Gegužės 20 d. Kušlių miške (Užpalių sen.) vyko paminklo, skirto žuvusiems partizanams, atidengimas. Iniciatorius – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Utenos skyrius su pirmininke Jarūne Kandratavičiene priešakyje. Dalyvių būrį papildė svečiai iš Vilniaus, Kauno, Ukmergės ir Utenos, skambėjo „Tautiška giesmė“ bei Utenos kultūros centro Užpalių skyriaus saviveiklininkų vedamos visiems puikiai žinomos dainos „Palinko liepa šalia kelio“, „Brangiausios spalvos“, „Vai ko nusižvengei“ ir kt.
Abrūse surišti žemės dokumentai
Po šv. Mišių Užpalių Švč. Trejybės bažnyčioje ilga automobilių vora pajudėjo Kušlių miško link. Turbūt ši vietovė jau seniai matė tiek daug automobilių, įsispraudusių tarp medžių, užtvėrusių siaurą miško keliuką, vingiuojantį į Abromiškio, Linskio kaimus.
J. Kandratavičienė susirinkusiems priminė, kad 1951 m. balandžio 12 d. šioje vietoje žuvo šie keturi partizanai: būrio vadas Bronius Morkūnas-Strausas, Zofija Tylaitė-Gulbė, Gasparas Baronas-Balandis ir Ferdinandas Mikėnas-Ežys. Žuvusiųjų kūnai buvo nuvežti ir numesti Užpalių aikštėje. Dariaus Garunkščio ir Lino Martinkėno gamintą paminklą atidengusi J. Kandratavičienė apie nuo kryžiaus nuimtą lininį rankšluostį kalbėjo: „Šitas abrūsas yra nepaprastas. Kartu su mano seneliais, tėvais keliavo į tremtį. Jame buvo surišti visi reikalingi dokumentai, o svarbiausia – žemės nuosavybės planai. Pačios močiutės austas, jam daugiau kaip 120 metų.“
Paminklą pašventino Užpalių klebonas Jonas Bučelis, o renginio vedėja Utenos kultūros centro Užpalių skyriaus renginių organizatorė Birutė Minutkienė idėjos autorės J. Kandratavičienės vardu pakvietė dalyvius prie jo dėti akmenis, kaip atminties ir buvimo su išėjusiaisiais simbolį. B. Minutkienė ragino žmones ir ateityje nepraeiti pro šalį akmeniu nepagerbus laisvės kovotojų.
Tremtinių anūkai degė atminimo žvakes, ant žemės nugulė gėlių krepšeliai, o kryžių papuošė Daivos Jakštienės (Galvydytės) austa trispalvė juosta.
Stiprus ginklas
Anot Lietuvos Respublikos Seimo nario Edmundo Pupinio, žmonės, kurie po Antrojo pasaulinio karo kovojo Lietuvoje prieš okupantą, turėjo tautos palaikymą. Jis išreiškė viltį, kad istoriniai įvykiai, kurie dabar vyksta Ukrainoje, neatsikartos Lietuvoje.
Kita Seimo narė, Seimo Lietuvos kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė, pabrėžė, kad lietuviai – už savo laisvę kovojanti tauta. „Kalbėjimas apie laisvės kovas, permąstymas, galvojimas apie istoriją yra mūsų nepaprastai stiprus ginklas. Jei supranti čia galvas padėjusių vyrų ir moterų drąsą, gali būti, kad sunkią valandą, jeigu būsime pašaukti, turėsime į ką atsiremti“, – sakė parlamento atstovė, kuri savo pasisakymą baigė šūkiu „Amžina šlovė laisvės gynėjams!“
Misija – perduoti vertybes
Iš Kauno atvykęs LPKTS pirmininkas Gvidas Rutkauskas teigė, kad tokių švenčių reikia, o paminklai reikalingi tiems, kurie nežino mūsų laisvės kovų istorijos (ypač jaunimui) – pamatę paminklą, jie susimąstys apie šio prasmę.
