolūkiai kratėsi „Galelių ubagų”.
Pašnekovė prisimena, kad sodybų jos gimtajame kaime buvo daug, septynių jau nebėra. Stovėjo bent šeši kryžiai. Šiuo metu yra tik vienas. Jis 1998 metais, anot moters, pastatytas jos rūpesčiu. J. Gruodzinskienė sakė susapnavusi seniai mirusį tėvą, kuris paprašė Galeliuose pastatyti kryžių. Kaimo gyventojai, pasak jos, labai noriai sutiko prisidėti prie kaimo kryžiaus statybų.
Kryžiaus autorius – iš Galelių kilęs uteniškis Neliupšis.

Giltinė namuose

J. Gruodzinskienė sakė atsimenanti karą, kai jiems kasant bulves netoli jų dirbamo lauko Likunčiuose (Galelių kaimo dalis) sprogo keli sprogmenys. Tai labai išgąsdino dirbusius.
Pasak moters, 1945 metais daug kaimo vyrų gavo šaukimus į Sovietinę armiją, tačiau iš visų nuėjo tik vienas. Jį grįžusį iš tarnybos kaimo gyventojai vadino komunistu. Visi kiti pasitraukė į mišką.
Pašnekovė pasakojo, kad jos tėvas pamatęs nuo Vyžuonų atvažiuojant „padvadą” nubėgo kaimo vyrų įspėti, kad slėptųsi. Visi išsislapstė kas sau, o J. Gruodzinskienės tėvas nuėjo į netoliese esantį Mieleikių miškelį, suplėšė šaukimą ir pakišo jį po kelmu. Buvo žiema, tad „skrebai” nesunkiai susekė netoli nubėgusį bėglį. Jis buvo nugabentas į Uteną, tardytas, kankintas, tačiau, nusprendęs nieko nesakyti, įsikando į ranką ir tylėjo. Vėliau buvo išvežtas į Uchtos lagerius.
J. Gruodzinskienė sakė buvusi 3–4 metukų amžiaus, kai tėvas grįžo iš tremties. Jis, palyginti su kitais kaliniais, kalėjo neilgai, apie pusantrų metų. Į Uchtą išvežtas 33 metų, grįžo visiškai išsekęs – iš jo buvo likę tik kaulai ir oda. Mažoji Janina tuomet verkė, kodėl kaimynė, sutikusi pakelės griovyje, atvedė į namus giltinę. Tėvas apie tremtį užsiminė tik tiek, kad badavo, mito pelėmis ir bulvių lupenomis iš šiukšlyno. Jis mirė sulaukęs 56 metų.
Anot pašnekovės, pasitraukę į mišką kaimo vyrai netrukus susidūrė su okupacine kariuomene. Vyžuonų šile įvyko didelis susišaudymas, kurio metu žuvo nemažai galeliškių. J. Gruodzinskienės mama ėjo į Vyžuonas pasižiūrėti žuvusiųjų, numestų ant grindinio. Moteris taip ir neprisipažino, kad aikštėje gulėjo jos brolio Dominyko Valančiūno kūnas, nes bijojo tremties. „Skrebai” partizanus užkasė Kartuvių kalne prie Vyžuonų. Naktį artimieji žuvusįjį išsikasė ir perlaidojo šeimos kape Vyžuonų kapinėse. Ten pat palaidojo ir D. Valančiūno bendražygį Riaubą iš Sprakšių kaimo (Vyžuonų sen.).
Pasak moters, naktį pas juos ateidavo partizanai, pavalgydavo prie uždangstytų langų ir vėl išeidavo. Dieną kaime pasirodydavo „skrebai”. Žiemą jie vilkėdavo baltus kombinezonus, čiuoždavo slidėmis.
J. Gruodzinskienė prisimena ir trispalvę, iškeltą dideliame berže, augusiame tarp Galelių ir Mieleikių kaimų. Saulėtą rytą gerai matomą vėliavą vėliau nukabino„skrebai”.

Išpirka – lašinių paltis

Anot pašnekovės, kadangi jos tėvas jau buvo pabuvojęs lageriuose, vėliau išvežtos ir dvi jo seserys, Bernotai, bijodami trėmimų, slapstėsi – stengdavosi miegoti ne namuose.
1949 metais vežė J. Gruodzinskienės mamos pusseserę su šeima iš Grybelių (Vyžuonų sen.). Dvi jos dukros (aštuonerių ir dvylikos metų) tuo metu buvo Galeliuose – vyresnioji pas Valančiūnus, jaunėlė pas Bernotus. „Skrebai” su vežamais tėvais pasirodė ir pas Bernotus, tačiau pašnekovė su seserimi ir giminaičių dukra pasislėpė klojime. Jų neradus gimdytojai buvo ištremti be dukrų, tačiau neilgam. Po mėnesio apsupus sodybą „skrebai” išvežė ir mergaites. Jos laimingai pasiekė savo tėvų tremties vietą Krasnojarske (Rusija).
1950 metais vežė tėvo pusseserę su šeima iš gretimo Luknių kaimo (Sudeikių sen.). Kartu turėjo būti ištremtas ir ką tik gimęs sūnus. Tai sužinojusios mažylio tetos Stasė ir Onutė Marganavičiūtės iš Galelių kaimo nuvyko į Uteną ir iš gyvulinio vagono už paltį lašinių išpirko naujagimį, kurį paskui užaugino.

