Tęsiame Rimanto Bivainio pasakojimą apie Gaivenių kaimą (Saldutiškio sen.). Apie tėvo slapstymąsi nuo sovietinės santvarkos puoselėtojų, pastangas sudurti galą su galu, apie šio apsukrią žmoną, tuomet vadintą špekuliante, kuri alkaniems rusams prie Nevos vežė ir lietuviškų obuolių pagraužti, ir švelnios veršelių mėsos. Užsiminė pašnekovas ir apie sovietų saugumą, su kuriuo teko visai netikėtose situacijose susidurti ir pačiam.
Pagailėjo gyvulio, bet išprotėjo žmogus
R. Bivainio skaičiavimu, pokariu kaime buvo penkiolika šaukiamo amžiaus vyrų – nė vienas jų neišėjo nei miškan, nei skrebuos. Slapstėsi. Slapstėsi ir pašnekovo tėvas. Vasarą po akmenų krūsnimi išsikastame bunkeryje slėpėsi tėvas, Silva Meidus (šį savo gretose labai pageidavo turėti partizanai, nes vyras Lietuvos kariuomenėje buvo tarnavęs kulkosvaidininku) ir Antanas Tilvytis. Žiemą priebėgą rasdavo A. Tilvyčio kluone. Į slėptuvę už šieno palei sieną vesdavo urvas. Į kluoną, kad nesusektų, vyrai eidavo „atvirkštiniais pėdais“. Tačiau gal kažkas paskundė, nes šieno badyti atėjo skrebai. „Ir atėja skrebai, ir su gelažiniais iešmais, tokiom dratom, badė, – tėvo žodžiais kalbėjo sūnus. – Šitų šienų. Saka, stovim ir girdim, kad ataina va čia šitas jau iešmas. Saka, šonan pasitrauki – sienan insibeda. A mes trise stovim. Tai kas čia bus? Skrebai jau kalba: „Tai raikia uždegti kluonas ir viskas – išsiaiškinsim!“ Tai kitas jau skrebas, da biškį gramatnesnis, saka: „Žmogus turi gi karvį – karvė išstips.“ „A, karvi… Tai gal nedegsim… Nu taigi nieka nėr – išbadėm!“ Po šio įvykio „Tilvyčiokui stogas pavažiava“. Tada pašnekovo tėvas, Antanas Bivainis ir S. Meidus ligonį vežė į Naująją Vilnią. Į ligoninę. Švenčionėliuose apšepęs A. Tilvytis sukėlė skrebams įtarimą, manė, kad „banditas“, tačiau sužinoję, kur jį veža, pasilikti nelaimėlio nepanoro. Gaiveniškis liko ligoninėje – koks jo tolesnis likimas, R. Bivainis nežino.
Skrebai prašydavo, kad pašnekovo tėvas juos vežtų į Minčią. Tėvas išsisukinėdavo bijąs patekti į susišaudymą. „Liaudies gynėjai“ siūlydavo šautuvą savigynai, tačiau Juozas Bivainis apsimesdavo nemokąs juo naudotis. Siūlydavo patiems važiuoti, o kumelę, nuėmus ir sudėjus vadeles, žąslus į vežimą, paleisti – grįš namo pati. Ir iš tiesų protingas gyvulys namo pats parpėdindavo – šeimininkas rasdavo kumelę ėdančią paliktą šieną prie kluono.
Partizanai irgi prašydavo, kad juos nuvežtų į Minčią. Tik jeigu skrebai važiuodavo per Tauragnus, miškiniai trumpindavo kelią: žiemą per Sėlę, kirsdavo Tauragno ežerą, per Stučius, o vasarą, aplenkdami Tauragną, pro Daunorius.
Pasak R. Bivainio, jo tėvas buvo patikimas žmogus, partizanai ateidavo pas jį, o nakvodavo netoliese už miškelio pas tėvo netikrą brolį Vincą Bivainį.
