Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Šioje ciklo apie Abromiškį dalyje tęsiame Audronės Stanikienės (Paškonytės) pasakojimą.
Už šokius – grėbliu per kuprą
A. Stanikienė pasakojo, kad Abromiškyje vykdavo gegužinės, tačiau paauglių į ją neįleisdavo, nors šokti šiems labai norėjosi. Kartą pašnekovė su drauge A. Ramanauskiene (Prievelyte) sužinojo, kad prie Kunigiškių tilto (Anykščių r.) bus gegužinė ir nutarė į ją nusigauti slapčiomis, nes niekas iš tėvų jų nebūtų išleidę. Paprašiusi jaunesniosios sesers išnešti jai batelius ir išvaryti dviratį, šokėja išlipo per langą ir, šokusi ant dviračio bei ties Rakauskų sodyba susitikusi su drauge sąmokslininke, nukūrė į šokius. Nors, anot pašnekovės, merginų ten niekas nepažinojo ir nešokdino, tačiau jos pačios šoko viena su kita ir joms buvo gerai. Rytojaus dieną, joms kraunant šieną Garunkščių klojime, Kazys Rakauskas paskundė šokėjas jų tėvams. A. Stanikienę supykusi motina per kuprą pašventino grėbliu (tas net sulūžo), o draugė pylos išvengė tik todėl, kad jos gimdytojai užsimojus nuo koto nusmuko šluota. Pasak moters, nuo to laiko jos su drauge labai nemėgo K. Rakausko.
Anot pasakotojos, Abromiškyje vykdavo gegužinės ir per vardines. Tačiau senajame kaime niekas vaikų nei gimtadienių, nei vardadienių nešvęsdavo. Paminėdavo nebent jaunimas, turintis žymesnių šventųjų vardus: Jonas, Ona, Kazimieras, Petras. „Pas mus būdavo gegužinė, kai brolį Joną sveikindavo. Jį per Jonines sveikindavo taip: kaimo jaunimas nupindavo ąžuolinį vainiką ir naktį jį prikaldavo prie paradinių durų. Rytojaus dieną kieme lygesnėje vietoje brolis aptverdavo berželiais šokių aikštelę. Būdavo organizuojamas ir vadinamasis gėlių valsas. Padarydavo popierinės gėlytes, kurią merginai nupirkęs kavalierius galėjo pašokdinti panelę. Surinkti pinigai būdavo skiriami sumokėti muzikantams”, – pasakojo A. Stanikienė.
Pasak Druskininkuose gyvenančios moters, gegužinės vykdavo ne tik Abromiškyje, bet labai dažnai ir Kušliuose pas Būgas, kur susirinkdavo daug jaunimo.
Beje, kaime vykdavo ir gegužinės pamaldos (taip pat ir Paškonių namuose), kuriose su vaikais susirinkusios moterys melsdavosi, giedodavo.
Sekminių drąsa ant sūpynių išsupta
„Pas mus labai švęsdavo Sekmines, – atsiminimais dalijosi buvusi abromiškietė. – Visada per jas (Velykas taip pat – aut. past.) statydavo sūpynes. Buvo tokios ir pas mus kieme. Jaunimas jomis supdavosi, rodydavo savo drąsą. Ir kas persiversdavo jomis per viršų, tai jau būdavo labai drąsu. Prijaučiantys kavalieriai supdavo savo merginas.” Pašnekovė tiksliai nežinojo šio supimosi reikšmės, tačiau spėjo, kad tai galėjo būti etninės kultūros reliktas – gal kad linai aukštesni augtų, gal kad vasarojus geresnis būtų?.. Pasak A. Stanikienės, tarp jaunimo šitie supimaisi buvo labai populiarūs. Kabindavo sūpynes ir dideliuose klojimuose, kurie pavasarį buvo beveik tušti.
Pašnekovė atsiminė, kad per Sekmines visada būdavo apeinamas rugių laukas. Kaimo žmonės susiburdavo, pasitiesdavo staltiesę, nukraudavo valgiais ir vaišindavosi.
Beje, moteris atsiminė, kad vėliau karves suvarius į kolūkį, žmonės šaukdavo karves pagal ankstesnių savininkių pavardes: Kemeklienė, Grižienė, Tarvydienė ir t. t. Jaunoms mergaitėms buvo gėda, jei būdamos ketvirtoje klasėje nemokėdavo melžti karvės. Todėl, anot pašnekovės, mergaitės mokydavosi ir asmeniškai ji ketvirtoje klasėje jau keturias karves galėjo pamelžti. „Kai atvykau į Dzūkiją, viename panemunės miestelyje išgirdau tokį posakį: „Jei berniukas ketvirtoje klasėje neperplaukia Nemuno, tai iš jo vyro ir nebus.” Tai kapstydavosi tie dzūkų berniukai per Nemuną, kad kaip nors jį perplaukti. Taip ir aukštaičių mergaitės stengėsi, kad jei ne keturias karves pamelžti, tai apskritai išmokti ją melžti”, – juokėsi jau beveik pusę amžiaus Druskininkuose gyvenanti aukštaitė.