Nepasidalydavo varpu

J. Gruodzinskienė atsimena, kad Čepėnai turėjo varpą, kuriuo žmonės būdavo kviečiami į „mojavą” (gegužines pamaldas). „Vaikai negalėdavo pasidalyti šiuo varpu, kuriam teks skambinti juo bėgant per Galelius”, – sakė pašnekovė. Varpas taip pat būdavo naudojamas per Kryžiaus dienas ir Sekmines.
„Rateliu eidavom, siausdavom, dainuodavom. Tada neskirstė, kur seni, kur jauni, kur vaikai – visi buvom krūvoj”, – apie linksmybes kaime kalbėjo moteris.
J. Gruodzinskienė pasakojo, kad tarp jų, Bernotų, ir Vitonių (Karanauskų) sodybos, pievoje, vykdavo gegužinės. Apskritą šokių aikštelę juosdavo į žemę susmeigti berželiai. Rato viduryje nuo į žemę įkasto stulpo į kraštus driekdavosi gėlių girliandos. Ant suręstos pakylos armonika, dūda ir būgnu grodavo broliai Bartašiai. Gegužinė buvo garsi visoje apylinkėje.

Kieno gaidžiukai garsiau gieda?

Anot pašnekovės, 1951–1952 metais pradėjus kurtis pirmiesiems „kolchozams” jos tėvas buvo išrinktas „Švyturio” kolūkio pirmininku, tačiau valdžiai sužinojus, kad jis buvo tremtiniu, J. Bernoto paslaugų iškart buvo atsisakyta.
J. Gruodzinskienė sakė, kad jai teko ganyti kolūkio galvijus. Rudenį susirinkę į mokyklą vaikai skaičiuodavo, kieno gaidžiukai garsiau gieda, t. y. kieno labiau suskirdusios kojos. Pašnekovės klasėje mokėsi rašytojas Bronius Radzevičius ir poetas Antanas Masionis. Jie gyveno vargingai, jų gaidžiukai giedodavo garsiausiai.
Anot moters, į mokyklą Vyžuonose vaikai eidavo pėsčiomis ir ne visada keliu, o ten, kur tiesiau. Pavasarį polaidžio vanduo nunešdavo lieptus, o per apsemtus tiltus būdavo pavojinga bristi – vaikai laukdavo, kol kas nors važiuos iš buvusio Vyžuonų dvaro ir juos perveš.
Pasak J. Gruodzinskienės, jie vaikystėje susigalvodavo įvairių žaidimų. Vienas jų – „pleika”: virš iškastos duobutės padedamas pagaliukas, tada su kitu pagaliuku paguldytą reikia numesti kiek galima toliau.
J. Gruodzinskienė atsimena, kad javus kuldavo spragilais, tačiau tie, kurie augindavo daugiau grūdinių kultūrų, pasirūpindavo „dampe” (kuliamąja).
Pašnekovė taip pat mena, kad jų kieme arklys sukdavo specialų įrenginį, kuris plėšdavo skiedras, skirtas dengti stogui.

Visi vienodai „bagoti”

Žurnalistas, vertėjas Romualdas Valančiūnas, kurį laiką gyvenęs Galelių kaime, kuriame yra jo tėvo šaknys, pasakojo, kad Galeliai buvo paprastas kaimas. Daug pirkių, daug žmonių, jokių rietenų, visi buvo vienodai „bagoti”, t. y. „biedni”. Anot pašnekovo, Galeliuose nebuvo skundikų, piktų žmonių. Visi vieni kitus gerbė, dalydavosi tuo, ko turėjo. „Kaimas buvo nuskuręs, bet lietuviškas. Ir nors mes iš „visų galų”, buvome kaip viena šeima”, – didžiavosi devintą dešimtį bebaigiantis senolis. Daug kartų Lukne žvejojęs R. Valančiūnas teigė, kad šis ežeras jam yra vienas iš gražiausių. Anot pašnekovo, šiame vandens telkinyje žuvys kibdavo ant bet ko: ir ant slieko, ir ant duonos trupinio, ir ant iš baltų miltų padaryto paplotėlio. Būdavo galima ištraukti didžiulių ešerių, kuojų.
Gale ežero, pasak pašnekovo, buvo kalnas, pramintas Brazilija. Nors kalnas jau buvo gretimo Sprakšių kaimo teritorijoje, ten Galelių jaunimas kartais rengdavo vakarones.
R. Valančiūnas pasakojo, kad prieš Kalėdas į ankstyvąsias šv. Mišias, rarotus, Vyžuonų bažnyčioje visas kaimas eidavo dideliu pulku. Kulniuodavo ir jis su visais kartu. Tik keli „bagotesni” kaimo gyventojai važiuodavo arkliais. Jau saulei pakilus ir visiems keliauninkams jaučiant dvasinį pakylėjimą dešimties kilometrų kelionė baigdavosi ten, kur ir prasidėjo, Galeliuose.