Tremtinys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Utenos skyriaus pirmininkas Rimantas Dijokas kalbėjo, kaip svarbu išlaikyti tautos kovų atmintį, ir dėkojo buvusiam Utenos kraštotyros muziejaus direktoriui Baliui Juodzevičiui, kuris surinko bei užrašė liudininkų pasakojimus apie sudėtingą tarpukario laikotarpį, o prie mikrofono politiką pakeitęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovas dr. Raimundas Kaminskas teigė, kad „visi esame baigtiniai, visi esame riboti ir tai, kas čia vyko, mes turime kažkaip perduoti. Nematerialius dalykus, vertybes perduoti materialiais būdais: paminklais, knygomis ir pan.“
Vartome tikros istorijos puslapius
Anot Užpalių gimnazijos geografijos mokytojo Giedriaus Indrašiaus, vyresniosios kartos atstovai puikiai žino, kad istorija sovietmečiu buvo rašoma aukštyn kojom. Ir nors kai kas nenori to pripažinti, bet, pavyzdžiui, J. Kandratavičienės ir B. Juodzevičiaus pastangos įrodo, kas iš tikrųjų kovojo už laisvę. Ties Užpaliais ėjo dviejų laisvės kovotojų – Algimanto ir Vytauto – apygardų riba, veikė Margio rinktinė, Ąžuolo, Beržo, Audros, Alaušo būriai. Juose kovojo ne vieni broliai: Kemekliai, Morkūnai, Stasiškiai… „Prisimenant istoriją ir čia žuvusiuosius, prieš akis iškyla miniatiūrinė tų laikų Lietuvos situacija: ir čia, Kušlių miške, atsirado išdavikas, kuris už duonos kąsnį išdavė bunkerį. Taip pat čia buvo ir meilės istorijų: Gulbė ir Morkūnas. Deja, jų likimas tragiškas… Manau, kad istorinis prisiminimas į mūsų sąmonę po kruopelytę sugrįžta: mes jau ir mokyklose galime tą tikrąją istoriją pavartyti“, – kalbėjo G. Indrašius ir šypsodamasis pataisė svečius iš Kauno, pabrėždamas, kad Užpaliai – tai kirtis ant „a“ (Užpãliai).
Dar ne laikas, bet tu nepamiršk…
J. Kandratavičienė, būdama vaikas, kartą Kušlių miške grybavo su močiute. „Šią vietą (bunkerio – aut. past.) man parodė močiutė tremtinė. Mes ėjom grybaut, ir beeidama aš matau – ji sustoja, persižegnoja ir tyli. Pagalvojau, gal negera?.. Patylėjus, virpančiu balsu man viską patyliukais pasakoja ir vis apsižvalgo, lyg kad kas nematytų, negirdėtų… Papasakojo ir sako: „Vaikeli, čia – mūsų paslaptis. Dar ne laikas, tu niekam nesakyk, bet nepamiršk.“ Man, vaikui, ši vieta buvo baugi. Bet metai bėgo, ir kiekvieną kartą atvažiuodama grybaut užsuku, sukalbu poterius. Žiūrėdavau, kaip ši vieta užgriuvusi medžiais, užpilta įvairiomis šiukšlėmis ir vis galvodavau, kaip paženklinti šią vietą“, – pasakojo paminklo iniciatorė. Sutikusi „savo kaimo Algį“, kuris jai paatviravo, kad praeidamas pro bunkerio vietą nusiima kepurę, J. Kandratavičienė sakė pasijutusi ne viena ir, kai pradėjo savo veiklą LPKTS Utenos filiale, iškart iškėlė bunkerio vietos pažymėjimo klausimą. Pirmininkė dalijosi, su kokiais rūpesčiais susidūrė, tačiau reziumavo, kad sutiko „gerų ir supratingų žmonių“, kurių dėka ir atsirado tas kuklus paminklas.
J. Kandratavičienė pasakojo, kad gretimame Kėpių kaime gyvena tremtinė Vanda Rožienė (Milytė), kuri, tada dvylikametė, matė pro jos namus brolio vadeliojamame vežime vežamus žuvusius partizanus.
Dalyvavusi renginyje vietinė Elena Lackuvienė (Leikaitė) sakė gerai pažinojusi vieną iš partizanų – G. Baroną. Šis dažnai pas juos užsukdavęs. Jos sesuo ėjo iš mokyklos, kai ją „šiapus Butiškių“ pasivijo raiti skrebai. Netrukus miške pasigirdo susišaudymas. Mergaitė išsigando, kurį laiką pragulėjo griovyje, paskui pakiemiais parėjo namo. E. Leikaitė matė išniekintus partizanus Užpaliuose ir pažino G. Baroną. Skrebai juos tuo metu guldė ant grindinio, apiplovė, užpylė kibiru vandens. Dar mergaičių (jos buvo dviese) paklausė, ar jų nepažįsta. Išsigandusios papurtė galvas ir kuo skubiau pasišalino.
