Šioje publikacijoje „Indrajos“ skaitytojams siūlome pažintį su viena iš religinių mažumų mūsų krašte. Pasitelkiant įvairius šaltinius, pavyko surinkti žinių apie buvusias ir esamas Užpalių krašto stačiatikių cerkves. Užpaliai – gana sena gyvenvietė. Jie paminėti Mindaugo dokumente 1261 metais. Nuo XIV a. pabaigos iki 1442 m. Užpalius valdė Kristupas Astikas. Užpalių pilies kalavijuočiai niekada neužėmė, nors kai kurie šaltiniai teigia, kad būtent kalavijuočiai sunaikino Šeimyniškių pilį, šalia kurios savu laiku ir kūrėsi užpalėnai. Kaip teigia istorikai, pilis buvo sunaikinta tik 1433 m. Lietuvos valdovų tarpusavio kovų metu. Vėliau gyventojai persikėlė gyventi į dabartinę vietą šalia Šventosios upės.

Tiek tos trumpos Užpalių atsiradimo istorijos, o kalbant apie stačiatikius, jie čia atsikraustė po 1863 metų sukilimo. Ypač nukentėjo Remeikių, Puodžių, Norvaišių, Kaniūkų, Likančių ir kai kurie kiti kaimai. Net 59 šeimų nariai buvo pripažinti pavojingais nusikaltėliais. Visi jie buvo ištremti, o į jų vietą caro valdžia atkeldino nemažai rusų stačiatikių, kurių religiniams poreikiams tenkinti buvo pastatyta cerkvė.

Pirmoji Užpalių cerkvė, 1866 m. pašventinta Šv. Vladimiro vardu, stovėjo apie 2,5 km nuo Užpalių miestelio, Mažeikiškių kaime, važiuojant link Alaušų kaimo (Sudeikių sen.). Konfiskavus E. Sapiegos dvaro sodybą, rusų bendruomenei buvo paskirti 42 ha žemės su trimis pastatais – mūriniu ir dviem mediniais. Viename iš medinių dvaro sodybos pastatų, prie kurio už bendruomenės lėšas pristatyta varpinė, ir buvo įrengta laikina cerkvė.

1864 m. Vilniaus gubernatorius Michailas Muravjovas buvo davęs leidimą statyti mūrinę cerkvę. Numatyta cerkvės statybą pradėti 1868 m., tačiau laikinos Mažeikiškių cerkvės šventikas 1869 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į gubernijos tarnybą su prašymu, kad vietoje Mažeikiškių būtų leista statyti cerkvę Užpaliuose. Iki 1869 m. pabaigos vyko susirašinėjimas, ir buvo nutarta, kad Užpaliai, kaip prekybos ir „patogesnės“ vietos punktas, tinkamesnis cerkvės statybai nei Mažeikiškiai. Numatyta cerkvei atiduoti Užpaliuose esantį sodą, kai kuriuose šaltiniuose minima, kad cerkvės ir parapijos trobesių kaina neturėtų viršyti 6 851,86 rublių.

1869 m. gruodžio 31 d. VRM Kauno gubernatūra (cerkvių statybos tarnyba) siunčia raštą Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko generalgubernatoriui ir praneša, kad cerkvės statybą vykdys antrosios gildijos pirklys Korablikovas, kuris pasiūlė mažiausią kainą. 1870 m. cerkvei priklausantys pastatai Mažeikiškiuose jau seni, reikalingas kapitalinis remontas. Tais pačiais metais Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas iš sukilimo dalyvių kontribucijų fondo skyrė 11 tūkst. rublių naujai cerkvei statyti. Mūrinės cerkvės projektą parengė architekto padėjėjas Baranovas. Statyba baigta 1872 m. ir 1873 m. liepos 23 d. cerkvė buvo pašventinta. 1893 m. už iždo lėšas ji remontuota (remontas kainavo 1 160 rublių). Prie cerkvės stovėjo du trobesiai tarnautojams: mūrinis ir medinis, kuriame po vienu stogu – svirnas, sandėlis malkoms ir trys tvartai (jie remontuoti 1895 m.). Vėliau, 1896 m., už iždo lėšas cerkvės dvasininkams pastatytas namas, du klojimai, svirnas, arklidė ir tvartas, trobesiai mediniai, dengti malksnomis (plonos medinės lentelės dar buvo vadinamos gontais/skiedromis). Dar buvo pirtis ir ledainė – mediniai, dengti lentomis. Minima, kad cerkvė ir varpinė buvo mūrinės, pastatytos iš geros kokybės medžiagų ir yra išlaikomos vietinėmis lėšomis. Cerkvėje tilpo 300 žmonių. Teritorija aptverta mūro tvora.

