Lietuvoje valdantieji skuba įgyvendinti pensijų ir mokesčių reformą. Kaip šias reformas vertinti ir ko iš jų tikėtis dabartiniams ir būsimiems pensininkams? Vis dažniau kalbama ir apie pensinio amžiaus didinimą. Ką tokiais atvejais valstybėms rekomenduoja Europos Parlamentas?
Pokalbis su Vilija BLINKEVIČIŪTE, Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininke, LSDP pirmininko pavaduotoja.
Kaip vertinate prasidėjusias kalbas apie neišvengiamą pensinio amžiaus didinimą iki 70–73 metų?
Vertinu neigiamai, kaip dar vieną žmonių gąsdinimą. Apie tai negali būti jokių kalbų. Kodėl? Pirma, Lietuvoje pensinis amžius jau palaipsniui didinamas. 2026-aisiais moterų ir vyrų pensinis amžius bus 65 metai. Iš esmės tai atitiks Europos Sąjungos (ES) vidurkį. Antra, Lietuvos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė kasmet ilgėja (jau siekia apie 80 metų), bet yra viena iš mažiausių ES. Lietuvoje gyvename vidutiniškai 6–7 metais trumpiau nei ES piliečiai. O pensijos Lietuvoje – vienos iš mažiausių. Trečia, ES nekelia jokių privalomų reikalavimų valstybėms dėl pensinio amžiaus ilginimo. Tiesa ir tai, kad Europos Parlamentas yra pritaręs Europos Komisijos parengtai adekvačių, saugių ir tvarių pensijų dokumentui. Jame teigiama, kad pensinį amžių rekomenduojama susieti su didėjančia gyvenimo trukme. Europa sparčiai sensta, todėl tokie siūlymai – noras užtikrinti tvirtesnę pensijų sistemą.
Vis dėlto būtina akcentuoti, kad tame dokumente sudėti svarbūs saugikliai. Valstybės turi sudaryti sąlygas ir skatinti žmones kuo ilgiau likti darbo rinkoje. Labai svarbu yra padėti vyresnio amžiaus žmonėms išsaugoti reikiamą profesinę sveikatą bei gebėjimus kuo ilgiau dirbti, suteikti jiems galimybes mokytis, keisti profesiją, esant reikalui – pritaikyti jiems darbo vietas. Darbdaviai turi būti motyvuojami kuo ilgiau išlaikyti vyresnio amžiaus darbuotojus bei jų patirtį perduoti jaunimui. Taigi vyresnio amžiaus žmonėms būtinos specialios sveikatingumo, reabilitacijos, perkvalifikavimo bei įdarbinimo priemonės. Deja, bet tai pensijų reformoje nekalbama.
Valdančiųjų siekis, kad po reformos netolimoje ateityje pensija sudarytų mažiausiai 50 procentų buvusio darbo užmokesčio. Ar taip nutiks iš tiesų?
Siekis pagirtinas. Ne pieno upės ir kisieliaus krantai, bet jau šis tas. Prie teigiamų pensijų reformos (kuri iš esmės yra jau pradėta) dalykų neabejotinai galima priskirti 3,7 milijardo eurų „Sodros” skolos perkėlimą į valstybės biudžetą. Skola nedingo, bet nuo „Sodros” kaklo nuimtas akmuo. Ir tai gera žinia visiems, besinaudojantiems valstybinio socialinio draudimo sistema.
Kitas svarbus žingsnis – siūlymas ir bazinę pensiją perkelti į valstybės biudžetą. Tai leistų finansuoti pensijas iš visų mokesčių, nors neaišku, kaip ši pensijos dalis bus didinama.
Vis dėlto Vyriausybės pateiktame pensijų ir mokesčių reformos pakete – per daug nežinomųjų ir klaustukų. Siūloma reforma sudėtinga, paini. Visa tai kelia daug abejonių reformos sėkme ir nauda pensininkams.
Viskas labai primena naujojo Darbo kodekso „šturmą”: visko daug, pažadų, interesų ir gąsdinimo grėsmėmis – taip pat. O rezultatas? Tik šį kartą norima padaryti viską greitai.
Kokius konkrečius Vyriausybės siūlymus vertinate neigiamai?
Daug abejonių kelia siūlymas 2 procentais mažinti įmokas „Sodrai”, įvesti „Sodros” lubas. Verslas ir uždirbantys labai didelius atlyginimus naudą pajustų iškart po reformų įgyvendinimo. O kaupiantieji ir ypač dabartiniai pensininkai? O neįgalieji, ligoniai, praradusieji darbą, mamos ir tėvai, našlės ir našliai, našlaičiai? Kokios galimybės gerokai didinti išmokas jiems, jei dirbtinai mažinamos įmokos „Sodrai”?
Vykdant reformas pirmiausia reiktų pasakyti paprastą tiesą: valstybė skiria per mažai lėšų socialiniam draudimui. Čia yra esminė tiesa. Todėl turi didėti ne tik pačių būsimų pensininkų indėlis į pragyvenimą senatvėje, bet, labai svarbu, ir pačios valstybės bei „Sodros” indėlis. Tik taip galima užtikrinti geresnį ir dabartinių, ir būsimų pensininkų gyvenimą.