Ne į lagerį – į kariuomenę
Renginyje dalyvavo ir garbaus amžiaus liudininkas Martynas Rožė, kuris prisipažino, kad nors prabėgo daug laiko, „atmintyje patirta žaizda neužgijo“. Vyras, tada 22 metų jaunuolis, gyveno vienkiemyje, prie kelio, kai pas jį atbėgo žmogus su automatu, paklausė ar turįs arklį. Išvedė iš tvarto, ir tas be balno nujojo. M. Rožė taip ir nesuprato, kas čia per vienas buvo: partizanas ar skrebas. Po kiek laiko prie ežero pasigirdo garsūs sprogimai, o po pusvalandžio jų kieme kas pėsti, kas važiuoti atsidangino skrebai. Su savimi iš kaimo buvo atsivarę du vyrus, liepė ir M. Rožei vilktis švarką ir eiti su jais. Atėjo iki bunkerio ir nurodė atsivarytiesiems kur kasti, patys bijojo – atokiau sugulė su automatais ir laukė.
Atkasė žemes, laužtuvais pralaužė skylę, bet tylu – neaišku, gyvi ar mirę. Skrebai pasitarė, priėjo prie M. Rožės, sugriebė už kalnieriaus, pritempė prie skylės, pasakę, kad ten „tavo draugai ir kaimynai tavęs nelies“, įstūmė į duobę. Akims kiek apsipratus su tamsa, vaikinas pamatė gulinčią moterį su brauningu rankoje. Visur tylu. Po keliolikos minučių į bunkerį ėmė lįsti skrebai, manė, kad šis tuščias, bet tolėliau rado tris sukritusius kruvinus vyrus. Liepė M. Rožei ištempti kūnus, bet šiam nesugebėjus, į bunkerį įleido vadeles ir žuvusiuosius ištraukė arkliu. Partizanus sukrovė į vežimą ir išvežė.
Kitą dieną atėjo jaunuolio, išsivarė į Užpalius, skrebonėn. Penkias ar šešias dienas tardė, o galų gale paklausė: „Kur aisi: ar unt tėvų Sibiran (tėvas penkerius metus kalėjo lageryje – aut. past.), ar kariuomenėn (turėjo neterminuotą šaukimą į armiją – aut. past.)?“ M. Rožė pasirinko kariuomenę, džiaugėsi, kad nemušė, nedaužė.
„Atminimas yra visur“
Dabar beveik išnykusiame Abromiškio kaime gyvenęs „Utenos dienos“ vyriausiasis redaktorius Vytautas Ridikas taip pat grybaudavo šalia esančiame Kušlių miške. Susirinkusiesiems jis parodė 1965 m. jo namuose rastą mažutę ranka rašytą eilėraščių (dainų) knygelę. Kadangi prieš tai gyvenę Paškoniai palaikė ryšius su partizanais (jų dukra buvo ryšininkė), labai tikėtina, kad knygutės autorius (ar autoriai) galėjo būti kovotojas (-ai) iš Kušlių miško.
Partizano Antano Kraujelio įamžinimui skirto labdaros ir paramos fondo vadovas Vilius Aleksandras Maslauskas kaip padėką už laisvės kovotojų atminimą įteikdamas knygas apie paskutinį Aukštaitijos partizaną sakė, kad „reikalingas ne vien paminklas, bet ir gyvųjų – draugų, pažįstamų – prisiminimų surašymas, o knygos nedega – jos lieka amžinai atminimuose apie tuos žmones“. O kad „atminimas yra visur“, pridūrė ir Plk. Prano Saladžiaus šaulių (Utenos apskr.) 9-osios rinktinės vadė Asta Tidikienė – tądien iš buvusios Utenos geležinkelio stoties į A. Kraujelio žūties vietą ir atgal žygiavo beveik 100 žmonių grupė.
LPKTS Ukmergės filialo vadovė Aldona Kalesnikienė pabrėžė, kad atmintį reikia saugoti, nes tik taip istorija bus parašyta be klaidų.
Oficialiosios renginio dalies pabaigoje J. Kandratavičienė dalyvius pakvietė „prie kavos, arbatos puodelio pasišnekėti, pasisemti protėvių energijos“ jos dar proprosenelių statytoje sodyboje Butiškiuose, o dalis susirinkusiųjų miško ir lauko keliuku su plevėsuojančiomis vėliavomis nužygiavo iki Svėdasų–Užpalių kelio.