Akis grauždavo nuo dūmų ir muilo
„Kūčias, Kalėdas, Velykas būtinai švęsdavom. Vaikai buvo priėmę ir Pirmosios Komunijos, ir Sutvirtinimo sakramentą. Tėvai laikėsi visų tradicijų, tik vėliau mokykla draudė eiti į bažnyčią. Kai sulaukiau keturiolika metų, klasiokai juokdamiesi įrašė mane į komjaunuolius, o aš, nieko per daug apie tai nežinodama, to nesureikšminau, tačiau sužinojusi mama labai supyko”, – pasakojo Užpalių vidurinę mokyklą baigusi moteris.
Pašnekovė labai gerai atsiminė, kad prieš Kalėdas uždrausdavo šokti (beje, jaunimo mėgstamiausias šokis būdavo polka su ragučiais). Reikėjo laikytis pasninko. Vis dėlto, anot moters, jie, vaikai, bado niekada nejautė. Ir tai buvo nuopelnas jos darbščios mamos, kuri net ir ištrėmus vyrą, sugebėjo viena auginti penkis vaikus.
„Brolis Jonas Kūčių dieną parnešdavo eglutę iš miško, kurią puošdavom savo darbo žaisliukais: kartoniniais karpiniais, įvairių formų sausainiais, taip pat saldainiais, kurių eilinę dieną ir pauostyti negaudavom”, – kalbėjo moteris. Ji prisiminė, kad eglutę puošdavo, kai būdavo išblizgintos grindys, perklotos iš naujo lovos ir iškūrenta dūminė pirtis. Į pirtį pas Paškonius pirmiausia eidavo moterys su vaikais, nes jų buvo daugiau nei vyrų (į didelę pirtį ateidavo ir kaimynų). Paškonių pirtis buvo nauja, drebulinė, su langeliu į kelią. Šalimais augo vyšnių sodelis.
Pasakotoja kalbėjo, kad pirtyje nuo dūmų grauždavo akis, nes prieš šventes pjaudavo kiaulę ir joje rūkydavo lašinius, kumpius, dešras (išrūkytą mėsą laikydavo troboje ant aukšto, palubėje pakabintoje didelėje pintinėje su dangčiu). Dėl akių graužimo – tiek dėl dūmų, tiek dėl muilo – vaikai stengdavosi kiek galima greičiau ištrūkti iš motinos rankų, apsirengti švariais marškiniais ir basomis lėkti į trobą.
„Kūčioms stalas visada būdavo aptiesiamas balta staltiese, po staltiese – šienas. Padėdavo kryželį. Mama visada mus suklupdydavo, liepdavo persižegnoti, sukalbėdavome poterius. Tada sėsdavome prie stalo, būdavo dalijama plotkelė. Nebuvo galima juoktis”, – vaikystės Kūčias prisiminė druskininkietė. Kiek būdavo valgių ant Kūčių stalo, A. Stanikienė sako nežinanti, nes paprasčiausiai niekada niekas jų neskaičiuodavo. Vienas iš būtiniausių šventinių patiekalų – raudonųjų burokėlių sriuba su džiovintais baravykais. Pašnekovė teigė labai nemėgusi šios sriubos, tačiau atsisakyti negalėjo, nes gaudavo pylos. „O kadangi pylos per šventes gauti negalima, tai kentėdavau ir keletą šaukštus susrėbdavau”, – juokėsi moteris. Dar vienas būtinas ir vaikystėje pasakotojos nemėgstamas Kūčių patiekalas – avižinis kisielius. Ant stalo visada puikuodavosi parpeliukai, aguonų pienas, grucė – iššutinti nušveisti kviečiai su saldintu vandeniu. Taip pat rauginti grybai (juos pašnekovės mama išmoko paruošti iš savo mamos, kuri buvo tarnavusi grafų Zubovų dvare kambarine). Mama, pasak pašnekovės, apskritai mokėjo labai skaniai gaminti.
Duona apsigindavo nuo angies
Po Kalėdų, pasak buvusios abromiškietės, kita didesnė šventė kaime buvo Užgavėnės, vietinių vadinamos Ažugava. „Nebuvo pas mus kaukių, – teigė A. Stanikienė. – Tik atsimenu, kad visi labai važinėdavosi arkliais. Būdavo, suvirsta jaunimas – pilnas važelis važiuodavo iš vieno kaimo į kitą. Ir visus stengdavosi išversti į sniegą.”
Pasak A. Stanikienės, Velykoms kiaušinius dažydavo mama. Jų šeimoje buvo įprasta kiaušinius skutinėti. Ir to, anot moters, niekas jų šeimoje nemokėjo taip gražiai daryti kaip tėvas. „Nors mums, vaikams, taip gražiai, kaip tėveliui neišeidavo išskutinėti, – pripažino pašnekovė, – tačiau visada stengdavomės išskutinėti vardą to, kuriam jis bus dovanojamas. Dar pridėdavom žodį „aleliuja”, nors ir nežinojom, ką jis reiškia. Ir rūtos šakelę nupiešdavom.” Tradiciniais jų šeimos Velykų patiekalais buvusi abromiškietė įvardijo virtą kumpį, sviestą ir baltą pyragą.
