Utenio aikšte nutolo praeivė. Prie laiptelių ji stab­telėjo ir grakščiai atmetė ilgus plaukus. Regis, visa senamiesčio gatvelė nušvito. Tai Irina Šeršniova, VšĮ Utenos verslo informacijos centro direktorė, prieš kurį laiką pasižadėjusi nebeatvirauti žiniasklaidai apie savo šeimą. Ne visi žino, o dažnas negali atsi­stebėti, kad ši jaunatviška vadovė, greitai minėsian­ti šešiasdešimties metų sukaktį, yra šešių suaugusių sūnų mama. Jos nuomone, vaikai – vertingiausia do­vana, kurią gali pasidovanoti moteris.

Mažyliai netrukdo gyventi

„Jeigu žinai, ko iš gyvenimo nori, vaikai nesutrukdys. Daug blogiau to nežinoti ir pasyviai plaukioti gyvenimo jūroje. Lai­mingiausi tie, kurie dar vaikys­tėje numano, kuo taps, – drąsi­no I. Šeršniova. – Šiais laikais daugelis iki keturiasdešimties metų gyvena dėl savęs, lyg pa­augliai. Toks elgesys didelė klaida. Žmogaus kūnas gamtos užprogramuotas, tad geriausia susilaukti vaikų anksčiau – tarp dvidešimties ir trisdešimties metų amžiaus. Neretai paste­biu, kai moterys ilgai sau ne­leidžia gimdyti, delsia. Vėliau gali būti sunku. Pastangos virs­ta sielos liūdesiu bei didelėmis išlaidomis. Sakoma – pasista­tysime namą, pasieksime kar­jeros aukštumų, paskui – vai­kai… Nekainuotų tai daug, jeigu mažylių planavimas nebūtų nu­keliamas ateičiai. Gali turėti ir namą, ir karjerą, ir jau paaugin­tų vaikų. Ką dabar veiki dėl sa­vęs – veik kartu su vaikais. Jie netrukdo džiaugtis gyvenimu. Kviečiu nesivaikyti šios mados, kad būtumėte laimingesni.“

Nežinai ateities – nesakyk…

Ryžtingas požiūris į motinys­tę ne visuomet jai buvo toks ar­timas. Pašnekovė prisipažino, jog į pasaulį atėjus antram ma­žyliui, būdama dar visai jau­nutė, ligoninėje susipažino su vyresne moterimi, ką tik pa­gimdžiusia ketvirtą vaiką, bei jai nepiktai prasitarė: „Na, kam tiek reikėjo…“ Ši atšovė: „Juk nežinai, kiek dar turėsi…“ Iro­niška, kad I. Šeršniova likimo seserį vėliau pralenkė su kaupu. Kai atsitiktinai tapusios kaimy­nėmis jos susidraugavo, bičiulė, stebėdama I. Šeršniovos šeimos gausėjimą, anuometinį jos pa­mąstymą pašiepdavo.

Kalbinta moteris užsiminė apie savo vaikystę. Ji gimė Ru­sijoje, Komijos srityje, lietuvio ir rusės šeimoje. Jos tėvas prieš tai buvo ragavęs tremtinio duo­nos, tad ilgėjosi tėvynės. Susi­kūrusi tarptautinė šeima nie­kada nenutolo nuo Lietuvos. Pasak pašnekovės, būdama ne­didelė, ji lankydavosi tėvelio gimtinėje, o šis ją mokydavo lietuvių kalbos. Kai mergaitei suėjo penkiolika metų, tėvai nu­tarė kraustytis į Lietuvą. „Bu­vau drąsi, – prisipažino ji. – Po aštuonių klasių, pabaigtų Rusi­joje, savarankiškai nusiunčiau dokumentus į tuometį Vilniaus statybos technikumą. Ir mane priėmė. Man nepatiko Utenos 3-ioji vidurinė mokykla, kurią būtų reikėję lankyti. Dar netu­rėdama aštuoniolikos metų su­sipažinau su savo vyru Serge­jumi…“ Pasak I. Šeršniovos, jai ištekėjus, į pasaulį po metų at­ėjo pirmasis vaikelis. „Augin­dama vaikus dirbau, studijavau. Vyko gyvenimas…“ – kalbėjo I. Šeršniova. Kaip pati sakė, ji ir beprotiškai laukė kūdikio, ir ne­rimavo. „Gimė stipraus charak­terio vaikinas – buvo visko, ir bemiegių naktų, tačiau mes au­gindami vaikus veikėme tą patį, ką būtume veikę be jų. Gyve­nome, keliavome, o vaikai ša­lia augo, – pasakojo pašneko­vė. – Susilaukusi antro berniuko pradėjau svajoti apie mergai­tę. Gimė trečias – mergaitės taip ir nesulaukėme, bet sau ta­riau: „Planas įgyvendintas, dau­giau jokių vaikų.“ Žmogus pla­nuoja, o Dievas juokiasi. Gimė dar vienas. Pasak I. Šeršniovos, tuo metu šeimai reikėjo dides­nio būsto, tad abu su vyru nu­tarė paskubėti ir pasinaudoti jau griūvančia sovietine sistema, suteikdavusia butus daugiavai­kėms šeimoms. „Be to, visuo­tinio deficito laikais keturių ir daugiau vaikų mamoms būdavo išduodami pažymėjimai, su ku­riais jos galėdavo apsipirkti be eilės. Eilės tuomet būdavo kilo­metrinės. Ir dar vyliausi: „O gal bus mergaitė…“ Bet kai pamatai mažylį, kuris yra tavo dalis, ma­žus jo pirštelius, negalvoji apie lytį“, – kalbėjo ji.

