Mama vis tikisi stebuklo ir senatvėje sulaukti 100 anūkų

Pirmajame šių metų numeryje rašėme, jog praėjusių metų gruodžio 26-osios naktį Driškūnų kaime (Dūkšto sen.) sudegė daugiavaikės penkiolikos asmenų Deriuginų šeimos gyvenamasis namas. Šeimos nariai gaisro metu nenukentėjo, nes vieni buvo išvykę, o kiti spėjo išsigelbėti.

Šeimai teko skaudus likimo smūgis – kurtis iš naujo. Praėjus kuriam laikui „Ignalinos dienos“ žurnalistai, apsilankę šioje naujai atstatomoje sodyboje, kalbėjosi ne su šeimos galva, o su trylika vaikų pagimdžiusia mama, kuri neslepia optimizmo kaip feniksas vėl pakilti iš pelenų. Artėjančios motinos dienos proga apie gyvenimo iššūkius ir gausios šeimos džiugesius – pokalbis su šiemet vasarą 40-mečio jubiliejų švęsiančia Tatjana Deriugina.

Neįtikėtina istorija

Jau buvo rašyta, jog į Lietuvą šeima atsikraustė 2013 metais. Konstantinas Deriuginas – maskvietis, jo žmona kilusi iš Pamaskvės. Abu Rusijoje įgijo geras profesijas: Konstantinas – teisininkas, Tatjana – buhalterė. Kai šeima atvažiavo nuolatiniam gyvenimui į Lietuvą ir įsikūrė Dūkšto seniūnijoje, su savimi atsivežė jau aštuonis vaikus. Kiti penki pasaulį išvydo Lietuvoje. Visiems skaitytojams turbūt kyla klausimas – kaip gi čia taip atsitiko, kad didmiesčio gyventojai pasirinko Ignalinos rajoną ir Dūkšto seniūnijoje esantį, pakankamai tolokai nuo pagrindinio per Kaniūkus vedančio kelio, kaimą ir joje stūksančią sodybą, kurioje ir apsigyveno.

Kai pirmą kartą buvo kalbinama šeimos galva – K. Deriuginas pripažino, kad apie 2009 metus, jų šeima ieškojo, kur įsikurti. Tuomet dairėsi vietos Rusijoje. Apvažiavo visą europinę jos dalį, tačiau tinkamo kampelio nerado. „Juk šeimai, be gamtos, reikia, kad būtų tinkama infrastruktūra – netoli veikianti gydymo įstaiga, mokykla, prekybos centras, – vardijo K. Deriuginas. – Rusijoje tai neįmanoma arba kainuoja tokius pinigus, kad mes niekaip nebūtume įpirkę. Pavyzdžiui, Pamaskvėje aras žemės kainuoja 30 tūkst. eurų. O čia hektarą žemės nusipirkome už tūkstantį eurų.“ Pasak vyro, pirkta žemė, persikraustymas, gyvenamojo namo remontas bei įsikūrimas Lietuvoje jiems kainavo maždaug 20 tūkst. eurų. Tokia štai istorija. Tačiau ir čia buvo netikėtumų.

Kaip sakė „Ignalinos dienos“ pašnekovas, pirmą kartą mūsų šalyje jų šeimai teko pabuvoti 2012 metais, kai iš buvusio Maskvos mero Jurijaus Lužkovo jie, kaip daugiavaikiai, gavo dovanų kelionę į Lietuvą. Tai buvo pirmas išvykimas į užsienį – atsidūrė Kaltanėnuose Švenčionių rajone. Juos Lietuvoje pakerėjo gamta, mieli žmonės ir nustebino nekilnojamojo turto kainos. Todėl daug nesvarsčiusi šeima apsisprendė atvažiuoti nuolat gyventi į mūsų šalį. Apsitvarkę Driškūnų kaime nusipirktą po Antrojo pasaulinio karo statytą namelį – pasikeitę langus, iš vidaus apšildę sienas – daugiavaikiai tėveliai su savo atžalomis apsigyveno Lietuvoje. Kaip sakė K. Deriuginas, šeima pasistatė tvartą, įsigijo galvijų, dirbo žemę – taip ir vertėsi iki tragedijos.

