Žmanėm starkus – laimes nešėjas, švintu paukščiu laikamas. Jam meilas ir pagarbas pradžias raikia jieškat mūs tautas žiloj sanovej, kai keičiuntis metų laikam, keites žmanių asijemymai. No kadai kadžių starkus būva letuvių genčių glabėjas, klapatyjas žmanių gerovi, saugaja no nelaimių, namus – no ugnies, būtinas vaidyntajas par gimymą dienų ar krikštynas. Sanoliai jį laike švintu dievų paukščiu, dėl to ja abrazdus kabyndava švintyklasi, statulėlas droždava dievdirbiai. Starkų atskridymą denoj šeiminykes prikepdava krūvas bundelių ir krangelių.
Paukščiai, ypač starkai, neužmiršti ir mūs amžiuj. Ne in durniaus Raudanojaj knygaj parašyta: „Paukščiai – kiekvienos tautos pasididžiavimas, visos žemės žmonių turtas“. Kalendoriuj tūrim daug su jais susietų datų: vasarią 24-ą – vieversią, kovą 4-ą – kovarnių, kovą 10-ą – keturiasdešimties paukščių, kovą 19-ą – pympes, kovą 20-ą – paukščių, kovą 25-ą – gandrų sugrįžymą diena – Blavieščius, iš kadai kadžių žynama kaip prosenoviški Naujieji metai.
Da be kelnių stripaliodamas patėmyjau, kad kasmet in mus gyvynt atplasnoja starkai. Berži intaisytaj gūžtaj peri du tris kiaušinius. Kai medys nukaršta, anys apsgyvena kitam berži. Galų gali, trati starkų namai būva intaisyti in alektras stulpa.
Ape starkus vedu ūturkų, kad tie paukščiai mūm būva svarbūs. Net ir dabar, šiam svieti nemažai pabūvįs, radįs žinių apie juos, ukvatniai paskaitau. Sakysma, Romualdas Razauskas man davanotaj knygaj „Kodėl taip, o ne kitaip?“ (Vilnius, 2010) vynioja: „Lietuviai taip pat manė, kad gandras žmogumi buvęs, netgi žinojo jo vardą: Stonelis… Kas pirmą kartą gandrą pamatė skrendantį, ir dar iš dešinės – bus sveikas, jam seksis ūkininkauti, seksis meilėje, dar jo laukia ilga ir pelninga kelionė. Kas pirmąkart pavasarį pamatė stovintį gandrą – tasai bus tingus, silpnas, viskas kris jam iš rankų, o jau apie pasisekimą meilėje nėra ko nė galvoti…“
Lietuvių tautosakaj yra sakmių, kur žmones paversti starkais. Viena iš jų:
Sanų sanovej žmones supyka in Dieva, kad tas pryveise nuodingų gyvačių, kenksmyngų graužykų bjaurių varlių, vabolų. Neapskįsdamas žmanių zlastes, jis juos surinka maišan ir, aždraudys jį atryšt, sutiktai bobai liepe ažeran inmest. Bet argi boba gali iškintėt neatryšus maišą? Jai gaudunt iššokusių varliotį, visi surinktieji kas kur išsilakste. Boba verkdama nuveją in Dievų pasakyt, kas atstyka. Tas supyka, šėra jai par nūgarų nadėguliu, katruo žarijas pečiuj maiše. Boba pavirtą starkum su juodu plėmu nūgaraj, vysų amžių renkunčiu roplius ir vobalus.
Yra sakmė ir apie Dievų, pasvertusį pa svietų uliojančiu saneliu. Venoj traboj anas sutyka nelaimingų, liūdnų paralį, niekaip nesulaukiunčių vaikelią. Nieka jiem nesakįs, išeja. Namie iš medžiagas skutelių sūsuke kukūlį, suvyste ir padave starkui nunešt in nuliūdusius žmones. Tas nuskrydįs pamate pravirų lūngų, kukūlį padėja in palūnges. A kukūlys, aik tu skradžiai, pradėja verkt, kaip vaikas. Pripuola bevaikiai pre kukūlią ir apsydžiauge: „Ačiū ponui Dievui ir tau, gandre, kad tu mums vaiką atnešei“. Nuo tadu žmones pradėja ūturt, kad starkus asųs vaiknešys.
Sakoma: nori tikėk, nori – ne. Starkus parskrysdamas gimtynen, parsyneša pylkų paukštalį, katra vardas – kiela. Žemaičiai ledspiru vadyna, atseit, ana no sėdžiaukų, balalių, ažerų nuspardydama ladus, priartina pavasarį.
Saniai kaima šūnys nuloja svajas ape ataitį, atklydusias sėdžiunt gali kluona, in sanas eglynes, kynvarpų apgraužtas kalades, dabojunt dungun, laukiunt atskrindunčių starkų. Žiū, tūmsūs arymai, durpynai, miškai sušyla, oras juda aukštyn. Starkai, tie stagų sargybiniai, neplasnodami aukštai sklunda, pa ilgas keliones jieška, kur apsgyvynt. Iš pirkias kamina ištrūkįs dūmas kviečia vidun, kur moma mynka tašlų Blavieščiaus stalui.