Pirmojo pasaulinio karo metu pastatas nukentėjo, pamaldos buvo nutrauktos, tačiau 1920 metais vėl atnaujintos. 1937 m. buvo 475 parapijiečiai. Per karą 1944 m. cerkvė buvo apgriauta.

1945 m. liko apie 200 parapijiečių, o pati parapija įregistruota 1947 metais.

1948 m. vasarą Utenos Vykdomojo komiteto nutarimu cerkvė uždaryta ir joje buvo supilti kolūkio grūdai. Dėl žmonių skundų gruodžio mėn. cerkvė vėl grąžinta tikintiesiems.

Įdomu tai, kad cerkvė pagrindiniu vakarų fasadu atgręžta į gatvę. Ji pastatyta lygiagrečiai dvaro administratoriaus namui, atgręžta į jį šoniniu šiaurės fasadu. Sienos sumūrytos iš plytų, tinkuotos, stogai dengti skarda. Cerkvė yra ašinės kompozicijos, sudėtinio tūrio, sudaryto iš trijų dalių: varpinės bokšto, artimos kubui pagrindinės salės ir juos jungiančios žemos vidurinės dalies – prienavio. Užpalių cerkvė statyta istorizmo laikotarpiu ir yra santūrių eklektinių formų, kuriose jaučiama praėjusio romantizmo įtaka, persipina vadinamo „rusų bizantinio“ stiliaus elementai bei stilizuotos neorenesansui būdingos detalės. Trijų dalių ašinės kompozicijos sandara būdinga daugeliui Lietuvos stačiatikių cerkvių, stovinčių nedideliuose miestuose.

Užpalių Šv. Nikolajaus cerkvė su dvaro sodyba susijusi vizualiais ir istoriniais ryšiais. Ji pastatyta dvaro teritorijoje, į pietus nuo administratoriaus namo. Beje, jame kurį laiką gyveno cerkvės dvasininkai. 1864–1914 metais stačiatikių popas gyveno šame dvaro pastate (vietiniai užpalėnai jį kurį laiką vadino net „popo namu“), kol 1914 metais dvaro rūmus užėmė kaizerinė vokiečių kariuomenė, tada popas buvo iškeldintas. Kiek žinoma, tarpukaryje popas gyveno nedideliame namelyje Vytauto gatvėje, stovėjusiame priešais cerkvę.

Daugiau nei šimtą metų šiuose maldos namuose stačiatikiai šlovino Dievą. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio antroje pusėje, sumažėjus stačiatikių bendruomenei, popas Užpaliuose nebegyveno. Nuo tada pamaldos vykdavo tik retsykiais, kol buvo visai nutrauktos, o cerkvė stovėjo be priežiūros, apleista ir niekam nereikalinga.

1998 metais Visagino tėvas Georgijus ėmė kurti stačiatikių namus Utenoje, tam tikslui panaudodamas Užpalių cerkvėje užsilikusius religinius reikmenis. Nuo tada cerkvė liko visai tuščia, su prakiurusiu stogu, supuvusiomis ir išlūžusiomis grindimis, išdaužytais langais.

Idėja suteikti cerkvei naują gyvenimą kilo Užpalių šviesuoliams. Šios idėjos pagrindu gimė projektas „XXI a. santaka“. Jam pritarė Utenos rajono savivaldybė, Užpalių seniūnija, tuomet Užpalių Švč. Trejybės parapijoje klebonavęs a. a Edmundas Rinkevičius, Visagino stačiatikių popas tėvas Georgijus. Per organizuotą talką buvo išvalytos susidariusios šiukšlės, uždangstytos langų ir grindų kiaurymės.

Šio projekto pagrindinis tikslas, kuris ir buvo įgyvendintas, ne tik atgaivinti pastatą kaip istorinį paminklą, o paversti jį ne vien religinių, bet ir kultūrinių renginių vieta, pažindinant visuomenę su kitų religinių bendruomenių liturgine muzika, giesmėmis. Ir pagaliau 1999 metais cerkvė vėl atvėrė duris. Keletą metų čia vyko įvairūs kultūriniai renginiai, kuriuose dalyvaudavo ne tik vietinės bendruomenės entuziastai, bet ir muzikantai uteniškiai, Operos ir baleto teatro solistai, svečiai iš Salako, Rokiškio, Ukmergės, Vilniaus. Tačiau po kurio laiko cerkvė vėl liko vieniša ir niekam nebereikalinga. Tik praėjusiais, 2025 metais, Utenos rajono savivaldybė religinėms bendruomenėms skyrė lėšų. Jų gavo ir Užpalių cerkvė, todėl po įvykusio remonto ir tikinčiųjų iniciatyva ji pagražėjo ir tapo dar vienu kultūriniu židiniu Užpaliuose.