Doc. dr. Irena RAMANECKIENĖ

Kun. lic. Andrius ŠUKYS

Juozas Preikšas (1926–1951–2018)

2026 m. minime vyskupo Juozo Preikšo gimimo šimtmetį. Tai proga pažvelgti į gyvenimą žmogaus, kuris daugiau nei pusę amžiaus buvo susijęs su katalikų bažnyčia Lietuvoje – jos tylia ištikimybe sovietmečiu ir atgimimu, atkūrus Nepriklausomybę. Vyskupas J. Preikšas priklauso tai dvasininkų kartai, kuri ne tik skelbė tikėjimą, bet ir savo gyvenimu saugojo Bažnyčios gyvybę sunkiausiais laikais. Jo tarnystės kryptį puikiai nusako herbo šūkis „Pro unitate in Christo“ („Už vienybę Kristuje“), skleidžiantis broliškos vienybės ir meilės idėją, kurią detalizuoja šie vyskupo žodžiai: „Visi vieningai ir ištikimai ženkime su Kristaus pergalės vėliava, kryžiumi, prisimindami palaimintojo Jurgio Matulaičio žodžius: „Laikykime apkabinę Kristaus kryžių, tada jokia galybė mums nepakenks“. Taip, vienybė su Kristumi per maldą yra mūsų vienybės versmė, vienybės, kuri turi apjuosti mūsų mintis, žodžius ir veikimą.“

Vaikystė, pašaukimo užuomazgos ir studijos

Būsimasis vyskupas gimė 1926 m. lapkričio 22 d. Zanavykų krašte – dabartinio Šakių rajono Griškabūdžio miestelyje, kuriame iki šiol gyvena paprasta, darbšti ir tikinti žmonių bendruomenė, o tikėjimas jai yra natūrali gyvenimo dalis.

Šeimos aplinka ir parapijos gyvenimas jaunajam Juozukui tapo pirmąja dvasine mokykla, apie kurią vėliau jis pasakė: „Tikėjimą žmogus pirmiausia pamato šeimoje – paprastame pasitikėjime Dievu.“ Vadinasi, tikėjimas pirmiausia gimsta ne knygose, o gyvenime: tikėjimas yra Dievo dovana žmogui.

Juozas – pirmasis sūnus šeimoje. Tėvai – darbininkai: tėvas – stalius, motina – siuvėja. Jie užaugino penkis vaikus. Šeima Juozui buvo ir pirmoji bendravimo su kitais asmenimis mokykla, kurioje tvyrojo itin nuoširdūs tarpusavio santykiai ir pagarba vienas kitam: dažną vakarą Preikšų namuose sklido dainos, dažniausiai senovinės, liaudiškos, kurias mama užvesdavo, ir jas išmoko visi vaikai. Tiesa, ryškiausias šeimos bruožas – pamaldumas. Preikšų vaikams tikėjimo slėpinio ir pagarbos kupinu pasauliu nuo mažens tapo Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčia, joje aukojamos šv. Mišios ir kitos pamaldos, o švenčių dienomis – įspūdingos procesijos. Štai kodėl vienas mėgstamiausių užsiėmimų vaikams buvo žaisti procesiją: Juozas – kunigas, Antanas – vargonininkas, o jaunėlis Vaclovas – „žibinukas“ – zakristijonas…

Mokydamasis vidurinėje mokykloje, Juozas jau svarstė apie kunigystę. Taigi, dar ankstyvojoje jaunystėje pajutęs pašaukimą, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Tik šis kelias nebuvo tiesus, lengvas… Gyvenimo ir studijų sąlygos buvo sudėtingos, tačiau paties vyskupo žodžiais tariant, kad ir buvo sunkumų, nepriteklių, nors ir rašalas nuo šalčio auditorijoje užšaldavo, vis tiek daugelis jų degė idealizmu, džiaugėsi, kad gali mokytis ir siekti užsibrėžto tikslo.

