Turgus tądien, galima sakyti, beveik neveikė: vos keletas prekybininkų ir vienas kitas pirkėjas. Drabužių ir šviežios mėsos skyriai net neatsidarė. „Tokios dienos dar nėra buvę“, – sakė vaisių ir daržovių pardavėja, dirbanti salelėje po paviljono stogu. Ji paaiškino: pirma diena po Velykų, žmonės išsileido prieš šventes, o algų ir pašalpų dar negavo. Mėnesio pradžioje turguje visada pasijunta pirkėjų stygius. O ir oro sąlygos… Šalta, pilka, lynoja. Vienas prekeivis, skubindamas baigti darbo dieną, sprukdamas iš turgaus suniurnėjo, kad gerai būtų žieminė kepurė…
Aira Rimkutė nuo antradienio iki sekmadienio prekiauja vaisiais ir daržovėmis Utenos turguje
Aira Rimkutė (38 m.) niekur neskuba, nesiskundžia ir nepyksta. Ji stovi savo darbo vietoje prie vaisių bei daržovių prekystalio ir laukia užklystančio atsitiktinio pirkėjo. Kol kalbamės, vieno ir sulaukia – moteriai parduoda šviežių braškių indelį. „Saldžios, kvapnios, iš Graikijos“, – sako ji. Sutinka ir daugiau papasakoti apie save: kaip po keturiolikos metų Anglijoje atsidūrė Utenos turguje ir kodėl čia jaučiasi „savo vietoje“.
Ant prekystalio visada gausu įvairių šviežių vaisių ir daržovių
Nuo Žemaitijos iki Anglijos ir atgal į Lietuvą
Nors šiandien Aira save vadina uteniške, jos šaknys – Žemaitijoje, Telšiuose. Į Angliją ji išvyko vos baigusi vidurinę mokyklą. „Visi važiavo, visi kalbėjo, kad laukia pinigai. Važiavau genama tos pačios svajonės, kaip ir tūkstančiai kitų – užsidirbti, labai norėjau nusipirkti nuosavą butą. Iš pradžių Anglijoje tikrai buvo geros algos“, – prisimena moteris.
Daugiau apie tai skaitykite penktadienio (balandžio 17 d.) laikraštyje „Utenos diena“.
Autorės nuotr.