Priverti špekuliantės nagai
Pasak R. Bivainio, mama važiuodavo į Leningradą (Rusija) špekuliuoti. Vasarą nevykdavo, nes neleisdavo ūkio darbai. Pirmas važiavimas būdavo prieš spalio šventes. Tik tada sugebėdavo atsikratyti kolūkio karvių, kurias turėjo ne tik perkėlinėti, girdyti, bet ir melžti tris kartus per dieną. Apsukri moteriškė supirkdavo obuolius ir iš Leningrado atvažiavusiu dengtu sunkvežimiu juos veždavo į dabartinį Sankt Peterburgą, į turgų. Žydai labai pirkdavoobuolius ‘Antonovka’, vertindavo, jei šie būdavo grizų pagraužti. Tokia prekyba buvo neoficialna, kaip ir vežti į turgavietę veršelių skerdieną. Tačiau žmonės rizikavo, nes reikėjo pinigų. Ir ne tik Elena Bivainienė – penkių kilometrų spinduliu tai darydavo gal dvidešimt konkurentų. Į dėžes sudėtą skerdieną nuveždavo į Saldutiškio geležinkelio stotį. Čia špekuliantus gaudydavo milicijos įgaliotinis Purkinas – jeigu jam įkliūsi, tai ne tik prekes prarasi, bet ir į teismą papulsi. Tad špekuliantai sukdavosi kaip išmanydami, kad tik išvengtų pareigūno. Net jei įgaliotinis ir sužinodavo, kas į traukinį pridavė mėsą, bet nepagaudavo už rankos tai darant, jis nieko tų laikų verslininkui pagal tuometinius įstatymus padaryti negalėjo. Pašnekovo motina paskui savo prekę važiuodavo nebūtinai tuo pačiu traukiniu ir tą pačią dieną – ji žinojo, kokiu adresu skerdiena nukeliaus ir kur ji šią saugiai ras šaldytuve.
Iki Kalėdų veždavo veršelių skerdieną, o po Kalėdų – vilnonius siūlus. Vilną pirkdavo turguje (Gaiveniuose buvo uždrausta laikyti avis), balindavo, verpdavo, sukdavo…
Špekuliacija buvo pavojingas verslas. Kartą motina įkliuvo su veršeliais – išsisukti padėjo girininkas brolis, teko duoti nemažai pinigų teisėjams, advokatams… Kitą kartą pakliuvo Leningrado taksistams-žulikams, kurie, grasindami peiliu, atėmė siūlus. Skubėdami atsikratyti auka, automobilio durelėmis dar pirštus privėrė – grįžo namo juodais nagais.
Iš Lenino vardu pavadinto miesto žmonės prašydavo parvežti gabalinio cukraus ir aukščiausios rūšies kvietinių miltų. Vaikus mama palepindavo apelsinais. Rimantas nunešė vieną pasivaišinti klasiokui, tokiam Juodvalkiokui. Tas kaip kando, kaip metė – nežinojo, kad reikia nulupti… Parveždavo sūnui ir visokių mašinėlių, tik ilgai jos nelaikydavo, vaikas jas savaip suremontuodavo… Vyresnioji R. Bivainio sesuo Stasė buvo aptaisyta kaip lėlė – niekas apylinkėse nebuvo matęs barkatos (aksomo) suknelės. Nešiojo rankinį laikrodį „Pobeda“, važinėjo nauju dviračiu – tada tai buvo prabangos dalykai.
Pašnekovo mama buvo kilusi iš Panatryčio (tarm. Panutričio) kaimo (Molėtų r.), o ten žmonės varydavo samagoną. Mamos mama iš aplinkinių supirkdavo šį gėrimą ir, kai sukaupdavo 15 litrų, duodavo žinią dukrai. Ši ateidavo, supilstydavo naminę į trijų litrų grielkas ir parsinešdavo namo, perpildavo į pusės litro butelius ir parduodavo po rublį dvidešimt kapeikų.Išimtis buvo pijokėliai, nes nepatenkintos žmonos galėjo greitai įskųsti. Degtinę slėpdavo tuščiuose aviliuose, klojime, duobėje miške, sniege.