Tik tam idealizmui virsti tikrove buvo itin sudėtinga: sovietinės valdžios metais seminarijos veikla buvo griežtai ribojama, studentų skaičius mažinamas, dalis klierikų pašalinama. Toks nuosprendis ištiko ir J. Preikšą: 1949 m. mažinant seminaristų skaičių, sovietų valdžios jis buvo pašalintas iš ketvirtojo kurso. Tačiau pašaukimas, pasirodo, buvo stipresnis už kliūtis. Bažnyčios neišsižadėjęs, kurį laiką dirbo vargonininku, nes labai mėgo muziką, turėjo puikų balsą. Sugrįžęs į seminariją, baigė studijas ir 1951 m. rugsėjo 23 d. arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio rankų uždėjimu ir malda įšventintas į kunigus. Tai buvo laikotarpis, kai kunigystė Lietuvoje reiškė ne tik tarnystę, bet ir tylų pasiryžimą likti ištikimam Dievui.

Kunigiškos tarnystės metai

Jaunasis kunigas tarnystę pradėjo Karmėlavos parapijoje: rūpinosi žmonių sielovada. Tačiau čia kunigavo tik vienerius metus. Nuo 1953-ųjų paskirtas prokuratoriaus pareigoms Kauno kunigų seminarijoje, o 1954-aisiais – Įgulos bažnyčios Kaune klebonu. Po tamsiais Šv. Mykolo arkangelo (Įgulos) bažnyčios skliautais 1954 m. lapkričio 28-osios sekmadienį skambėjo naujojo klebono kunigo J. Preikšo sakomo pamokslo retoriniai klausimai: „Taip, Išganytojas atėjo, naują šviesą atnešė pasauliui. Bet ar Tu pagal Kristaus šviesą gyveni? Ar nėra Tavo dvasios gelmėse spragų, kurias reikėtų ištaisyti? Gal sielos gelmės apsiniaukusios ir juodesnės už tamsiausią rudens naktį? Ar nesi reikalingas savo sąžinę išprausti atgailos vandeniu? Susimąstyk. Šalin nedrąsą, daugiau šviesių pasiryžimų“.

Būtina prisiminti, kad tai buvo tie laikai, kai Bažnyčia gyveno nuolat stebima ir varžoma, kai buvo vykdomas prievartinis tikinčiųjų atitraukimas nuo Bažnyčios ir Dievo. Todėl žmonių tikėjimui išsaugoti reikėjo sumanumo ir pasišventimo. Kunigas J. Preikšas išsiskyrė santūrumu ir pagarba žmogui: jis mokėjo klausytis, o žmonės jame matė patikimą ganytoją. Kaip „Bernardinuose“ teigia Irena Petraitienė, pasaulis tuo metu jau rodė savo abejingumą ir atšalimą visam tam, kas šventa. „Vėsta žmonių širdyse Dievo ir artimo meilė, vėsta pagarba amžinosioms vertybėms. O to atvėsimo padariniai liūdni: kapojami kryžiai pakelėse, plėšiamos bažnyčios, šventvagiškai išniekinamas Altoriaus sakramentas“, – taip to laikotarpio Bažnyčios gyvenimą ir dažno katalikų dvasininko nuotaiką atspindi 1959 m. kun. J. Preikšo pasakytas pamokslas, kurio pagrindinė mintis tokia: „Tarp nuolatinių burnojimų prieš Dievą, Bažnyčią, tarp daugybės nuodėmių, tegimsta mūsų širdyse ištikimybė ir pasiaukojanti meilė.“

Kun. J. Preikšo biografijos duomenys rodo, kad jis Kaune ir Vilkaviškyje klebonavo dvidešimt metų, iš kurių dauguma buvo sudėtingi, saugant Bažnyčią. Pavyzdžiui, I. Petraitienės knygoje „Vyskupas Juozas Preikšas“ (2007 m.) rašoma, kad Kauno centre esanti Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia sovietų valdžiai buvusi kaip krislas akyse. Nors klebonas kun. J. Preikšas daręs žygių dėl apšepusios šventovės remonto, nors paskyros statybinėms medžiagoms buvusios paskirtos, tačiau jas išduoti delsta. O klebonui miesto vykdomajame komitete pasiteiravus dėl bažnyčios remonto, pirmininko pavaduotoja nedviprasmiškai užsiminusi, kad bažnyčia numatyta kitoms reikmėms, o jo vieta – muzikiniame teatre. Į tai kunigas Juozas atsakęs kandžią potekstę turinčiu pašmaikštavimu: „Dainuoti gal sugebėčiau, tačiau nemoku vaidinti“. Kad ir juokaudamas, kun. J. Preikšas supranta – Įgulos bažnyčios ateitis nulemta.

