Utenio aikšte nutolo praeivė. Prie laiptelių ji stabtelėjo ir grakščiai atmetė ilgus plaukus. Regis, visa senamiesčio gatvelė nušvito. Tai Irina Šeršniova, VšĮ Utenos verslo informacijos centro direktorė, prieš kurį laiką pasižadėjusi nebeatvirauti žiniasklaidai apie savo šeimą. Ne visi žino, o dažnas negali atsistebėti, kad ši jaunatviška vadovė, greitai minėsianti šešiasdešimties metų sukaktį, yra šešių suaugusių sūnų mama. Jos nuomone, vaikai – vertingiausia dovana, kurią gali pasidovanoti moteris.

Mažyliai netrukdo gyventi
„Jeigu žinai, ko iš gyvenimo nori, vaikai nesutrukdys. Daug blogiau to nežinoti ir pasyviai plaukioti gyvenimo jūroje. Laimingiausi tie, kurie dar vaikystėje numano, kuo taps, – drąsino I. Šeršniova. – Šiais laikais daugelis iki keturiasdešimties metų gyvena dėl savęs, lyg paaugliai. Toks elgesys didelė klaida. Žmogaus kūnas gamtos užprogramuotas, tad geriausia susilaukti vaikų anksčiau – tarp dvidešimties ir trisdešimties metų amžiaus. Neretai pastebiu, kai moterys ilgai sau neleidžia gimdyti, delsia. Vėliau gali būti sunku. Pastangos virsta sielos liūdesiu bei didelėmis išlaidomis. Sakoma – pasistatysime namą, pasieksime karjeros aukštumų, paskui – vaikai… Nekainuotų tai daug, jeigu mažylių planavimas nebūtų nukeliamas ateičiai. Gali turėti ir namą, ir karjerą, ir jau paaugintų vaikų. Ką dabar veiki dėl savęs – veik kartu su vaikais. Jie netrukdo džiaugtis gyvenimu. Kviečiu nesivaikyti šios mados, kad būtumėte laimingesni.“

Nežinai ateities – nesakyk…
Ryžtingas požiūris į motinystę ne visuomet jai buvo toks artimas. Pašnekovė prisipažino, jog į pasaulį atėjus antram mažyliui, būdama dar visai jaunutė, ligoninėje susipažino su vyresne moterimi, ką tik pagimdžiusia ketvirtą vaiką, bei jai nepiktai prasitarė: „Na, kam tiek reikėjo…“ Ši atšovė: „Juk nežinai, kiek dar turėsi…“ Ironiška, kad I. Šeršniova likimo seserį vėliau pralenkė su kaupu. Kai atsitiktinai tapusios kaimynėmis jos susidraugavo, bičiulė, stebėdama I. Šeršniovos šeimos gausėjimą, anuometinį jos pamąstymą pašiepdavo.
Kalbinta moteris užsiminė apie savo vaikystę. Ji gimė Rusijoje, Komijos srityje, lietuvio ir rusės šeimoje. Jos tėvas prieš tai buvo ragavęs tremtinio duonos, tad ilgėjosi tėvynės. Susikūrusi tarptautinė šeima niekada nenutolo nuo Lietuvos. Pasak pašnekovės, būdama nedidelė, ji lankydavosi tėvelio gimtinėje, o šis ją mokydavo lietuvių kalbos. Kai mergaitei suėjo penkiolika metų, tėvai nutarė kraustytis į Lietuvą. „Buvau drąsi, – prisipažino ji. – Po aštuonių klasių, pabaigtų Rusijoje, savarankiškai nusiunčiau dokumentus į tuometį Vilniaus statybos technikumą. Ir mane priėmė. Man nepatiko Utenos 3-ioji vidurinė mokykla, kurią būtų reikėję lankyti. Dar neturėdama aštuoniolikos metų susipažinau su savo vyru Sergejumi…“ Pasak I. Šeršniovos, jai ištekėjus, į pasaulį po metų atėjo pirmasis vaikelis. „Augindama vaikus dirbau, studijavau. Vyko gyvenimas…“ – kalbėjo I. Šeršniova. Kaip pati sakė, ji ir beprotiškai laukė kūdikio, ir nerimavo. „Gimė stipraus charakterio vaikinas – buvo visko, ir bemiegių naktų, tačiau mes augindami vaikus veikėme tą patį, ką būtume veikę be jų. Gyvenome, keliavome, o vaikai šalia augo, – pasakojo pašnekovė. – Susilaukusi antro berniuko pradėjau svajoti apie mergaitę. Gimė trečias – mergaitės taip ir nesulaukėme, bet sau tariau: „Planas įgyvendintas, daugiau jokių vaikų.“ Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Gimė dar vienas. Pasak I. Šeršniovos, tuo metu šeimai reikėjo didesnio būsto, tad abu su vyru nutarė paskubėti ir pasinaudoti jau griūvančia sovietine sistema, suteikdavusia butus daugiavaikėms šeimoms. „Be to, visuotinio deficito laikais keturių ir daugiau vaikų mamoms būdavo išduodami pažymėjimai, su kuriais jos galėdavo apsipirkti be eilės. Eilės tuomet būdavo kilometrinės. Ir dar vyliausi: „O gal bus mergaitė…“ Bet kai pamatai mažylį, kuris yra tavo dalis, mažus jo pirštelius, negalvoji apie lytį“, – kalbėjo ji.