Kūdikis pasibeldė per egzaminus

Negana to, pašnekovė įsto­jo į universitetą. Ji norėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą, o neseniai gimęs ketvirtas vaikelis, kaip ji manė, tam tik padės. „Mąsčiau, kad kol kūdikis augs, nedirb­siu – laiką skirsiu studijoms. Nežinau, kaip išgyvenau tuos pirmuosius metus… Po jų ne­planuotai gimė dar vienas ber­niukas. Jis į pasaulį pasiprašė universiteto bendrabutyje, eg­zaminų sesijos metu. Buvau apskaičiavusi, kad atsiskaity­siu dėstytojams, o naujagimis per vasarą paūgės, taip sulauk­siu antro kurso, – dėstė mote­ris. – Darbotvarkę planuodavau valandomis. Atsikėlusi anksti ryte vyresnėlius suruošdavau į darželį ir mokyklą. Žinojau, kad iki devynių turiu išskalbti vys­tyklus, iki dešimt – pagamin­ti pietus. Atėjusi mano mama dvi valandas praleisdavo su ma­žiausiais – suteikdavo man gali­mybę pasimokyti. Apie dvyliktą grįždavo mokiniai – juos išsiųs­davau parnešti maisto iš mažy­lių virtuvėlės mieste. Vėliau su­ruošdavau arba į lauką, arba į būrelius. Vakare – maudynės bei kitos procedūros. Ir negalė­davau vėluoti, nes išėjus iš su­planuoto ritmo viskas sugriū­tų. Studijų darbus šeštadieniais veždavau į aukštąją mokyklą.“ Pasak moters, baigusi univer­sitetą, ji sau galvojo: „Jeigu še­šerius metus ištvėriau tokią die­notvarkę, galiu viską.“ Gausi šeima tuomet glaudėsi dviejų kambarių bute. Vėliau I. Šerš­niova įgijo ir magistro laipsnį.

Padėjo laikas sau

Kaip gausios šeimos mama nepalūžo, kaip sakoma, neišė­jo iš proto?.. Juk planai kartais griūva, mažyliams ima varvėti nosytės… I. Šeršniova prisipa­žino, kad visko buvo. Direktorė atskleidė, kad jai padėjo laikas, skirtas vien sau. Devintą valan­dą vakaro suguldžiusi vaikus, ji skaitydavo ar megzdavo. Pasak moters, mezgimas nuramindavo nervus, o mezginiai papuošdavo mažylius tuomet, kai parduotu­vių lentynose švilpavo vėjai. Ji sakė, kad dėl to iš aplinkinių iš­girsdavo keistų užuominų. Iki dabar atsimena jai skirtą pasta­bą: „Kodėl visi vaikai šviesiai aprengti…“ Ne vienas buvo įsi­tikinęs, kad šeima gauna siunti­nių iš Amerikos, nors mažylius puošdavo mamos rankdarbiai. „Bepigu jai tiek gimdyti…“ – lingavo galvas paskalų nešio­tojai, kurie aptardavo ir pačios I. Šeršniovos išvaizdą, o ji niekada neturėjo minčių nu­traukti užsimezgusių gyvybių. „Kam tiek reikia? Atrodysi kaip traktoristė“, – kartojo net pažįs­tami. Dabar I. Šeršniova šypso­si – kalbos nė iš tolo nepasitvir­tino. Ji sau galvojo: „Jūs manęs negražios nepamatysite, kad niekas nesakytų, jog daugiavai­kės motinos apsileidėlės.“ Paš­nekovė svarstė, kad jos liekną figūrą galėjo nulemti genai bei nuolatinis judėjimas. Jai šypse­ną išspaudė prisiminimas, kai įsigijus braškių, uogos nuo sta­lo kaipmat pradingdavo. „Gal­vojau, kada tų braškių prisival­gysiu iki soties… Kai įsigijome sodybą, pirmiausia pasisodi­nau būtent braškių. Vienais me­tais jų užderėjo tiek, kad reikė­jo gabenti į turgų“, – atviravo I. Šeršniova. Pašnekovė sakė, kad vyras ją palaikė. „Vaikai juk atsirado ne be jo. Kai abu kur nors nueiname ir jis išgirs­ta: „Kokia graži jūsų žmona.“, į tai atkerta: „Graži, nes vyras ge­ras!“. Ir vaikus prižiūrėdavome kartu“, – pridūrė ji.