Netikėta tragedija

Jau rašėme, kad dar praėjusį rudenį T. Deriugina, lydima septynių vaikų, tarp jų mažiausiojo, kuris šiuo metu jau sulaukė vienerių metukų, ir vyriausiosios dukros aštuoniolikametės Galinos, išvažiavo į Rusiją pas motiną Lidiją (64 m.), nes paskutine vėžio stadija sergančiai jos mamai netikėtai prireikė priežiūros bei slaugos. Lietuvoje pasiliko tėvas su šešiais vaikais.

Lemtingąją naktį, iš gruodžio 25-os į 26-ą d., šeima šventė Kalėdas, kai jau po šventės netikėtai kilo gaisras. Tėvui pavyko išgelbėti tik keletą daiktų, o visa kita pasiglemžė ugnis. Namas pleškėjo jų akyse. Žmonai jis į Pamaskvę nusiuntė filmuotą vaizdą. Ją ištiko šokas.

Vyro teigimu, sudegė ne tik namas bei gyvenamasis vagonėlis, bet ir šalia stovėjęs vienas iš šeimos automobilių, šiltnamis, turėta mėsos bei pieno perdirbimo įranga. Ko labiausiai gailėjo daugiavaikis tėvas, tai muzikos instrumentų, kuriais grojo visa šeima. Visa laimė, kad nenukentėjo žmonės, be to, liko sveikas tvartas, gyvuliai, metalinis garažas ir priekaba galvijams vežti. K. Deriuginas įtarė, kad gaisras galėjo kilti nuo vagonėlyje vaikų be priežiūros palikto elektrinio šildytuvo. Patys vaikai, anot jo, iš pradžių labai išsigando, pradėjo šaukti, kad mirs, bet po to apsiramino ir net pradėjo smalsauti – prašė tėčio leisti pažiūrėti, kaip dirba ugniagesiai. O po to per keletą dienų iš gerų žmonių gavo tiek dovanų, kad pamiršo nelaimę. Iki šiol šeima stebisi lietuvių gerumu ir suteikta pagalba bei parama.

Šiuo metu šeima glaudžiasi dviejuose dovanotuose vagonėliuose, tarp kurių greitu laiku žada pasistatyti dengtą terasą. Vaikai dar tebelanko Visagino Česlovo Sasnausko menų mokyklą, todėl mieste turi išsinuomoję butą.

Netikėtas susitikimas

Kaip prisiminė šiuo metu jau trylikos vaikų mama, su vyru jie susipažino prieš 20 metų Jaroslavlyje, mieste prie Volgos upės, nuo Maskvos nutolusiame beveik per 300 kilometrų. „Toks sutapimas, kad būtent tuo metu ten atvažiavau padėti vienai savo pažįstamai, kuri laukėsi aštunto vaiko. Ten ir sutikau savo Kostią, kuris tai šeimai statė namą“, – jaunystės dienas prisiminė Tatjana, papasakojusi labai jau keistą tos pažinties pradžią. Anot jos, ji su draugės vyru liejo pamatus ir betono maišyklėje maišė mišinį. Atvažiavęs Konstantinas su dar vienu pagalbininku bandė jau išmaišytą mišinį išpilti, tačiau jiems, dviem vyrams, ta maišyklė niekaip nepasidavė. Tada priėjusi dvidešimtmetė gražuolė Tatjana tą mišinį, maišyklę prilaikydama koja, išvertė viena ranka. Pasak jos, vyrai stovėjo apstulbę. „Tada jis man į akį nekrito ir gal tik po kelių mėnesių jis man pasipiršo“, – apie netikėtus savo gyvenimo posūkius pasakojo Tatjana.