Be sielovadinės tarnystės, kun. J. Preikšas tęsė neakivaizdines studijas. Trisdešimtaisiais gyvenimo metais (1956 m.) apsigynė teologijos licenciatą ir valdytojo kan. J. Stankevičiaus dekretu buvo paskirtas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytoju, kur dėstė trylika metų. Daugelis kunigų prisimena jį kaip tą mokytoją, kuris ne tik mokė teologijos, bet ir rodė kunigiškos laikysenos pavyzdį: skatino būsimus kunigus suprasti, kad tikėjimas nėra vien teorija, kad „kunigas negali būti toli nuo žmonių. Jei nori kalbėti apie Dievą, pirmiausia turi pažinti žmogų.“

Būsimų katalikų dvasininkų ugdytojams gyvenimas kelia sudėtingus uždavinius. Vakarykščiai seminaristai, įšventinti į kunigus, turi gebėti puoselėti parapijiečių širdyse krikščionybę, pasireiškiančią įvairiais pavidalais: „Tikras krikščionis turi mokėti padėkoti Aukščiausiajam už sugrįžimą. Tikras krikščionis turi mokėti sakyti „ačiū“ ir už tamsesnes gyvenimo dienas. Jis nesiskundžia ir neburnoja prieš Dievą, kai vargas aplanko. Tikras krikščionis moka bučiuoti ir baudžiančią Dievo ranką, nes kančia – žmogaus mokytoja“. Būtina akcentuoti, kad išvardytus uždavinius anuomet buvo be galo sunku įgyvendinti: „…šeštuoju ir septintuoju dešimtmečiais tarybų valdžia, vesdama ateistinę propagandą, už vaikų katechizavimą bausdavo kunigus ir uždarinėdavo bažnyčias. Nė vienas kunigas nenorėjo, kad jam klebonaujant, jo bažnyčia būtų uždaryta, ir kiekvienas tokį faktą skaudžiai išgyvendavo. Tuo metu tarp kunigų buvo paplitęs pasakojimas: uždarant vieną provincijos centre esančią bažnyčią, religijos reikalų įgaliotiniui metus repliką, jog kunigas nerimtai atrodo, šis kaip kirviu atkirtęs: „Kunigas tik išgėręs gali uždaryti bažnyčią, blaivus – niekada“. Tik nuolatinė malda yra grindžiamas dvasinio gyvenimo kelias.

Vyskupo tarnystės iššūkiai

1984 m. J. Preikšas konsekruotas vyskupu ir paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus Liudo Povilonio pagalbininku. 1988 m. Šventajam Sostui priėmus arkivyskupo L. Povilonio atsistatydinimą, vyskupas J. Preikšas kurį laiką dirbo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. Kauno katalikai pakylėta nuotaika pasitiko naująjį ganytoją, kuris jau per pirmąjį savo pamokslą kalbėjo apie tikėjimo atgaivinimą ir stiprinimą, siekį bendromis jėgomis išsaugoti tautą: „Seniai jau praūžė karo audra. Sugriauti miestai atstatyti… Ar pasipuošė žmogus savo dvasia, ar žmonės pasidarė geresni ir tobulesni? Griuvėsius šalyje pašalino valstybė, o kas pašalins griuvėsius žmonių sielose?! Į šį darbą Bažnyčia kviečia mus kiekvieną, nes dvasinio blogio – daugybė. Naujoji pagonybė mums atnešė daug moralinio supuvimo ir nori jame mus uždusinti. Ar buvo tiek šeimų tragedijų, vagysčių, girtavimo ir visiško palaidumo, kaip šiandien? O juk gerovės pagrindas – ne miestai, išvystyta pramonė ar žemės ūkis, bet dvasia. Kad ydos mūsų tautos nesunaikintų, privalome sukrusti. Kiek nuo mūsų priklauso, šalinkime tuos griuvėsius. Apaštalaukime malda ir geru pavyzdžiu, raskime laiko dienos rūpesčių sūkuryje pabūti su Dievu, ypač sekmadieniais, ir tada rimtyje truputį pagalvoti apie sielos reikalus“.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo naujas Bažnyčios gyvenimo etapas. 1991 m. J. Preikšas pradėjo vadovauti Panevėžio vyskupijai. Tais pačiais metais vyskupui ir monsinjorui Jonui Juodeliui kilo mintis atgautame pastate, kurį 1939-aisiais buvo pradėjęs statyti vysk. Kazimieras Paltarokas, įkurti katalikišką bendrojo lavinimo vidurinę mokyklą, be abejo, turint tikslą artinti prie Dievo tikėjimui sovietmečiu abejingais tapusių tėvų vaikus.

