Gyd. Antano Grigelio 125-osioms gimimo metinėms

Mano tėveliai, Antanas Grigelis ir Irena Birutė Kairunaitytė, susituokė 1927 metais, dar būdami Kauno universiteto medicinos specialybių studentai. Labai mylėjo vienas kitą, sukūrė puikią šeimą. Kaip dažniausiai būna, šeimos ašimi buvo motina, kurią mes, vaikai, beprotiškai mylėjome ir gerbėme. Jiedu taip norėjo būti laimingi… Štai, ištrauka iš mamytės laiško tėveliui, rašyto 1926 metų spalio 3 dieną: <…> Mano mielas Ante! Būtų gera, kad pagaliau greta einantieji mūsų keliai galėtų susieiti į vieną. Aš drąsiai galiu tau tai sakyti, nes jaučiu, kad tu myli mane begaliniai, o aš tau mokėčiau laimės duoti, ir mes būtume taip laimingi… <…> Per du dešimtmečius šie laimės vaikai patys susilaukė penkių vaikų, visuomet palaikė vienas kitą ir neapleido nei darnoje, nei bėdoje.

Pradžia – artojas, gimnazistas

Antanas Grigelis, Felikso sūnus, gimė 1900 metų gegužės 1 dieną gausioje ūkininko šeimoje, Tylių kaime, Stačiūnų valsčiuje, Šiaulių apskrityje, kur derlingos, bet sunkios arti dirvos, tad nuo mažens žinojo, kas yra sunkus darbas. Feliksas Grigelis (1854–1935), mano senelis, turėjo 30 ar 40 ha žemės, išaugino šešis sūnus ir dukterį. Iš sūnų, vienintelį Antaną, mano tėvelį, leido į mokslus. Tėvelis buvo labai gabus, atkakliai ir ilgai mokėsi, siekė profesijos aukštumų. Pradinį mokslą jam suteikė kaimo mokytojas. 1912 metais įstojo į Šiaulių valstybinės gimnazijos parengiamąją klasę. 1914 metais baigė dvi gimnazijos klases. Yra pasakojęs, kad mokėsi vienoje klasėje su būsimuoju poetu Juliumi Janoniu. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo ūkyje ir mokėsi pats. 1918 metais Šiauliuose vėl atsidarius gimnazijai, įstojo į trečią klasę. 1919 metais išlaikė egzaminus į penktą klasę. 1923 metais baigė gimnaziją. Tais pačiais metais įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakulteto Medicinos skyrių, kurį baigė 1928 metais. Tėvas buvo neaukšto ūgio (170 cm), stiprus, gražiai nuaugęs, juodbruvas, tad anatomijos studijų metu profesorius, norėdamas pademonstruoti žmogaus raumenyną, prašydavo tėvą iki pusės apsinuoginti ir demonstruodavo jo raumeningą kūną. Studijoms lėšų prisidurdavo dirbdamas masažuotoju, buvo Medicinos fakulteto studentų bibliotekos vedėju. Mėgo iškylauti Kauno apylinkėse. Nuo 1929 metų kovo 20 dienos iki 1930 metų gegužės 1 dienos dirbo praktikantu Kauno klinikose. 1930 metais gavo universiteto baigimo diplomą. Mokslai baigėsi – prasidėjo darbas. Buvęs puikus praktikantas, jaunas gydytojas Antanas 1930 metų gegužės 10 dieną Vytauto Didžiojo universiteto Terapeutinėje klinikoje išrenkamas eiti jaunesniojo asistento pareigas. Stažavosi Austrijoje, Vienoje (1932-08-15–1932-09-15).