Neįtikėtina mamos meilė

Mama žavisi visais savo vaikais. Pašnekovė ėmė vardyti atžalas, pabrėždama, kad visi jie labai gabūs. Pirmoji, kaip pasakojo mama, gimė dukra Galina. „Ir labai keista buvo, kad jos gimimas sutapo su metiniu jubiliejumi, kai vyras jai pasipiršo. Mergaitė gimė lygiai po devynių mėnesių nuo vestuvių“, – atviravo pirmosios naujagimės prieš 18 metų sulaukusi mama. Po metų gimė sūnus Ilja, dar po metų – dukra Lidija, trečiai dukrai Larisai šiuo metu 14-a, Evelinai –13-a, Aleksandrai – 12-a, sūnui Genadijui – 11-a ir dar Maskvoje gimusiai Elianai – 9-eri. Dukra Gabrielė, pasak mamos Tatjanos, jau gimė Lietuvoje ir jai šiuo metu 8-eri, dar vienai dukrai Liorai –6-eri, Emanuelai – 4-eri, jau kiek ūgtelėjusiam Jelizarui – 2-eji, o pačiam mažiausiam Matvejui – tik metukai. „Ir tai dar, manau, ne pabaiga. Kiek Dievas duos – tiek ir auginsime“, – atviravo jau greitai 40 metų sukaktį švęsianti mama, pastebėjusi, kad jos vyras už ją vyresnis ketveriais su puse metų. Pasak jos, ji augo devynių vaikų šeimoje (dar septyni buvo globotiniai). Ji buvo ketvirtas vaikas. O jos vyras Konstantinas šeimoje augo vienas. „Neįsivaizduoju savo gyvenimo mažoje šeimoje“, – pastebėjo Tatjana, glostydama apie ją besisukiojančių mergaičių galvas, papasakojusi, kaip neseniai jos mamos aplankyti suvažiavo 45 anūkai ir choru užtraukė smagią dainą. „Senatvėje norėčiau matyti ne mažiau šimto anūkų. Argi tai prasta mintis?“, – šypsojosi kol kas trylikos vaikų mama. Vyriausioji dukra Galina antrindama mamai tuoj pat suskaičiavo, kad jiems visiems reiktų užauginti tik po aštuonis vaikus. „Mūsų mama vis tikisi stebuklo ir jis vis kasmet aplanko“, – besišypsodamos prasitarė vyriausiosios dukros. O stebuklas, anot mamos, jos nuostabūs vaikai, kurie ne tik labai gabūs mokslams, bet ir muzikai. Šiuo metu Deriuginų šeimoje muzikos instrumentais groja devyni vaikai. „Kiekvienas iš jų moka valdyti bent po tris ar keturis instrumentus, – didžiuodamasi savo atžalomis pasakojo Tatjana, pati turinti puikų muzikinį išsilavinimą ir grojanti ne vienu instrumentu. Jos vyras taip pat muzikantas, groja pianinu ir gitara. „Tik va bėda, visi mūsų instrumentai sudegė. Vaikai grojo ne tik smuikais, altais, gitaromis, akordeonais bet ir pučiamaisiais instrumentais, tokiais kaip klarnetas, fleita ar triūba“, – susimąsčiusi pasakojo mama, svarstydama, kaip nors atkurti unikalų šeimos orkestrą.

„Mes visada šloviname Dievą, kuris, mūsų įsitikinimu, gyvenime labai reikalingas, o muzika tik padeda“, – įsitikinusi T. Deriugina. Todėl ir vaikai mokosi groti.

Netikėtas palinkėjimas

Baigiantis pokalbiui T. Deriugina visoms moterims ir mamoms palinkėjo gyventi ne tik su Dievu, bet ir nežudyti užgimstančios gyvybės, suteikti jai gyvenimą. „Visoms mamoms turėčiau pasakyti, kad didelė šeima – labai didelė laimė. Ir jei galvoji, kad su vaikais bus labai sunku, problemų gali atsirasti ir iš kitur. Gyvenimo kelio pradžioje kartais būna tikrai sunku, tačiau paskui, kai vaikai užauga, tampa vis lengviau ir lengviau. O kai ateina senatvė, lieki vienas – tada tikrai būna labai sunku. Dažnai motinos bijo tų sunkumų ir renkasi lengvesnį kelią – auginti vieną ar du vaikus. Jos nepagalvoja, kad gyvenimas gausioje šeimoje – tikras gėris. O kas būtų nutikę jei mano mama būtų turėjusi tik du vaikus?.. Mano brolis dar jaunystėje po vestuvių žuvo, palikdamas tik vieną anūkę… O dabar mano mamą supa net 45 vaikaičiai. Kas duota Dievo, tą reikia priimti“, – įsitikinusi T. Deriugina.

Šiuo metu Deriuginai yra gavę leidimą steigti labdaros ir paramos fondą, kurio rekvizitus ir skelbiame:

Labdaros ir paramos fondas „Dosnumo bitės“ į.k. 305676341,

LT914010051005520580, bank Luminor Dnb,

for Deryugins (для Дерюгиных)

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas