Spalio paskutinę dieną Regina Katinaitė-Lumpickienė atšventė savo 70 metų sukaktį. Vienintelė uteniškių tarme rašanti poetė drąsiai šią tarmę vadina savo pirmąja kalba ir sako norėjusi ja kurti, nes tai sklido iš vidaus, suteikė laisvės jausmo. Eilėraščių rašymas iš Juknėnų (Daugailių sen.) kilusiai literatei taip pat ir savęs išliejimas, išsikalbėjimas, pokalbis su būsimu skaitytoju.

Per pievas dainuojanti močiutė

R. Katinaitė-Lumpickienė sakė niekada neplanavusi būti rašytoja, poete. Kažkada su seneliu klausydama tuomet labai populiarių radijo vaidinimų, pati parašė dvi „pjesytes“. Parašė taip, kaip, būdama pradinukė, įsivaizdavo. Tačiau, galbūt išsigandusi savo drąsaus poelgio, jas suplėšė ir išmetė. Ir tik paskui prisipažino močiutei. Tikėjosi senolės papriekaištavimo, kam tokiais dalykais iš viso užsiima, tačiau, užuot priekaištavusi, ši apgailestavo, kad anūkė nedavė savo kūrinių paskaityti. Dabar ir pati poetė gailisi tokio savo poelgio – sako, įdomu būtų pažiūrėti, ką prirašiusi. „Negalėčiau šiandien pasakyti, kada ir kokį pirmą eilėraštį aš parašiau. Bet kad noras rašyti vaikystėje buvo, pamenu. Ir manau, kad tam didelę įtaką padarė močiutė. Ji pati kūrė eilėraščius, kaip liaudies dainas. Pagiedodavo, padeklamuodavo, kai eidavom per pievas kokių žolių rinkti ar dirbdavom kokius darbus. Aš močiutės kūrinių neužrašiau. Galvojau – gyvenimas ilgas, ir aš viską suspėsiu. Juo labiau vaikystėje. Net neįsivaizduoji, kad yra kažkur pabaiga. Močiutė man skaitydavo kitų poetų eiles, pati mokėjo atmintinai Kazio Binkio, Salomėjos Nėries, Maironio, Antano Miškinio. Man labai patiko, visada buvo gera klausytis. Manau, kad ir pati norėjau pabandyti kažką sukurti“, – kalbėjo R. Katinaitė-Lumpickienė, kuri puikiai atsimena, kada jos pirmas eilėraštis atsirado spaudoje. Tai nutiko 1968-aisiais, kai būsimai rašytojai buvo 12 ar 13 metų. Niekam nieko nesakiusi, ji nusiuntė savo eilėraštį į tuomet labai populiarų, vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams skirtą laikraštį „Lietuvos pionierius“. Nieko nesitikėjusi mergaitė labai nustebo po kiek laiko pamačiusi savo eiles šiame leidinyje. Ir turbūt net pirmame puslapyje. Be abejonės, toks pasiekimas Juknėnuose tuomet besimokiusiai mokineibuvo paskatinimas kurti toliau, nes suprato, kad nori ir gali tai daryti. Juknėniškė tapo tikra žvaigžde – ją plūste užplūdo norinčių draugauti vaikų laiškai iš visos Lietuvos. Didybės manija kaimo vaikas, laimei, nesusirgo, tačiau pasijuto reikalingas, gerbiamas už kūrybą. Ėmė daugiau rašyti. Prie kūrybos prisidėjo ir lietuvių kalbos mokytojos, kurios niekada tiesiogiai nesakė sėsti ir rašyti. Tik dabar rašytoja sako supratusi tą tylų ir subtilų paskatinimą: mokytojas tau kažką pataria, kažkur paima tavo rašinius, pasikalba su tavimi…

Jaunos poetės eilėraščiai atsirado mokyklos sienlaikraštyje. Tuo metu rajoninio laikraščio „Lenino keliu“ žurnalistas Mindaugas Stundžia surinkęs įvairaus amžiaus, taip pat ir mokyklinio, literatus jiems patardavo, pamokydavo ir spausdindavo jų kūrybą laikraštyje. Pašnekovės eilėraščių buvo atspausdinta daug, tačiau, kaip ji pati sakė, tuomet tapti poete gal net nedrįso, o kūryba liejosi tiesiog savaime.