Plentas, nutiestas kastuvu, ir kromavi batai pro milicininkų nosį
R. Bivainis pasakojo, kad tėvas, kai buvo jaunas, Žemaičių plentą tiesė. Žemę kažkam išnuomodavo per pusę ir vasarai išvažiuodavo. Ir ne jis vienas. „Jis dirba meistra pavaduotoju – nešiodava liniuoti – ir dirba spragdintoju. Jokių ekskavatarininkų nebuva tinais, visa technika kastuvas buva. Suprask, kastuvas sudildava par vasarų. Va ti yra akmuo toks. Sakau: „Tėte, ko čia skylė yra?“ „Ašei iškaliau kalteliu, tokiu specialiu.“ Iškaldava kaip pirštas tokių skylį, tinai dėdava sprogmenį kažkakį, gal ti būdava trotilas, aš nežinau. Tadu da aplink apdėdava kažkuo tai, žmonės pastraukdava, uždegdava kažkakį knatų ir akmenį šitų susprogdindava“, – pasakojo R. Bivainis.
Pašnekovas atsimena dar mažas buvęs, kai nebuvo kuo apsiauti. Tėvas iš Saldutiškio siauruku nuvažiuodavo iki Panevėžio, tada traukiniu nusigaudavo iki Šiaulių. O Šiauliai tuo metu buvo pramonės miestas. Tėvas turėjo ten tokį pažįstamą, kuris jam išnešdavo odų. Jis pas tą pažįstamą pernakvodavo ir su nusipirktom odom patraukdavo namo. Tai nebuvo legalus reikalas, todėl keliautojas lagaminą su įsigytu gėriu padėdavo nuo savęs toliau. Jei milicininkai klausdavo, ar tai jo, išsigindavo. Kelis kartus taip prarado savo lagaminą. Sėkmės atveju parsivežęs odų, siūdavo kromavus batus.
Tėvas uždarbiavo su Petru Jurka statydami namus. Jis ne kartą sūnui rodė savo statytus pastatus Biliakiemyje, Plaučiškėse.
Šventas „vado“ vardas ir nelaisvėje prapuolusi mėsa
Visas vasaras vaikai R. Bivainio vaikystėje dirbo tarybiniame ūkyje. Įvairius darbus. O pašnekovas dirbo pas tėvą statybose. Tampė plytas, bet ir uždirbo daugiau. Savaitgaliais kaimo vaikai susibėgdavo pažaisti. Vieną kartą Rimantui pas Gegius žaidžiant pleikas su Gegių Stasiu, Broniumi ir Leonu, iš Vaidulių miško, prisikirtęs kartelių, grįžo šių tėvas: „Oi, berniokai, kų radau! Kų radau Vaiduliuos!“ „Dėde, pasakyk!“ „Tėte, pasakyk!“ Ilgai prašomas pasakė, kad prie bunkerio rado kulkosvaidį. Nieko nelaukdami paaugliai nukūrė į gerai jiems žinomą vietą. Ir iš tikrųjų rado kone supuvusį ginklą. Pašnekovas spėjo, kad jis kažkada partizanų galėjo būti įkeltas į medį. Vaikai, apžiūrėję kulkosvaidį, jį ten ir paliko.
Pirmadienį Rimantą, einantį iš darbo, pavėžėjo kemešiškiai Lašinskas ir Gimžauskas. Pakeleivis neištvėrė nepasigyręs, kad Gegys rado kulkosvaidį. Vyrai susižvalgė, paklausė, kur, ir vėliau, matyt, ginklą įkišo į kokį purvą – Gimžausko brolis buvo partizanas, tad turbūt nenorėjo, kad rizikinga praeitis išlįstų į viešumą. Blogiau buvo, kad Leonas Gegys irgi pasigyrė. Tik ne paprastiems kaimo žmoneliams, o partinės organizacijos sekretoriui Pivoriūnui. Šis paprašė parodyti, Leonas sutiko. Nuvažiavo, bet kulkosvaidžio neberado. Sužinojo, kad su Gegiais prie bunkerio buvo ir Bivainių Rimantas. Šį saugumas griebė už karšienės ir nusivežė į Uteną, apklausė, vaikas nieko neslėpė ir, R. Bivainis spėjo, kad saugumas suprato, kas pradangino ginklą.