Ištikimi Hipokrato priesaikai

1933 metais jauna gydytojo Antano Grigelio šeima (man tuomet buvo dveji metukai) atvyko į Uteną dirbti ir gyventi. Įsikūrėme tėveliui gavus butą prie Utenos ligoninės esančiame name – dabar tai Dariaus ir Girėno g. 1. Gegužės 1 dieną tėvelis buvo paskirtas Utenos ligoninės Vidaus–užkrečiamųjų ligų skyriaus vedėju. Mama, Irena Birutė Grigelienė, vienoje namo, kuriame įsikūrėme, pusėje įsteigė odontologijos kabinetą. Nors Utena tuo metu buvo apskrities miestas, ligoninė buvo maža ir turėjo tik 40 lovų, o pats pastatas buvo senas, statytas 1909 metais. Po metų darbo, 1934-aisiais, tėvelis buvo paskirtas Utenos ligoninės vedėju (šias pareigas ėjo iki 1940 metų gegužės) – rūpinosi pastatų rekonstrukcija, ligoninės kieme jo iniciatyva buvo pastatytas dviejų aukštų chirurgijos korpusas. 1938 metais, grįžęs iš stažuočių Šveicarijoje, Ciuriche, tėvelis tuberkuliozei gydyti pradėjo taikyti rentgeno spindulių terapiją, įkūrė tuberkuliozės dispanserį, buvo Tuberkuliozės kabineto vedėju ir vienas šio metodo, taikomo iki dabar, pradininkų Lietuvoje. Tuo metu Utenos ligoninė jau turėjo 73 lovas, 1939 metais joje dirbo šeši gydytojai.

Žymusis šių laikų kardiochirurgas, akademikas Vytautas Sirvydis vienąsyk pasakojo, kad gydytojas A. Grigelis jam, Utenos gimnazijos moksleiviui, diagnozavo ir gydė plaučių tuberkuliozę.

Utenoje tėvas priklausė Tautininkų partijai ir globojo miestelio ugniagesius.

Per keletą darbo metų tiek tėtis, tiek mama tapo žinomi, kaip puikūs ir atsidavę savo darbui specialistai. Šeimoje jau buvo trys vaikučiai, kai 1938 metais, susitaupę lėšų, tėvai įsigijo namų valdą J. Basanavičiaus ir Sudeikių gatvių kampe – persikėlėme gyventi čia. Utenoje pergyvenome sovietų okupaciją, dėl kurios tėveliai prarado nekilnojamąjį turtą, tai, ką buvo užsidirbę sunkiu darbu, ir ketverius karo metus, ir žiauraus pokario laiką, per kurį tėveliai prarado sveikatą, gyvendami nuolatinėje baimėje dėl savęs ir mūsų, vaikų. Nepaisant visų mūsų šeimai tekusių sunkumų, mama ir tėtis buvo nuostabūs gydytojai, žinomi ir gerbiami tiek miesto, tiek kaimo žmonių. Aktyviausias jų gyvenimo ir veiklos tarpsnis susijęs su Utenos miestu ir jo žmonėmis, su geriausiomis švietėjiškomis ir humanistinėmis šio miesto tradicijomis.

Karo ir pokario metai

Atgavus Vilniaus kraštą, tėvelis buvo paskirtas organizuoti Švenčionėlių apskrities ligoninę ir jai vadovauti. 1940 metų gruodžio 15 dieną ligoninė buvo atidaryta. 1941 metų kovą tėvelis buvo paskirtas į Zarasų apskrities ligoninę Vidaus ligų skyriaus ir rentgeno kabineto vedėju. 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas per keletą dienų nusirito per Lietuvą į rytus. Tėvas grįžo į Uteną, kur buvo likusi šeima. Nuo 1941 metų liepos 1 dienos iki 1944 metų birželio dirbo gydytoju rentgenologu, Tuberkuliozės dispanserio vedėju.

Iš dienorasčio. 2020-09-18, penktadienis: <…> Po 30 metų Utena atsigręžė į žydų paveldą, Žydų gatvėje, prie buvusios spaustuvės pastato, dalyvaujant oficialiems asmenims, buvo atidengta atminimo lenta. Utenos apskritis skolinga žydų tautai 10 tūkst. gyvybių, atimtų 1941 metųAntrojo pasaulinio karo pradžioje.