Tarmių atgimimas

Anot R. Katinaitės-Lumpickienės, uteniškių tarmė gyvena su ja. Nuo pat mažų dienų, kai augo prižiūrima senelių. Sovietmečiu tarmiškai kalbėti viešumoje buvo neišauklėto, tamsaus kaimiečio bruožas. Niekas tarmės nekvietė „prie Dievo stalo“. Kita vertus, niekas nedraudė kalbėti su tėvais tėvų kalba. Viskas ėmė keistis padvelkus Atgimimo vėjams. Tada Utenos rajoniniuose kultūros namuose dirbusios vyr. metodininke moters pareigos (taip pat ir pomėgis dalyvauti meno saviveikloje) buvo susijusios su renginių vedimu. Tautinės tematikos renginius norėjosi „pasaldinti, padruskinti“ kokiu tarmišku žodžiu, o kūryboje didelis žingsnis buvo žengtas tada, kai Utenos mėgėjų teatro režisierė Alma Eigerdienė 1990 m. pasiūlė Antano Miškinio novelių rinkiniui „Žaliaduonių gegužė“ parašyti inscenizaciją (prozos ar poezijos kūrinį pritaikyti vaidinimui) tarmiškai. „Tarmę moki, – sako, – esi iš to krašto. Kas geriau gali padaryti?“ Paskelbus nepriklausomybę, liaudiškumas, tarmės buvo labai populiaru – „tarmės į kalbą lygiateisiškai sugrįžo kartu su Lietuvos laisve“. Nuo tada scenarijuose renginių vedėja dažnai įpindavo tarmę. Atsirado kultūros namų direktoriaus Algirdo Palskio sumintyta kapelų šventė „Linksmoji armonika“, kurią dešimt metų filmavo ir transliavo Lietuvos televizija. Šį renginį (po ilgos pertraukos šiemet jis vėl sugrįžo) su kolega Jonu Urbonu buvo patikėta vesti ir R. Katinaitei-Lumpickienei.

Antano Kibicko pastūmėta

Kalbėdama apie savo pirmą eilėraščių rinkinį „Išeinančio gruodžio žvaigždės“, autorė pripažino, kad jo galėjo ir nebūti. Jei ne Antanas Kibickas. Jis tada jau turėjo įkūręs spaustuvę, rūpinosi literatų kūrybos viešinimu. Tuomet R. Katinaitei-Lumpickienei ir pasakė, kad atėjo laikas išleisti jos eilėraščių knygą. Poetė padėkojo ir, nelabai tikėdama, atidavė jam savo eilėraščių pluoštą. Anot kūrėjos, iki tol ji niekada negalvojo išleisti savo eilėraščių knygos pavidalu. Jai užteko savo eiles užsirašyti į sąsiuvinį, kažkur kartkarčiais išspausdinti, panaudoti scenarijams darbe, paskaityti literatų suėjimuose. Ji tikrai nustebo, kai po kiek laiko paskambino A. Kibickas ir liepė važiuoti į Vilnių pas „Periodikos“ leidyklos redaktorių Rimtautą Garnelį perskaityti jau suredaguotos knygos. Pirmosios knygos pasirodymas buvo dar vienas žingsnis į priekį, paskatinimas kurti toliau.