Kompiuteris – prieš negeras kompanijas

Pašnekovė gali palyginti savo pirmųjų vaikų augimo ypatu­mus su pagranduko, šešto vai­ko, augimu. Vyresnėlius ji drą­siai išleisdavo į lauką žaisti. Kiemai tuomet šurmuliuodavo nuo vaikų. Jaunėlį vieną palik­ti kieme bijojo. Kai augo pir­mieji, tėvai pastebėjo, jog juos ima supti abejotinos reputacijos draugų kompanijos. Mikliai su­sitarė – reikia vaikams kompiu­terio! Dabar I. Šeršniova jį va­dina pačia geriausia investicija. Tada kompiuteris kainavo labai daug, šeima nebuvo pasiturin­ti, o Utenoje jį turėjo gal dešimt žmonių. Tėvų užmanymas pa­siteisino. Kompanijos buvo pa­mirštos, o visas dėmesys skirtas įstabiam daiktui. Pasak I. Šerš­niovos, jie išmoko ne tik kla­višais barškinti, bet ir jį išardyti bei vėl sumontuoti. „Su kaimy­nų vaiku, kai ir jam nupirko, su­jungė dviejų kompiuterių laidus per daugiabučio laiptinę. Vie­nas gyventojas net pradėjo grū­moti, kad juos nukirps“, – juo­kėsi pašnekovė.

Ji sutiko, kad vyresnieji vai­kai užaugę gali turėti daugiau lyderio savybių. Gimus jaunė­liams, jie greičiau suauga. Vy­riausias I. Šeršniovos sūnus Vi­talijus Šeršniovas dirba Utenos rajono savivaldybės mero pa­vaduotoju. „Kai kiemo vai­kai susipešdavo, jis auklėda­vo: „Čia tavo mašinytė, o čia tavo.“ Moterys jį vadino smė­lio dėžės komendantu“, – prisi­minė pašnekovė.

Dvidešimt artimiausių žmonių

Pasak I. Šeršniovos, ji buvo griežta mama. „Vaikai maty­davo, kaip mes bandome užsi­imti verslu, kad išgyventume. Aplinka suformuoja jų pasau­lio supratimą. Mano tėtis buvo galantiškas, ir aš įsisąmoni­nau, kad tokie turi būti vyrai. Taip yra ir su vaikais – šie tam­pa tuo, ką mato aplinkui. Suau­gę, dažniausiai, kuria gyvenimą pagal panašius standartus, nors nėra nė vieno gimdytojo, lin­kinčio, kad vaikas nueitų blo­gais keliais“ – akcentavo pa­tyrusi mama. Dar vienas sūnus – Andrius – dirba UAB „Igni­tis“ elektromobilumo projekto vadovu. Ramūnas gyvena Nor­vegijoje ir dirba specializuotos statybų įmonės padalinio vado­vu. Artūras gyvena Vilniuje. Jis informacinių technologijų spe­cialistas, dar šeštoje klasėje iš­prašęs knygos „PHP progra­mavimas“. „Negaliu laukti, kol koks Petras iš Šiaulių išvers ją į lietuvių kalbą“, – reikalavo, kol privertė nuvažiuoti į Vilnių bei nupirkti jam brangų užsienio kalba išleistą leidinį. Taip jis sa­varankiškai, po truputį išmoko programuoti. Vėliau susidomė­jęs ekonomika įstojo į ISM Va­dybos ir ekonomikos universite­tą. Sūnus Edvinas baigė studijas Londono Kingstono universite­te. Su draugais Edvinas įkūrė įmonę. Robertas dirba duomenų analitiku bei studijuoja ekono­miką Vilniaus Gedimino tech­nikos universitete“, – pasako­jo I. Šeršniova. Kai po pasaulį išsibarstę vaikai susirenka, prie stalo sėda dvidešimt pačių arti­miausių žmonių. Kiekvieną va­sarą šeima organizuoja „Anūkų savaitę“. „Jos metu bendrau­jame ir pramogaujame, kad jie pajustų didelės giminės artumą. Matytų, kiek turi pusbrolių bei pusseserių“, – pasakojo jau sep­tynių vaikaičių močiutė.

I. Šeršniovos asmen. archyvo nuotr.