Aurimas Kavoliūnas, kaip pats prisistatė, yra marketingo žmogus, pagal individualią veiklą dirbantis fotografu-operatoriumi. Kaip pripažįsta uteniškis, fotografavimas ir filmavimas iš oro iš pomėgio tapo verslu. Vis dėlto jis stengiasi tarp šių dviejų dalykų išlaikyti pusiausvyrą, kad verslas nesuvalgytų pomėgio. A. Kavoliūnas, mylintis gimtąjį kraštą, daugumą savo darbų skiria Utenai.
Naujos mokyklinio pomėgio galimybės
Dar mokykloje A. Kavoliūnui patiko fotografuoti. Tiesa, jis pripažįsta, kad tai buvo telefonu darytos nuotraukos, toli nuo profesionalaus lygio ir skirtos tik sau. Baigęs gimnaziją, pasirinko tuomet paklausias ir įdomias studijas, susijusias su autokrovinių pervežimu, tačiau pagal specialybę taip ir nedirbo. Daug svarbiau vaikinui buvo lygiagrečiai kremtami mokslai Utenos meno mokykloje. Baigęs kolegiją, vėliau baigė specialius kursus Alantoje (Molėtų r.) ir penkerius metus dirbo apsaugininku „Ekskomisarų biure“. Pašnekovas teigė, kad visi šie mokslai prisidėjo prie jo asmenybės formavimo.
Pažintis su dronais prasidėjo įsidarbinus „ARK prekyboje“. Tada elektronika susidomėjusiam vaikinui parūpo ir skraidyklės, kurių rimtesni modeliai ėmė rodytis 2018 m. Į artimesnę pažintį su dronais A. Kavoliūnas sakė suėjęs prieš trejus metus, per pačią šių skraidyklių revoliuciją. Jis pirko ne patį pigiausią droną (nors iš pradžių šis ir atrodė kaip žaislas), skirtą fotografijai, nes susidomėjimas fotografija niekur nedingo, o skraidyklė žadėjo naujas galimybes. „Esu žmogus arba nulis, arba šimtas. Man labai sunku rasti balansą. Aš tą šuolį padariau nuo nulio iki šimto ir pradėjau tyrinėti. O tyrinėti iš pradžių sunku, kai neturi gilių fotografijos žinių“, – sakė A. Kavoliūnas, atradęs, kad feisbukas yra visai nebloga terpė save atskleisti. Tai buvo skraidyklininko pirmas tramplinas, dabar jis bando ir kitus socialinius tinklus.
Uteniškis pastebėjo, kad iki dronų atsiradimo fotografija daugiausia būdavo daroma tik nuo žemės. Dronas, anot pašnekovo, išplėtė fotografijos galimybes, dabar įmanoma aprėpti daug didesnį vaizdą ir fotografuoti iš įvairių aukščių bei kampų.
„Fotografija nėra kopijavimo mokslas“
Savamokslis A. Kavoliūnas sakė ne tiek fotografijos idėjų besisemiantis iš bendraamžio Šarūno Trinkūno, jau kurį laiką dirbančio su savivaldybės ir kultūros projektais, kiek besistengiantis į jį lygiuotis. „Šioje sferoje jis dirba jau daug metų, labai gerai montuoja, turi itin gerą nuojautą. Jis yra kur kas geriau įvaldęs kai kuriuos dalykus, noriu lygiuotis į jį, nes jis, kaip mano amžiaus žmogus, yra pasiekęs daugiau nei aš. Ir, manau, yra sveika konkurencija, kad noriu gebėti kažką panašaus“, – apie Š. Trinkūną kalbėjo pašnekovas. Kitas dronininkas, į kurį norėtų lygiuotis uteniškis, yra Marius Kunigiškis, Lietuvoje žinomas fotografas. „Fotografija nėra kopijavimo mokslas. Kiekvieno supratimas apie situaciją, perspektyvą yra skirtingas, todėl identiškos nuotraukos padaryti neįmanoma. Man patinka išlaikyti savo toną, braižą“, – sakė skraidyklininkas, savo stilių ugdęs ir bendraudamas su bendraminčiais.
Darbas pagal širdį ir akį
A. Kavoliūnas pabrėžė, kad meninė fotografija labai skiriasi nuo pagal užsakymus daromų sklypų, jų ribų ir kt. nuotraukų nekilnojamojo turto subjektams, todėl jis jų nemaišo ir publikuoja atskiruose profiliuose. Renginių fotografija ir videografija yra dar viena pašnekovo veiklos sfera. Anot jo, neretai jis tai daro savo noru, nes jam visada smagu kažką daryti dėl savo krašto. A. Kavoliūnas neliepia žmonėms pozuoti, būti statistais – stengiasi pagauti įvairius kampus, žmogiškas, nesuvaidintas emocijas. Uteniškis pripažįsta, kad tai, ką darai tik sau, pagal savo širdį ir savo akį, yra maloniausia, o jei dar sulauki aplinkinių įvertinimų, tai tik skatina judėti į priekį.