Žodžiai tam, kas brangiausia

Antrasis poetės eilėraščių rinkinys pasirodė tik po devynerių metų, trečiajam parašyti užteko dvejų. Pastarajame buvo sudėti ne tik jos eilėraščiai, bet ir vengrų autorių kūrinių vertimai į lietuvių kalbą. 2004 m. išėjo ir ketvirtasis rinkinys – vien vengrų poetų eilėraščių vertimai. (R. Katinaitė-Lumpickienė intensyviai dirbo su rusiškai kalbančiu vengrų poetu Cseh Karoly, kuris per rusų kalbą vengriškai vertė lietuvių autorius; jis tą patį paskatino daryti ir lietuvę – naudojant rusų kalbą, vengrų poetų kūrybą versti į gimtąją.) Pasak poetės, tuo metu ji buvo labai įnikusi į tuos vertimus ir nenorėjo blaškytis, tačiau vienas įvykis viską apvertė aukštyn kojom, ir taip ji tapo išskirtine poete. 2004 m. uteniškė dalyvavo Raudondvaryje (Kauno r.) Algirdo Svidinsko rengiamoje tarmių šventėje. Ten ji skaitė savo kūrybą tarmiškai. Po renginio ne vienas žmogus viešnios iš Rytų Aukštaitijos klausė, kur būtų galima įsigyti jos knygų, parašytų tarmiškai. „Aš apie tai net pagalvojusi nebuvau“, – nusijuokė poetė. Ir iškart labai rimtai pridūrė: „Bet, važiuodama namo, apie tai jau galvojau… O kodėl gi ne?“

Pirmąjį rinkinį, parašytą tarmiškai, „Gegutes abrūsėliai“ juknėniškė skyrė savo gimtajam kraštui, kur buvo mylima, su kuriuo riša labai stiprūs jausmai. Tokio rinkinio niekas iki tol Rytų Aukštaitijoje nebuvo išleidęs. Anot R. Katinaitės-Lumpickienės, nors kai kas išsireiškė, kad ji „nemoka rašyti, todėl slepiasi po tarme“, kad „tarmėje dingsta visas jos talentas“, daugelis žmonių aukštaičių poetei dėkojo, nes „jie tą patį norėjo pasakyti savo praeičiai, tėviškei, savo brangiems žmonėms“. Kūrėjos tikslas buvo užrašyti eilėraščius taip, kad juos galėtų skaityti visi, todėl iškilo problema, kaip tarmę užrašyti, nes nebuvo jokio nusistovėjusio tarmės rašybos standarto. Tuomet ji nuvažiavo į Vilniaus universitetą pas iš Tauragnų krašto kilusį žymų baltistą, lingvistą Bonifacą Stundžią: „Nuvažiavau su savo paruošta knygele, o jis paėmė ir kiekvieną eilėraštį garsiai perskaitė. Gražiai, taisyklingai, pagarbiai. Aš tiesiog dabar girdžiu, kaip jis skaitė. Ir su kokiu malonumu skaitė! Nuoširdžiai pritarė knygelės leidybai, davė keletą patarimų.“ Vienas patarimų buvo nerašyti nosinių ant ilgai tariamų balsių žodžio gale (pavyzdžiui, nama, nes bendrine kalbanamo, o anto juknerašome nosinės). Mokantis tarmę perskaitys be didesnio sunkumo, o žmonėms, nemokantiems uteniškių tarmės, prie antrojo tarmiškų eilėraščių rinkinio autorė pridėjo dar ir savo balsu įrašytą kompaktinę plokštelę, kur puikiai galima girdėti kirčius, priegaides, ilginamus balsius ir t. t.

Pirmoji kalba

Išleidus pirmuosius rinkinius, nuslopus giriančiųjų ir nepatenkintųjų balsams, poetė sakė buvusi palikta ramybėje – niekas nei ją labai aukštino, nei peikė. Vis dėlto dar daug metų masiniuose renginiuose žmonės į ją kreipdavosi antrojo tarmiškų eilėraščių rinkinio pavadinimu: „Na, kaip gyveni, „Paraič nama“?“ Tai autorei buvo didžiausias įvertinimas – vadinasi, kažkas matė, perskaitė ir jam tai yra svarbu. „O kaip atsimint, jei tai nesvarbu? Žmonėms nesvarbu, daug ar mažai tarme jie šnekėjo, bet ji yra stipriai įsišaknijusi, ji – iš giliai, iš toli, mūsų savastis. Ir kiekvieną dieną tu to neįvertini, bet tu nešiojiesi savyje. Tarmė – tai atgarsis iš tokių žmonių. Šeimose, kur žmonės vyresni, daugelis šneka tarme. Jei ir ne grynąja, tai vis tiek daugybė žodžių yra vartojama. Ir kada tą supranti? Kai pradedi dirbti su tarme: ar išėjęs į sceną, ar rašydamas, ar dalyvaudamas kokiuose susitikimuose, vakaruose. Supranti, kad tarmė yra mumyse. Aš ją dabar drąsiai vertinu kaip savo pirmąją kalbą. Kai pradėjau kalbėti, tai buvo tarmiška kalba“, – konstatavo R. Katinaitė-Lumpickienė ir sakė, kad ne vienas tik su laiku supranta, jog nereikia atsiriboti nuo savasties, ir tą įsisąmonina tik geroką savojo kelio gabalą nuėjęs.

Anot rašytojos, kai nuslopo Atgimimo euforija, daug kas manė, kad pasauliui maišantis, globalizacijos maišalynėje tarmėms gyventi liko nebe daug. Net ir tarp kalbininkų buvo tokių, kurie sakė, kad atslinko jei ne naktis, tai tarmių vakaras. Tačiau tarmiškai rašanti poetė teigė tai girdinti jau daug metų, o tarmės kaip nemiršta, taip nemiršta. Ir net nesiruošia mirti. Pašnekovės nuomone, dabar, kai bendrinė kalba kenčia nuo svetimžodžių, naujadarų, tarmės išlieka kaip gyvumo, spalvos, šilumos šaltinis. „Tarmės yra nenurašytos ir jas nurašyti turbūt yra sudėtinga. Ir jų mirtį pranašauti sudėtinga. Man patinka, kad jos nepasiduoda“, – optimistiškai kalbėjo poetė.

Paukščio giesmė pagal ūpą

Paklausta, kuris rinkinys yra arčiausiai širdies, R. Katinaitė-Lumpickienė sunkiai galėjo kažką iš savo vaikų išskirti. Pripažino parašanti mažai ir visiškai nesilaikanti disciplinos, nes nerašo kūrybos griežtai pagal tam tikrą tvarkaraštį. „Ne kartą esu sakiusi, kad mano kūrybinį procesą geriausiai yra apibūdinęs brolis, poetas Alvydas Katinas: „Tu knygų nerašai. Tu kaip paukštis: užeina ūpas – pagiedi ir vėl tyli“, – juokėsi poetė. Vis dėlto ji sakė gerbianti tuos kūrėjus, kurie sugeba laikytis disciplinos. Jei per savaitę, tarkime, parašo dvidešimt eilėraščių, iš jų dešimt ar penkiolika nepasisekusių suplėšo – vis tiek penki geriausi lieka. Plėšymo „silpnybe“ poetė sakė nesididžiuojanti, tačiau teigė ir šiukšlių dėžės labai nebijanti, nes „kai matai, kad praėjus kažkiek laiko iš to kažkas išeis, tai yra viena, o kai matai, kad ne, čia nieko neišeis, tada lengva ranka galima suplėšyti“.

Pasak R. Katinaitės-Lumpickienės, eilėraščio rašymas jai yra impulsas, plano nėra. Yra poreikis išsakyti tai, kas tuo metu tave smaugia, kunkuliuoja viduje. Eilėraščio rašymas – tai kalbėjimasis su aplinka, popieriaus lapu, galbūt su skaitytoju, jei tas eilėraštis neatsidurs šiukšlių dėžėje.