Tai – didelių permainų metas: šalyje suirutė, sovietinis tvaikas gajus. Reikėjo atgaivinti parapijų gyvenimą, stiprinti kunigų bendruomenę, skatinti tikinčiųjų aktyvumą. Vyskupas J. Preikšas šią tarnystę atliko ramiai ir nuosekliai, vis akcentuodamas: „Bažnyčia stipri ne tada, kai ji galinga, bet tada, kai ji arti žmogaus“.

Be abejo, vardan buvimo arti žmogaus vyskupas rūpinosi sielovadinių centrų steigimu ir jų veikla. Jam valdant vyskupiją, sudaryti keli sielovadiniai centrai – katechetinis, jaunimo ir šeimos, įkurtas vyskupijos „Caritas“, įsisteigė nemažai katalikiškų organizacijų, suaktyvėjo dvasinis gyvenimas: vyskupas rūpinosi atsikūrusios ateitininkų organizacijos reikalais, nes tai – katalikiška asmenybės ugdymo organizacija, vienijanti patriotiškai nusiteikusius jautrios širdies, tvirtos valios ir šviesaus proto jaunuolius, pasirengusius aktyviai ir kūrybiškai įsijungti į religinę, visuomeninę, kultūrinę, intelektualinę bei pilietinę veiklą. Pats buvęs ateitininku, vyskupas negailėjo tėviško palaikymo katalikiškojo jaunimo entuziazmui įgyvendinti vis atkreipdamas dėmesį į ateitininkų šūkio „Visa atnaujinti Kristuje“ prasmę. Vyskupas rodė dėmesį ir naujų kunigų ruošimo klausimams: straipsnio bendraautoriui 1996 m. parašė rekomendaciją stojimui į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Taip pat nemažai laiko skyrė įvairioms veikloms: nuo 1991 m. ordinaras ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos Liturgijos ir bažnytinės muzikos komisijos pirmininkas, Nuolatinės LVK tarybos narys. Iš ordinaro pareigų atsistatydino sulaukęs 75-erių metų.

Remiantis Zanavykų muziejaus medžiaga, galima prisiminti tai, kad J. Preikšas aktyviai dalyvavo ne vien Panevėžio, bet ir kitose Lietuvos vyskupijose vykusiuose jubiliejiniuose renginiuose, mokslinėse konferencijose, susitikimuose su menininkais, literatais. Tuos renginius pagyvindavo daina ir lakonišku žodžiu. Jis laimino koplytstulpius, organizacijas, institucijas, rašė įžanginius žodžius įvairiems leidiniams. Tačiau tuo neapsiribojo: visais būdais siekė padėti žmonėms, kurie į jį kreipiasi su savo problemomis. Svarbiausias vyskupo tikslas – išleisti besikreipiantįjį, sužadinus jam viltį Dievo gailestingumu ir Jo meile. Vyskupas mokėjo pasakyti žodžius, kurie skatintų tikėjimą, darbą ir meilę sau, artimui ir savo kraštui. Tie žodžiai teikė gražių vilčių ateičiai, skatino tikėti gėriu ir gyvenimu.