Kitą kartą su saugumu R. Bivainis susidūrė tuomet, kai dirbo mėsos kombinate Utenoje. Jis kaip draugovininkas su bendradarbiais ėjo pro tuometinį kino teatrą tuometinėje Tarybų aikštėje. Ant pastato šalia propagandinių nuotraukų puikavosi ir užrašas „Proletarii vseh stran, sojedińajteś!“ („Visų šalių proletarai, vienykitės!“). Vienas draugovininkų, toks Babrauskas, garsiai pasipiktino: „Čia chamų kalba užrašyta dar!“ Iš kino ėjusi pirmojo partijos sekretoriaus Vytauto Tvarijono pavaduotoja, antroji partijos sekretorė J. Mykolaitienė iškart užėjo į saugumą ir apskundė draugovininkus už tokį elgesį. Netrukus R. Bivainis gavo šaukimą atvykti į miliciją. Nuvykęs sužinojo, kad tai šaukimas į saugumą. Nuėjo tirtančiom kinkom – galvojo, gal suims. Į kabinetą pasikvietė toks saldžialiežuvis žmogelis ir ėmė klausinėti apie darbą, apie visuomeninę veiklą. Kai apklausiamasis pasisakė esąs draugovininkas, ištraukė spalvotą draugovininkų nuotrauką, kurioje buvo R. Bivainis su kitais draugovininkais. Kiekvienas buvo pažymėtas skirtingu numeriuku ir iškviestajam reikėjo kiekvieną asmenį apibūdinti. Kai žmogelis išgirdo, kad kažkuris iš jų mėgsta pasakoti anekdotus, taip pat ir apie Leonidą Brežnevą, tuoj pabarė, kad apie „vadą“ negalima porinti jokių anekdotų. Tai – nusikaltimas. Galima pasakoti anekdotus apie čiukčių, bet ne apie „vadą“. Susidomėjo Babrausku. R. Bivainis atsakė, kad šis neseniai mėsos kombinate dirba elektriku, kad yra pabuvojęs Sibire. Tada saugumietis svečiui atskaitė paskaitą, kad Babrausko tėvas buvo „banditas“ ir už tai buvo ištremtas. Su tokiais žmonėmis patarė nesusidėti ir būti atsargesniam. Tuo antras pasimatymas su saugumu ir pasibaigė.
Trečiąkart R. Bivainis su tokiu Drobeliu važiavo į Smolenską (Rusija) pirkti žigulio. Nerado ko norėjo ir vėl grįžo į Lietuvą. Zarasuose atsirado jau po pusiaunakčio, paryčiais gal ketvirtą valandą sėdo į autobusą Zarasai–Kaunas ir atvažiavo į Utenos autobusų stotį. Iš stoties Tarybinės Armijos gatve patraukė namų link. Prie partkomo pastato pamatė sujudimą, gatvė buvo uždaryta, praeiviai varomi toliau. Pašnekovas tik spėjo ant partkomo sienos akimis užgriebti užrašytus žodžius „Kur dingo…“. Vėliau nuėjęs į darbą sužinojo, kad pilnas užrašas skambėjo taip: „Kur dingo laisvė ir mėsa?“ Jam einant iš darbo prie jo prisikabino kažkoks vyrukas. Iš pradžių R. Bivainis galvojo, kad jis dirba kombinate, bet paskui tas prisipažino esąs iš saugumo. Pasakė, kad pašnekovas yra įtariamasis, ir paprašė jam kelioms dienoms duoti savo striukę. Ekspertizei. Pažadėjo grąžinti. Ir tikrai po kelių dienų grąžino – nepasitvirtino. O ieškojo purškiamų dažų likučių ant medžiagos.