Pasak A. Kavoliūno, visi supranta dronų galimybes ir galimus pavojus, todėl skraidyklininkas nesistebi, kad jam dirbant su dronu prie kokio objekto ar tiesiog darant meninę fotografiją, žmonės prieina ir klausia, kokiu tikslu tai daroma. Neretai išsigandę asmenys netgi pakelia balsą, tad dirbantysis turi dėti visas pastangas, kad įtariuosius įtikintų nedarąs nieko neleistino. Vis dėlto A. Kavoliūnas džiaugiasi, kad Utenos krašto žmonės yra gana atviri ir „stigmos neneša“.
Nė žingsnio be drono
A. Kavoliūnas savo meninės fotografijos kūrinius daugiausia laiko asmeniniame archyve. Tačiau jo darbus kartais naudoja Utenos rajono savivaldybė, jo nuotraukomis neatlygintinai turėtų būti atnaujinti Anykščių Lajų tako informaciniai stendai. Pašnekovas kuklinasi parodai dar nepribrendęs ir mano, kad jei svajoti, tai svajoti dideliai ir turėti pakankamai wow kadrų, nors ir žinant, kad visada gali būti dar geresnių.
Uteniškis menine fotografija užsiima ne tik savo krašte – kaip dažnas niekur neina be telefono, taip ir pašnekovas nesiskiria su skraidykle: „Aš visur keliauju su dronu. Žmogus, pamiršęs namie telefoną, jaučiasi lyg nuo kažko atsiplėšęs, atrodo, kad jo niekas nepasieks. Dronas man yra tas pats. Mėgstu momentus, kurie išplaukia netikėtai. Ir jei tuo metu neturiu drono, save graužiu, nes norisi įamžinti ir kitiems parodyti.“ Nors A. Kavoliūnas sako mylintis gimtąjį miestą, džiaugiąsis, kaip jis gražėja, kartais nuo įprastų akiai vaizdų pavargsta, norisi patyrinėti kažką nauja – išvyksta į kitus rajonus.
Draudimai ir svajonės
Uteniškis pasidžiaugė, kad Lietuvoje gana laisvai galima skraidyti dronu – nėra daug teritorijų, kur skraidymas būtų ribojamas. Jei pašnekovas gauna užsakymą nufilmuoti ar nufotografuoti, tarkime, konkrečią sodybą, gavęs savininkų sutikimą, jis gali tai daryti bet kokiu atstumu, tačiau, jei tai yra bendro pobūdžio nuotrauka, prie sodybos skraidyklė negali priartėti arčiau nei 50 metrų, nevalia indentifikuoti žmonių veidų ar automobilių valstybinių numerių. Skraidyklininkas pabrėžė, kad virš kiemo ar namo kabantis dronas ne visada reiškia, jog būtent ta valda yra filmuojama ar fotografuojama. Įamžinamas gali būti visai kitas objektas, tiesiog tam tikra namų valda gali būti pasirinkta dėl patogaus darbo kampo.
A. Kavoliūnas, neatsisakydamas meninės fotografijos, ateityje svajoja įsigyti droną su termovizoriumi, dalyvauti žmonių, gyvūnų paieškose. Tačiau išties didelės svajonės įgyvendinimas būtų turėti dronų įmonę, kuri užsiimtų ūkininkų laukų sėjimu, purškimu. Žinoma, tokių specialių dronų valdymas neapsieitų be tam tikrų mokymų, leidimų ir kvalifikacijos suteikimo, o ir kaina tokių skraidyklių siektų 15 tūkst. eurų (palyginti, dabartinis A. Kavoliūno dronas kainuoja per tūkstantį eurų).
Kepsnys, kurį išsikepti reikia pačiam
Pasak A. Kavoliūno, nenorėdamas, kad fotoaparatas galvotų už jį, jis fotografuoja RAW formatu ir kadrus taiso pagal savo matymą. „RAW formatą galima prilyginti neiškeptam kepsniui, o tu kepsnį iškepi kaip nori – prieskoniai ir yra tavo braižas“, – sakė savamokslis fotografas. RAW formatas, anot jo, yra pats lanksčiausias formatas. Tiesa, jis, kaip ir dauguma pradedančių fotografų, buvo įkritęs į pernelyg ryškių kontrastų, perryškintų spalvų duobę, tačiau dabar, nors ir neatsisakydamas ryškių spalvų, stengiasi jas pateikti kiek įmanoma tikroviškiau.