Kūdikis pasibeldė per egzaminus
Negana to, pašnekovė įstojo į universitetą. Ji norėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą, o neseniai gimęs ketvirtas vaikelis, kaip ji manė, tam tik padės. „Mąsčiau, kad kol kūdikis augs, nedirbsiu – laiką skirsiu studijoms. Nežinau, kaip išgyvenau tuos pirmuosius metus… Po jų neplanuotai gimė dar vienas berniukas. Jis į pasaulį pasiprašė universiteto bendrabutyje, egzaminų sesijos metu. Buvau apskaičiavusi, kad atsiskaitysiu dėstytojams, o naujagimis per vasarą paūgės, taip sulauksiu antro kurso, – dėstė moteris. – Darbotvarkę planuodavau valandomis. Atsikėlusi anksti ryte vyresnėlius suruošdavau į darželį ir mokyklą. Žinojau, kad iki devynių turiu išskalbti vystyklus, iki dešimt – pagaminti pietus. Atėjusi mano mama dvi valandas praleisdavo su mažiausiais – suteikdavo man galimybę pasimokyti. Apie dvyliktą grįždavo mokiniai – juos išsiųsdavau parnešti maisto iš mažylių virtuvėlės mieste. Vėliau suruošdavau arba į lauką, arba į būrelius. Vakare – maudynės bei kitos procedūros. Ir negalėdavau vėluoti, nes išėjus iš suplanuoto ritmo viskas sugriūtų. Studijų darbus šeštadieniais veždavau į aukštąją mokyklą.“ Pasak moters, baigusi universitetą, ji sau galvojo: „Jeigu šešerius metus ištvėriau tokią dienotvarkę, galiu viską.“ Gausi šeima tuomet glaudėsi dviejų kambarių bute. Vėliau I. Šeršniova įgijo ir magistro laipsnį.

Padėjo laikas sau
Kaip gausios šeimos mama nepalūžo, kaip sakoma, neišėjo iš proto?.. Juk planai kartais griūva, mažyliams ima varvėti nosytės… I. Šeršniova prisipažino, kad visko buvo. Direktorė atskleidė, kad jai padėjo laikas, skirtas vien sau. Devintą valandą vakaro suguldžiusi vaikus, ji skaitydavo ar megzdavo. Pasak moters, mezgimas nuramindavo nervus, o mezginiai papuošdavo mažylius tuomet, kai parduotuvių lentynose švilpavo vėjai. Ji sakė, kad dėl to iš aplinkinių išgirsdavo keistų užuominų. Iki dabar atsimena jai skirtą pastabą: „Kodėl visi vaikai šviesiai aprengti…“ Ne vienas buvo įsitikinęs, kad šeima gauna siuntinių iš Amerikos, nors mažylius puošdavo mamos rankdarbiai. „Bepigu jai tiek gimdyti…“ – lingavo galvas paskalų nešiotojai, kurie aptardavo ir pačios I. Šeršniovos išvaizdą, o ji niekada neturėjo minčių nutraukti užsimezgusių gyvybių. „Kam tiek reikia? Atrodysi kaip traktoristė“, – kartojo net pažįstami. Dabar I. Šeršniova šypsosi – kalbos nė iš tolo nepasitvirtino. Ji sau galvojo: „Jūs manęs negražios nepamatysite, kad niekas nesakytų, jog daugiavaikės motinos apsileidėlės.“ Pašnekovė svarstė, kad jos liekną figūrą galėjo nulemti genai bei nuolatinis judėjimas. Jai šypseną išspaudė prisiminimas, kai įsigijus braškių, uogos nuo stalo kaipmat pradingdavo. „Galvojau, kada tų braškių prisivalgysiu iki soties… Kai įsigijome sodybą, pirmiausia pasisodinau būtent braškių. Vienais metais jų užderėjo tiek, kad reikėjo gabenti į turgų“, – atviravo I. Šeršniova. Pašnekovė sakė, kad vyras ją palaikė. „Vaikai juk atsirado ne be jo. Kai abu kur nors nueiname ir jis išgirsta: „Kokia graži jūsų žmona.“, į tai atkerta: „Graži, nes vyras geras!“. Ir vaikus prižiūrėdavome kartu“, – pridūrė ji.