Beje, mažai kas žino, kad tų metų rugpjūčio mėnesį, prasidėjus SS akcijoms prieš žydus, Grigeliai, nepabūgę didžiulės rizikos, Utenoje, savo namuose, savaitę slėpė ir išgelbėjo nuo žūties du žydų jaunuolius, uteniškius brolius Segalius. Pagalbą jiems aprašėme byloje, kuri saugoma Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje. Už tokį poelgį tėvai būtų nusipelnę Pasaulio teisuolių vardo, tačiau Segaliai po karo jų neieškojo, o vėliau nebeliko ir liudininkų. Bet iki šiol vis dar kirba mintis – koks brolių Segalių, tomis baisiomis dienomis pasislėpusių mūsų namo malkinėje, likimas? Deja, mums po karo jų surasti nepavyko…

Lietuvą vėl okupavus sovietams, nuo 1944 metų liepos tėvelis dirbo Utenos apskrities poliklinikos ir Tuberkuliozės dispanserio vedėju. Taip pat buvo gydytojų darbo ekspertizės (GDE) komisijos pirmininku bei karinio komisariato gydytoju, bet šios pareigos jam buvo labai sunkios.

Tėvelis buvo puikiai vertinamas ir žinomas kaip gydytojas rentgenologas. Tad atsikuriant karo nualintiems universitetams, nuo 1945 metų rugsėjo 15 dienos jis buvo pakviestas dirbti rentgenologijos vyresniuoju dėstytoju Vilniaus valstybinio universiteto Propedeutikos katedroje. Šia tema labai domėjosi, turėjo įsigijęs „Zeiss“ mikroskopą (išlikęs namų archyve), kad galėtų pats atlikti kraujo tyrimus. Pagal paskaitų programą parengė rentgenologijos vadovėlį (pirmą dalį), parašė keletą mokslinių darbų medicinos tema, tyrinėjo rentgeno spindulių poveikį kai kurių ankštinių augalų augimui.

Kad įsitvirtinti universitete, reikėjo rūpintis moksliniu laipsniu, tad ėmė rengti disertaciją, bet tai padaryti trūko laiko. Į Vilnių sunkiais pokario metais keltis su šeima nesiryžo, važinėjo į paskaitas iš Utenos. Nuo 1948 metų rugsėjo 1 dienos buvo perkeltas dirbti pagal valandinį atlyginimą už paskaitas ir praktikos darbus. Apie tolesnį darbą ar atleidimą žinių asmens byloje nėra. Dirbdamas universitete, bendravo su rentgenologu, vėliau profesoriumi tapusiu Vincu Lapinsku (1920–2013). Yra pasakojęs apie 1945 metais į Lietuvą atkelto rusų rentgenologo Vladimiro Krotovo, kuris buvo paskirtas vyriausiuoju rentgenologu Sveikatos ministerijoje, veiklą.

Nuo 1948 metų iki 1954 metų toliau dirbo Utenos ligoninės rentgenologu.

Nuo 1954 metų dėl šeimyninių aplinkybių tėvelis persikėlė į Kauną, Aukštąją Panemunę, pas uošvį Lauryną Kairunaitį (1866–1958) ir ėmė dirbti Pažaislio psichoneurologinės ligoninės rentgenologu.

Jo pašaukimas ir gyvenimo prasmė buvo gydyti žmones. Pakviestas, bet kuriuo paros laiku vykdavo pas pacientus net į atokiausius kaimus; žiemiškiems keliams turėjo ilgus, iki kulnų vilko kailiu pamuštus kailinius. Buvo gana uždaro būdo, doras, sąžiningas, jautrios sielos, švelnus žmogus, nepaprastai mylėjo savo Birutę, mūsų mamą, ir mus. Mano, kaip sūnaus, santykiai su tėvu buvo labai geri. Tiesa, kai išvykau studijuoti, matydavomės rečiau, bet metams bėgant supratau, koks jis buvo mums brangus…

Daug metų gydydamas tuberkuliozę, tėvas galiausiai pats ja užsikrėtė, bet pradžioje gal to ir nepastebėjo. Išsivystė atvira tuberkuliozės forma, todėl turėjo izoliuotis, o 1958 metais išėjo į pensiją. Dar šešerius metus gydėsi Romainių tuberkuliozinėje ligoninėje, bet liga nesitraukė, ir 1962 metų rugsėjo 6 dieną, sulaukus vos 62 metų, mūsų tėvelio Antano labai vingiuotas ir nelengvas gyvenimo kelias pasibaigė. Palaidotas tėvelis Utenos senosiose kapinėse greta žmonos, mūsų mylimos mamytės, Irenos Birutės, kuri iškeliavo į Amžinybę, sulaukusi vos 58-erių, 1960 metų lapkričio 18 dieną.

Šeimos laimės švyturys

Toks buvo mūsų tėvelių, gydytojų Grigelių, kelias – ir laimė, ir kančia. Jie kartu kūrė savo gyvenimą, išaugino mus, vaikus, buvo atsidavę profesijai, jautrūs pacientams, visada ištikimi Hipokrato priesaikai. Tėvelis buvo idealistas, ne itin praktiškas žmogus. Jam tekdavo labai daug dirbti ligoninėje. Mūsų mama Irena Birutė buvo nuostabi moteris, apdovanota geriausiomis savybėmis – labai gražių veido bruožų, juodbruva, neaukšto ūgio, gyvo charakterio, energinga ir sumani, mėgusi bendrauti – patraukdavo visų dėmesį. Baigusi dienos darbus savo kabinete, visą laisvą laiką skirdavo šeimai ir namams. Namuose mėgo siūti, siuvinėti, megzti, kambariuose augino gėles, o sode – agrastus, kuriuos rudenį visiems tekdavo skinti. Mama buvo nuoširdi ir atlaidi, labai mylėjo savo Antę, nuo kurio nenusisuko net juodžiausiomis jo gyvenimo dienomis. Mus, vaikus, auklėjo savo darbo pavyzdžiu. Buvo labai visuomeniška, miesto bendruomenėje įvairiu metu buvo reikalinga ir Šaulių sąjungoje, ir „Saulės“ gimnazijos tėvų komitete, ir Raudonojo Kryžiaus veikloje. Abu tėvai gerai mokėjo lenkų, rusų, vokiečių kalbas, prenumeravo „Trimitą“, „Naująją Romuvą“, specialybės žurnalus užsienio kalba.

Draugavo tėveliai su gydytojo Povilo Svilo ir apskrities viršininko Jono Motiejūno-Valevičiaus šeimomis, lankydavomės Svilų Bikuškio ir Valevičių Sidariškio dvareliuose.

1940 metais Utenoje apsigyveno Antanas Marčiulynas (1905–1995), paskirtas Lietuvos banko valdytoju, jo žmona Stasė buvo mokytoja. Marčiulynai dažnai lankydavosi mūsų namuose, buvo puikūs bičiuliai. Po karo, nuo 1944 metų rudens, A. Marčiulynas dirbo mokytoju, buvo inspektoriumi, Berniukų gimnazijos direktoriumi. 1949 metais rudenį suimtas ir nuteistas kalėti 10-iai metų lagerio.

Tėvelis buvo visiškai atsidavęs savo darbui, bet skirdavo laiko ir mums, vaikams, kai buvome maži, mokė mane sodininkauti. Suaugę kartais turėdavome jam priekaištų, bet mano paties metams bėgant, kai jo jau nebėra, suprantu, kaip stipriai jį mylėjau…

Mamytė rūpinosi mumis, kai, baigę studijas, jau buvome sukūrę šeimas, ir savo tėvo Lauryno, mūsų „kaunietiško“ diedelio, šeima. Beprotiškai ją mylėjome… Gaila, netausojo ji savo sveikatos, ir jos širdis sustojo per anksti…

Utenoje žmonės juos iki šiol prisimena su didžiule meile ir pagarba. Jiems skirto paminklo akmenyje iškalta medikų emblema ir žodžiai „Ilsėkitės ramybėje“.