Žydronė Mameniškienė – Utenos krašto grafikė ir tautodailininkė, gimusi ir gyvenanti Leliūnų seniūnijoje. Kaip sakė pati menininkė, „juoda-balta ar mėlyna-balta“ – taip į jos gyvenimą, dar besimokant mokykloje ir kopijuojant iš knygų žinomų žmonių portretus,

įsiliejo grafika. Šių metų gegužės 24 dieną Leliūnų bažnyčioje po šv. Mišių buvo pristatytas jubiliejinių metų prisiminimo akcentas – 2027 metų liturginis kalendorius, kurį papuošė Ž. Mameniškienės grafikos darbai – bažnyčios ir šventųjų portretai.

Papasakokite apie savo vaikystę. Galbūt jau tuo metu buvo žengti pirmieji žingsneliai kūrybos link?

Gimiau Labeikių kaime, Utenos rajone. Gal iki man suėjo 12 metų gyvenome ten. Mūsų buvo didelė šeima mažam namuke, bet visi sutilpom. Turiu penkis brolius, ir mes – trys sesės. Aš – pati mažiausia, tai buvau visų numylėta (šypsojosi). Mano vaikystė praėjo ten. Ir dabar labai mėgstu ten nuvažiuoti, visi takeliai man yra brangūs, vaikystėje išvaikščioti. Tai taip ir lieka, turbūt, visam gyvenimui labai brangu… Namų jau nebėra, likusi tik ta vietovė – viskas ten miela, smagu nuvažiuoti, pavaikščioti, pabūti. Piešti pradėjau nuo vaikystės. Atsimenu momentą, kai dar ten gyvenome, pabandžiau nukopijuoti kažką, žiūriu – visai gražiai gavosi, net nustebau. Nuo to laiko piešimas visada su manimi. Ir mokykloje, žinoma, pati geriausia pamoka buvo dailė (šypsojosi). Vėliau jau galvojau kažkur studijuoti. Įstojau į Kauno taikomosios dailės mokyklą, kurią sėkmingai pabaigiau. Paskui likimas taip pasisuko, kad atsidūriau pas Vytautą Valiušį. Jo muziejuje išdirbau gal daugiau nei 10 metų.

Minėjote, kad studijavote Kauno taikomosios dailės mokykloje (dabar Menų ir dizaino mokymo centras). Į kokią meno sritį gilinotės studijų metu?

Mano specialybė – dekoruotoja-apipavidalintoja, čia labiau su reklama susiję. Porą metų mokiausi. Patiko. Tais laikais viską rankom darydavom, viską patys braižydavom, kompiuterių nebuvo, toks buvo rankų darbas (juokėsi). Norėjau mokytis toliau, tačiau neįstojau į Stepo Žuko mokyklą, tad grįžau į Leliūnus ir pradėjau ieškotis darbo. Taip ir įsidarbinau pas Vytautą Valiušį. Tas mano darbas irgi su piešimu buvo susijęs – piešdavau jam ant ąsočių, puodynių, vazonų.

Kada ir kaip pajutote trauką grafikai?

Grafika mano gyvenime atsirado turbūt dar mokantis mokykloje. Labai patikdavo piešti žmones, kopijuoti veidus, tada dar su pieštuku ar tušinuku. Iš knygų kopijuodavau rašytojus, poetus… Juoda-balta ar mėlyna-balta… Galvoju, kad jau mokykloje atsirado kažkokia grafika. Kai jau mokiausi Kaune, susipažinau su tušu, plunksna, jos valdymu, tada turbūt ir prasidėjo tas rimtesnis mano kelias su grafika.

Jūsų kūryboje yra ir gamtos vaizdų, ir bažnyčių bei šventųjų portretų. Kokio siužeto kūriniai Jums artimiausi? Ar pavyksta skirti kūrybai tiek laiko, kiek norėtųsi?

Bažnyčios mano kūryboje atsirado, kai įstojau į tautodailininkų draugiją. Tada dalyvaudavau parodose ir pradėjau piešti bažnyčias, atsirado ir šventieji, šventosios. Norisi bažnyčių nupiešti kuo daugiau, stengiuosi, kad būtų iš visos Lietuvos. Buvo etapas, kai rinkausi vieno bokšto bažnyčias, paskui medines. O kai dalyvauji parodose, stengiesi, kad būtų kuo daugiau darbų iš vienos srities, tarkime, medinių bažnyčių. Šventųjų esu nupiešusi dar nedaug. Kai rinkau juos kalendoriui, dar negalėjau surinkti 12 ar 13, kad užtektų kiekvienam mėnesiui, todėl gavosi taip, kad susimaišė ir šventieji, ir bažnyčios. Bažnyčias dažniausiai piešiu susiradusi gražias, kokybiškas nuotraukas internete – tiesiog iš jų kopijuoju. Piešiu ir gamtos vaizdus – kas sava, artima arba tiesiog akiai gražu. Pamatai – gražiai augantys medžiai – norisi juos nusifotkint ir paskui įamžint piešinyje. Iš vaikystės tuo labiau – visi tie takeliai, artimos vietos… Gal kažkada jų nebeliks, kažkas pasikeis, gal kažkas ten gyvens, pakeis viską, gal ir neliks nieko, tai norisi kažkaip tą akimirką palikti savo piešiniuose.

O laiko kūrybai reikia skirti tikrai daug. Tai kruopštus darbas, negali tiesiog atsisėsti su teptuku rankoje ir nupiešti. Didesnę bažnyčią piešdavau mėnesį ar ilgiau, atsisėdusi vakarais po dvi ar tris valandas. Kartais, būna, tik valandą pasėdi, kartais dvi, kaip randi laiko ir galimybių. Iš visų tų taškelių ištaškuoti yra reikalų, bet man patinka, ypač vakarais, prieš miegą, tai lyg meditacija.

Jūsų grafikos darbai puošia 2027 metų liturginį kalendorių. Kada ir kaip kilo ši kalendoriaus idėja?

Pati idėja kilo mūsų kunigui Andriui Šukiui. Jis mane kalbino jau ne vienus metus, ta mintis vis sklandė tarp mūsų, kol priėjom galutinį tašką, kad turbūt tikrai reikia imti ir surinkti darbus, išleisti kalendorių. Esu labai dėkinga Andriui, kad jis paskatino imtis tos minties, ir negaliu sakyti, kad čia mano vienos darbas, jis labai daug padėjo su tekstais, davė daug patarimų – taip atsirado kalendorius.

Vartant šį kalendorių, Jūsų iliustracijose tikrai jaučiasi ramybė, susikaupimas ir net, sakyčiau, didingumas, tačiau jis yra paprastas ir tikras… Sakykite, Jums, kaip žmogui ir kaip menininkei, giliai širdyje tikėjimas, religija?

Dabar galiu sakyti, kad taip. Gal kai jaunesnė buvau, nebuvo taip giliai. Ateina turbūt toks laikas, kai supranti, kad tau svarbu yra Dievas, visai kitaip viską priimi ir galvoji kitaip. Bažnyčios man labai patinka. Ir eiti į bažnyčią, būti ten – taip pat. Savo bažnyčią lankom su vyru kiekvieną sekmadienį – jis skaito, aš giedu. Jaučiu, kad tai yra prasminga.

Dėkoju už pokalbį.

Ž. Mameniškienės asm. archyvo nuotr.