Pasak A. Stanikienės, nors kiaušinių daug ir nebuvo, tačiau vis tiek vaikai eidavo juos ridenti į kiemą.
„Mums, vaikams, švenčių buvo nedaug, – pripažino moteris. – Mums šventė buvo paskaityti knygą, neiti kokių nors darbų lauke atlikti. Užlipdavau ant aukšto ir prie lango skaitydavau. Ką nutverdavau, viską perskaitydavau.”
„Nuo mažens, nuo Pirmosios Komunijos mums buvo įkalta į galvą, kad Dievas viską mato, Dievas yra visur. Nespjauk į vandenį, nes po mirties jį reikės išgerti, todėl niekada nespjaudydavom. Ir nesysiodavom į upes, upeliukus ir ant kelių nekakodavom. Nemeluok, nevok – svetimo tikrai neliesdavom. O kolchozo laukai – visų, tad buvo išimtis. Skindavom žirnius ir valgydavom juos”, – pasakojo A. Stanikienė apie savo vaikystės dorinį auklėjimą. Pasak moters, jie, vaikai, visada bėgdami į mišką pasiimdavo po kriaukšlį duonos – pamatę gyvatę, mesdavo gabalėlį duonos jos pusėn. Tai buvo lyg ir apsauga nuo jos. Beje, pamatę gyvatę negalėjo sakyti „gyvatė”, turėjo naudoti kitus jos sinonimus, pavyzdžiui, šnypščiančioji ar pan.
Pušelėse išpjauti kryžiai
Moteris sakė, kad jai buvo gal šešeri metukai, kai Kušlių miške išsprogdino paskutinį bunkerį. Ji girdėjo, kad tada viena mokytoja nusišovė. Didesnieji vaikai ėjo žiūrėti sunaikintos miškinių slėptuvės, o mažesnieji slapčiomis juos sekė. „ Mes mišku pasekėm vyresnius vaikus ir matėm, – buvo praėję dvi ar trys dienos po to įvykio – kad šalia bunkerio dar ruseno laužas. Matyt, stribai ugnį kūreno. Matėsi šliūžės, greičiausiai žuvusiųjų partizanų vilkimo žymės. Matėme ir šviežiai pušelėse išpjautus kryžius – turbūt tai buvo suaugusiųjų darbas, norint pagerbti žuvusiuosius. Mes, visa girdintys vaikai, nuo suaugusiųjų nuklausėme, kad vienas iš partizanų, perplaukęs ežerą, pabėgo.”
Kai A. Stanikienė buvo mokinė ir grįžtant iš mokyklos ar vakaronių tekdavo praeiti ar pravažiuoti pro išsprogdintą bunkerį, pašnekovė sakė, užmerktomis akimis stengdavosi kuo greičiau pro buvusią slėptuvę pralėkti.
„Išvijau bobelį, uždegiau trobelį…”
A. Stanikienė teigė atsimenanti, kaip Balys Maminiškis supleškino savo gimtuosius namus. „Prieš armiją Balys labai prisigėrė, – pasakojo moteris. – Suaugusieji tada šnekėjo, kad jam belaja goriačka (liet. – baltoji karštinė – aut. past.). Gal padegė ir netyčia, o Maminiškių troba stovėjo už keliasdešimt metrų nuo mūsų tvarto. Kilo didelis gaisras, subėgo daug žmonių, sėmė vandenį ir iš mūsų svirtinio šulinio. Klojo šlapias paklodes ant mūsų tvartelio stogo, kad šis neužsidegtų. O mūsų, vaikų, artyn neleido. Mes tupėjome priemenėje susigūžę ir meldėmės, kad tik mūsų neuždegtų.” Pasak buvusios abromiškietės, besiblaškantį padegėją vyrai surišo ir sunkvežimiu jis buvo išvežtas į Užpalius. Vežamas B. Maminiškis dainavo: „Išvijau bobelį, / Uždegiau trobelį, / Tai malonumas, / Kai dega mano rūmas”. Anot pašnekovės, visas kaimas stebėjosi tokiu negražiu poelgiu. Motina liko padegėle (tėvas jau buvo miręs). A. Stanikienė atsiminė, kad gaisro metu troboje ėmė šaudyti įvairūs sprogmenys, kurių Maminiškių berniokai buvo prisitempę iš buvusio karo aerodromo Linskyje. Namas taip ir nebuvo atstatytas. Senoji Maminiškienė kurį laiką glaudėsi gaisro nepaliestuose ūkiniuose pastatuose. Gaisras, pasakotojos duomenimis, kilo tarp 1950–1955 m.