2002 m., sulaukęs kanoninio amžiaus, vyskupas pasitraukė iš pareigų, tačiau ir toliau domėjosi Bažnyčios gyvenimu, susitikdavo su kunigais ir tikinčiaisiais. Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, kuriam teko laimė bendrauti su emeritu J. Preikšu, naujienų portalui JP yra sakęs: „Garbingas buvo žmogus. Gero būdo ir geranoriškai nusiteikęs. Nelengvu laikotarpiu J. Preikšui teko pradėti dirbti vyskupu. Tai buvo 1988 metai – Sąjūdžio pradžia. Tai buvo toks laikotarpis, kai teko nuveikti didžius darbus. Jau gyvendamas Kaune, J. Preikšas prisimindavo ir geru žodžiu minėjo Panevėžio laikotarpį“.

Paprastumo liudijimo esmė

Vienas ryškiausių vyskupo bruožų buvo paprastumas: jis niekada nesiekė būti matomas ar išskirtinis, jam svarbiau buvo tylus darbas, pokalbiai su kunigais, susitikimai su tikinčiaisiais. Panevėžietis istorikas ir publicistas J. Brazauskas prisimena: „Vyskupas buvo dažnas svečias katalikiškoje vidurinėje mokykloje. Tekdavo renginių metu persimesti vienu kitu žodžiu. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo dvasingas, malonios išvaizdos, aristokratiškų manierų vyskupas. Tekdavo klausytis ir jo dainuojamų dainų. Ypač mėgo Biksio „Mamą“. Daina sujaudindavo mokytojus, ne vienas išspausdavo ašarą. Prisimindavo savo mamas“.

Atsisveikindamas su K. Paltaroko vidurine mokykla, vysk. J. Preikšas pažymėjo, kad ji liksianti gyva jo širdyje, kalbanti apie Dievo ir jo kūrybos gerumą: „Mes visi esame Dievo kūriniai, todėl sekdami Kūrėją siekime būti geri“.

Panevėžietis J. Brazauskas „Atsiminimuose apie Juozą Preikšą“ rašo: „2006 m. lapkričio 22 d. paminėtas vyskupo Juozo Preikšo gimimo 80-metis. Nutariau ir aš jam ir visiems tikintiesiems pateikti dovaną – surinkti ir paskelbti vyskupo skaitytus pamokslus ir sveikinimus. Jų susirinko nemažas pluoštas. Pamokslų ir sveikinimų knyga „Žodžiai“ pasirodė 2006 m. rudenį. Knygoje pirmą kartą pateikta išsami dr. Aldonos Vasiliauskienės parengta vyskupo J. Preikšo biografija. Knygoje pateikti 1989–2006 m. skaityti pamokslai ir sveikinimai. Knygoje rasite ir vyskupo straipsnių, pamokslų, pokalbių, pasisakymų bibliografiją (parengė M. Mašalienė). Knyga pratęsė gražią Panevėžio vyskupų ganytojiškų laiškų, pamokslų ir sveikinimų skelbimo tradiciją.“

2007 m. Panevėžio bibliotekoje pristatyta kaunietės žurnalistės ir muziejininkės I. Petraitienės gausiai nuotraukomis iliustruota biografinė apybraiža „Vyskupas Juozas Preikšas“ (182 p.), kurioje pasakojama apie Kauno ir Panevėžio ordinaro vyskupo J. Preikšo gyvenimą, pradedant vaikystės dienomis Griškabūdyje, jaukia tikinčių tėvų namų aplinka, rašoma apie anų laikų įvykius bei žmones, paskatinusius eiti kunigiškosios tarnystės keliu, aprašomi laikotarpio sunkumai, jauno žmogaus susidūrimai su tarybų valdžia, studijos Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, kunigystės šventimai, vyskupo tarnystės metai.

Vien šių dviejų knygų parengimas ir pristatymas skaitytojams byloja, kad vyskupą nuolat lydi meilė ir žmonių pasitikėjimas, nes gyveno jis dėl pašaukimo ir tarnavo vadovaudamasis nuostata – dalinkis tuo, kuo esi apdovanotas.