Pirmoji vairavimo pamoka

R. Valančiūnas prisiminė vieną įvykį, nutikusį su V. Kybartu. Kartą jis vienas atvažiavo savo zoporožiečiu koncertuoti į Uteną. Koncerto klausęsis R. Valančiūnas po renginio susiruošė pėsčiomis į Galelius, tačiau diktorius pasiūlė prieš tai užkąsti. Pašnekovas neprieštaravo ir jiedu susėdo restorane. V. Kybartas išlenkė vieną kitą taurelę, o tada sako: „Romai, į Galelius važiuosime kartu.” „Gerai”, – sutiko R. Valančiūnas. „Bet tu vairuosi”, – pareiškė jo kompanionas. Vairuotojo pažymėjimo neturėjusį ir niekada prie automobilio vairo nesėdėjusį jaunuolį jis nuramino: „Nieko tokio, sėsk, aš tave „kėravosiu”. Ilgai, gal daugiau nei valandą, jiedu važiavo tuos septynis kilometrus, bet, anot pašnekovo, laimingai pasiekė Galelius.
Pasak R. Valančiūno, kitapus kelio nuo Vitonių (Karanauskų) sodybos gyveno Valančiūnai. Čia vienu metu glaudėsi ir jis, gimnazistas. Jo penkeriais metais vyresnis pusbrolis Napalys Valančiūnas, nenorėjęs paklusti okupacinei valdžiai, su draugais buvo pasitraukęs į mišką. Valančiūnai turėjo baltą lyg sniegas šunį vardu Markizas. Jeigu naktį jis neagresyviai suamsėdavo, namiškiai žinodavo, kad Napaliukas su savo kovos draugais ateina. Įsileisdavo juos, pamaitindavo. Kai šie išeidavo, po geros valandos Markizas jau visai kitaip, nedraugiškai, sulodavo – Valančiūnams tai būdavo žinia, kad atsibeldžia „skrebai”. Stalas būdavo nukraustomas, nušluostomas, kad „liaudies gynėjai” nerastų jokių įkalčių.

Dvasiniai namai

Nors inžinierius, spaudos leidėjas, vaikų rašytojas ir redaktorius Jeronimas Laucius gimė Glebauskuose (Panevėžio r.), jis labai šiltai atsiliepia apie savo tėvo tėviškę Galelius, arba, kaip jo gimdytojas sakydavo, Galalius. Leidėjui į atmintį įstrigo naktinė kelionė, kai jis, būdamas septintoku, su tėvu atvyko traukiniu į Uteną ir pėsti ėjo į Galelius.
J. Laucius sakė, kad, kai atvažiuoja į Galelius, jaučiasi grįžęs į savo dvasinius namus. Malonius prisiminimus padeda išlaikyti ir išlikę lygiai tokie pat namai, kokius jis atsimena iš vaikystės.
Jiems, vaikams, gimusiems jau Panevėžio krašte, anot leidėjo, visada būdavo įdomu paklausyti tėvo, kalbančio Galeliams būdinga šnekta. Pašnekovas labai gailisi, kad neužrašė tėvo kalbos, jo pasakojimų: vienintelis bandymas įrašyti gimdytojo kalbą senu diktofonu, deja, norimo rezultato neatnešė – nekokybiškas prietaisas sugedo ir įrašo išsaugoti nepavyko. Jis visus ragina užrašyti senų žmonių pasakojimus, neatidėlioti, nes laukimas gali būti pražūtingas atminties išsaugojimo atžvilgiu.
J. Laucius teigė, kad jo tėvas Albinas Laucius buvo šviesus žmogus – mėgo skaityti knygas, žurnalus, gailėdavo sudeginti seną laikraštį. Kartą gimdytojas prie pietų stalo pasakė: „Lauciai – iš didžiųjų.” J. Laucius tikino, kad priėmė šį pasakymą tiesiogiai. Jam šie žodžiai buvo impulsas, kad jis, kilęs iš neturtingos šeimos, neturėdamas finansinių galimybių, gali savyje surasti talentą ir pasiekti tai, kas anksčiau bajorui, lyginant jį su baudžiauninku, kartais tebuvo tik paprasčiausio noro reikalas.
„Ryšys su sodyba, protėviais suteikia jėgų ir mistinės galios. Kas neturi to ryšio, tas gyvena sunkiau, negu gali, turi mažiau džiaugsmo, protinės energijos. Mylėti likimą ir mylėti savo tėvus, protėvius – du mistiniai principai, kurių aš vienintelių laikausi. Jie man padeda ligi šiol”, – sakė energingas 73 metų rašytojas, leidyklos „Trys žvaigždutės” direktorius.