Anot A. Kavoliūno, tai, ką filmuoti, jis pasirenka pagal momentą, kuriame gyvena, o ką nufotografuoja, dažniausiai mėgsta ir nufilmuoti. Jam labai patinka pilys, tačiau jų Utenos krašte nėra, architektūriškai joms artimiausios – bažnyčios. Beje, pašnekovo įsitikinimu, filmuotoje medžiagoje galima parodyti daugiau emocijų, intriguojančių detalių, perspektyvų, o ir žmonės, anot jo, šiame socialinės medijos amžiuje labiau vertiną filmuotą medžiagą.
Ar lėktuvą valdysime patys?
Pasak A. Kavoliūno, nors jo valdomas dronas yra užkliudęs medžius, nukritęs ant žemės, baisių padarinių (drono sunaikinimo, žalos padarymo) kol kas išvengta. „Skraidymas dronu yra tiek sunkus, kiek tu jį nori padaryti sunkų. Yra labai daug autonominių funkcijų. Pavyzdžiui, fotografuoti ir filmuoti skirti dideli dronai išsilaiko ore naudodami palydovinio GPS signalą – tau ranka nereikia jų nuolat stabilizuoti, nes technologija yra pažengusi. Šiuo klausimu esi ramus, žinodamas, kad dronas niekur nenudriftuos ir nepridarys bėdų nei tau, nei kitiems, tad gali užsiimti tinkamų fotografavimo kampų paieška. Dronas su akiniais, kurį taip pat turiu, yra skirtas vidui. Šis dronas taip pat turi stabilizavimo funkcijas ir gali skraidyti, vadinkime, sinematiškai, t. y. stabilumas duoda plaukiančius, gražius vaizdus. Tačiau gali skraidyti ir pilnai rankiniu režimu, kur valdymas – praktiškai kaip lėktuvo. Tuomet nėra visiškai jokios jutiklių pagalbos, tai vadinamasis laisvojo stiliaus skridimas“, – dronų valdymo ypatumais dalijosi A. Kavoliūnas. Vis dėlto skraidyklininkas gana pesimistiškai nusiteikęs dėl visiškai autonomiškų dronų. Anot jo, jei bet kas galėtų daryti bet ką, kūrybiškumas būtų nuvertintas, dėl dirbtinio intelekto naudojimo atsirastų labai daug netikrumo. „Jei kūryba užsiima autonomija, kūrėjas praranda esminį ryšį su kūryba. Kažką darydamas sau, įdėdamas darbo, turi ryšį, palieki dalelę savęs. Esi autorius. Jei pakelsi droną, pasakysi, ką padaryti, turinys taps tingus. Galėsi kurti turinį, bet jį kursi tik naudodamas dirbtinį intelektą, lygiai taip pat ir fotografuosi, montuosi, tuomet kas iš esmės lieka tikra? Tačiau ateityje, tikėtina, taip ir bus. Iš dalies baisu net pagalvoti. Bet gal man baisu pagalvoti, nes noriu kažkokią savo idėją parodyti? Gal ateityje žmonės nebematys jokio skirtumo? Sunku pasakyti, laikas parodys, o dabar mes gyvename momente, naudojame technologijas, kaip kas moka, kaip atrodo naudinga“, – apie ateities kūrybos iššūkius svarstė pašnekovas.
Tarp komforto ir adrenalino
A. Kavoliūnas žmogui, ketinančiam pirmą kartą įsigyti droną, pataria pirmiausia apsispręsti, ar jis nori kurti gražius kinematografinius vaizdus su stabilia, autonomiška skraidykle, ar trokšta tikro pojūčio, lyg skraidytų lėktuvu. Jei pirmuoju variantu viskas yra kur kas paprasčiau, antruoju reikia susipažinti su tam tikrais įstatymais, 10 valandų praleisti simuliatoriuje. Jei kinematografinis dronas turi daug skraidymo autonomijos, yra lavinamas skrydžio pojūtis ir kūrybiškumas, sudėtingesnio valdymo dronas sužadina adrenaliną, atsiranda meistriškumas.
Anot pašnekovo, dronų parametrai vis gerėja, ir jie tampa vis labiau įperkami, už 300 eurų gali įsigyti visai neblogą skraidyklę. Vis dėlto, jei žmogus nori kurti meninį turinį, jis turėtų piniginę paploninti 700–800 eurų.