Kūriniai, kuriuose niekas nemiršta

R. Katinaitė-Lumpickienė lėlių teatrams parašė 12 inscenizacijų. Lėlių teatro „Zuikis Puikis“ režisierė Janina Baldauskienė paprašė kolegės parašyti inscenizaciją. Nors poetė ir buvo anksčiau parašiusi inscenizaciją „Žaliaduonių gegužė“, su lėlių teatru jos laukė naujas iššūkis. Pasitarusi su režisiere, parašė inscenizaciją Hanso Kristiano Anderseno „Kiauliaganiui“. Patiko. Dar ne kartą bendradarbiavo su šiuo Utenos lėlių teatru. Pasak poetės, kadangi „Kiauliaganys“ buvo jos pirmoji pasakos inscenizacija, ji labai stengėsi laikytis autentiškumo. Vėlesnėse inscenizacijose autorė, supratusi savo, kaip kūrėjos, galias šiam literatūros žanrui, įsidrąsino: įvesdavo naujų veikėjų, sukurdavo dainelių ir t. t. Siužetą autorė visada derindavo su režisiere ir visuomet surasdavo bendrą kalbą, tačiau režisierė turėjo sutikti su autorės pacifistine laikysena: jos kūriniuose niekas nemirdavo, o kaltieji pasirodymo pabaigoje visada savo kaltę išpirkdavo darbu ir sugrįždavo į gyvenimą kaip visateisiai bendruomenės nariai.

Kokia proza būtų, jei ji būtų?

Nors R. Katinaitė-Lumpickienė ne kartą yra sulaukusi klausimo, ar nesiruošia rašyti romano, ji sako tikrai niekada nesvarsčiusi tokios galimybės. Tačiau, jei rašytų prozos kūrinius, tai greičiausiai būtų trumpos novelės. Beje, jau buvo ir sugalvojusi ką rašyti – įvairūs gyvūnai būtų kalbėję ir mąstę kaip žmonės. Tačiau, susidūrusi su gyvūnų globos reikalais, poetė suprato, kad tokią neteisybę, skausmą, kurį gyvūnui sukelia žmogus, labai sunku psichologiškai pakelti, ir tokios minties atsisakė.

Kai kas rašytoją skatina rašyti atsiminimus. Ir uteniškė sutinka, kad juos parašyti galėtų, tačiau jei ji juos parašys „kultūringai“, kūrinys atrodys kaip koks metraštis – sausas. Jei parašys taip, kaip įsivaizduoja, bus gal labai populiaru (kone bestseleris), tačiau tai gali būti jautru kai kuriems aprašomiems žmonėms ar jų giminaičiams, palikuonims. Gera rašyti tuo kampu, kur jautiesi stiprus, o kai abejoji, gali kažką įžeisti, įskaudinti, to nesinori, juo labiau kad kartais paprastas juokelis kitam yra vos ne pasaulio pabaiga. Kolegos rašytojai yra pasakoję, kad pristatinėdami romanus arba atsiminimų knygas susiduria su kurioziškais atvejais: atsiranda žmogus, kurio autorius nėra nei matęs, nei girdėjęs, bet tas save atpažinęs kūrinyje ir supykęs, kam jo gyvenimą viešina…

Kitas eilėraščių rinkinys, skaičiuojant eilėraščių pasirodymo periodiškumą, turėtų pasirodyti po trejų–ketverių metų, tačiau tarmiškų eilių kūrėja juokėsi, kad ir jos metai tiksi, tad eilėraščių kūrimo kelias gali kokiais meteliais pailgėti, o jei įsipareigos išleisti kitą rinkinį – teks gyventi.

R. Katinaitės-Lumpickienės asm. archyvo nuotr.

Tėviškės ežerai

Palei mano Juknėnų kaimelį

Ežerai, ežerai –

Tai Sylys ir Grabelis

Kvepią ajerais.

Čia supasi baltos lelijos,

Dainuoja palinkusių nendrių pulkai.

Ir bangą manų ežerėlių

Kalbina tylūs laukai.

Pirmasis Reginos Katinaitės eilėraštis, išspausdintas respublikinėje spaudoje („Lietuvos pionierius“1968 m.)