Gyvenimo pabaiga, palikimas ir… šimtmetis

2018 m. vasario 11 d. vyskupas J. Preikšas iškeliavo į Amžinybę. Jis palaidotas prie Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros, kuri daugelį metų buvo jo ganytojiškos tarnystės centras. Testamente ganytojas nuolankiai atsiprašo, jeigu ką įžeidė, o jį, išeinantį, prašo palydėti malda. Jo gyvenimas apima beveik visą sudėtingą Lietuvos XX amžiaus istoriją – okupaciją, tikėjimo išbandymus, Nepriklausomybės atgimimą ir Bažnyčios atsinaujinimą. Minint vyskupo J. Preikšo gimimo šimtmetį, prisimename ne tik vieno ganytojo gyvenimą. Prisimename visą kartą kunigų, kurie anuomet tyliai saugojo tikėjimą Lietuvoje. Jo gyvenimas primena, kad Bažnyčia gyva tiek, kiek gyvas tikėjimas žmonių širdyse – paprastas, kasdienis, bet tvirtas: „Tikėjimas išlieka tada, kai žmogus lieka ištikimas.“ O ganytojo kelias kartais būna labai tylus: klausytis, patarti, lydėti ir tikėti, kad net mažiausias gerumo darbas galėtų tapti tikėjimo ženklu.

Zanavykų muziejuje minint vyskupo J. Preikšo 95-ąsias gimimo metines, į prisiminimų vakarą atvykęs Vilkaviškio katedros kun. altarista Vytautas Gustaitis kalbėjo: „Pirmiausiai tai buvo taktiškas, pareigingas, atsakingas ir kartu darbštus bei gebantis su visais sugyventi. Tarnauti man vikaru pas jį buvo labai smagu, jis nebuvo tas žmogus, kuris ieškotų, už ką pabarti, ar prie ko prisikabinti. Tiesa, jis mažai kalbėjo, bet buvo toks visada priimantis. O kai po metų tapo vyskupu, jis pasiliko toks pats“. Kalbėtojas akcentavo, kad „net ir sovietiniais laikais J. Preikšas gebėjo rasti kalbą su tuometinės valdžios atstovais, kurie nepritarė vaikų katechizacijai“.

Vyskupo J. Preikšo gimimo šimtmečio minėjimas – tai galimybė pagerbti jo asmenybę, apmąstant jo indėlį, artinant žmones prie Dievo ir mokant suprasti krikščionio atsakomybę suvokti, ką esi iš Dievo gavęs, ir ką privalai duoti. Tai galimybė naujai apmąstyti, kad mes visi priklausome Romos Katalikų Bažnyčiai ir turime būti vieningi, pasvarstyti, ar esame tokie. Tai galimybė ieškoti atsakymų į savo laiku vyskupo keltas mūsų tautos problemas, būtent: „Tarp įvairių negerovių, kurios plaka mus, – tai susiskaldymas, vienybės stoka, rūšiavimas. Yra jėgų, kurios mus skaldo, ir mes pasiduodame, pradedame kituose matyti svetimą, nesavą, žvelgiame į artimą su įtarimu, net su neapykanta, pradedame teisti, nepasitikėti, žeminti. O tai didelis nuostolis mažai mūsų tautai ir Bažnyčiai”. Na, o prašant vienybės tautai, visada reikia pradėti nuo savęs. Juk esame to paties dangiškojo Tėvo vaikai. Akivaizdi vyskupo J. Preikšo tapatybės ir vienybės stiprinimo idėja, atkreipianti dėmesį į bendras vertybes, ugdanti pilietiškumą ir meilę Tėvynei, aktuali ir šių dienų Lietuvai.

Taigi, minėjimas teikia galimybių permąstyti tikėjimo, laisvės, aukos ir atminties reikšmę dabarties kontekste. Šimtmečio prasmė – tai ne tik jubiliejus, bet ir įsipareigojimas tęsti vyskupo J. Preikšo tradicijas stiprinti Bažnyčią tikinčiųjų ištikimybe ir pasiaukojančia meile jai. Tai kartu ir paskata kiekvienam kunigui puikiai susipažinti su teologija, stengtis patraukliai sakyti pamokslus, puoselėti savyje pedagogo savybes, gebėti būti geru administratoriumi ir t. t. O pasauliečiams paskata tapti uoliais, geranoriškais ir nebijančiais tikėjimo iššūkių.