Kompiuteris – prieš negeras kompanijas
Pašnekovė gali palyginti savo pirmųjų vaikų augimo ypatumus su pagranduko, šešto vaiko, augimu. Vyresnėlius ji drąsiai išleisdavo į lauką žaisti. Kiemai tuomet šurmuliuodavo nuo vaikų. Jaunėlį vieną palikti kieme bijojo. Kai augo pirmieji, tėvai pastebėjo, jog juos ima supti abejotinos reputacijos draugų kompanijos. Mikliai susitarė – reikia vaikams kompiuterio! Dabar I. Šeršniova jį vadina pačia geriausia investicija. Tada kompiuteris kainavo labai daug, šeima nebuvo pasiturinti, o Utenoje jį turėjo gal dešimt žmonių. Tėvų užmanymas pasiteisino. Kompanijos buvo pamirštos, o visas dėmesys skirtas įstabiam daiktui. Pasak I. Šeršniovos, jie išmoko ne tik klavišais barškinti, bet ir jį išardyti bei vėl sumontuoti. „Su kaimynų vaiku, kai ir jam nupirko, sujungė dviejų kompiuterių laidus per daugiabučio laiptinę. Vienas gyventojas net pradėjo grūmoti, kad juos nukirps“, – juokėsi pašnekovė.
Ji sutiko, kad vyresnieji vaikai užaugę gali turėti daugiau lyderio savybių. Gimus jaunėliams, jie greičiau suauga. Vyriausias I. Šeršniovos sūnus Vitalijus Šeršniovas dirba Utenos rajono savivaldybės mero pavaduotoju. „Kai kiemo vaikai susipešdavo, jis auklėdavo: „Čia tavo mašinytė, o čia tavo.“ Moterys jį vadino smėlio dėžės komendantu“, – prisiminė pašnekovė.

Dvidešimt artimiausių žmonių
Pasak I. Šeršniovos, ji buvo griežta mama. „Vaikai matydavo, kaip mes bandome užsiimti verslu, kad išgyventume. Aplinka suformuoja jų pasaulio supratimą. Mano tėtis buvo galantiškas, ir aš įsisąmoninau, kad tokie turi būti vyrai. Taip yra ir su vaikais – šie tampa tuo, ką mato aplinkui. Suaugę, dažniausiai, kuria gyvenimą pagal panašius standartus, nors nėra nė vieno gimdytojo, linkinčio, kad vaikas nueitų blogais keliais“ – akcentavo patyrusi mama. Dar vienas sūnus – Andrius – dirba UAB „Ignitis“ elektromobilumo projekto vadovu. Ramūnas gyvena Norvegijoje ir dirba specializuotos statybų įmonės padalinio vadovu. Artūras gyvena Vilniuje. Jis informacinių technologijų specialistas, dar šeštoje klasėje išprašęs knygos „PHP programavimas“. „Negaliu laukti, kol koks Petras iš Šiaulių išvers ją į lietuvių kalbą“, – reikalavo, kol privertė nuvažiuoti į Vilnių bei nupirkti jam brangų užsienio kalba išleistą leidinį. Taip jis savarankiškai, po truputį išmoko programuoti. Vėliau susidomėjęs ekonomika įstojo į ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą. Sūnus Edvinas baigė studijas Londono Kingstono universitete. Su draugais Edvinas įkūrė įmonę. Robertas dirba duomenų analitiku bei studijuoja ekonomiką Vilniaus Gedimino technikos universitete“, – pasakojo I. Šeršniova. Kai po pasaulį išsibarstę vaikai susirenka, prie stalo sėda dvidešimt pačių artimiausių žmonių. Kiekvieną vasarą šeima organizuoja „Anūkų savaitę“. „Jos metu bendraujame ir pramogaujame, kad jie pajustų didelės giminės artumą. Matytų, kiek turi pusbrolių bei pusseserių“, – pasakojo jau septynių vaikaičių močiutė.
I. Šeršniovos asmen. archyvo nuotr.
