Utenos kolegijoje savo tapybos darbų parodą „Gilūs prisilietimai“ eksponuojanti uteniškė žirgų trenerė, Utenos žirginio sporto klubo „Bėras vėjas“ įkūrėja Vita Jašinauskaitė žirgą vadina tikruoju žmogaus dvasiniu augintoju. Prieš kelis dešimtmečius savo pažintį su žirgais pradėjusi moteris suprato, kad ryšys tarp šio gyvūno ir žmogaus nėra vien gražus ir tobulas: anot jos, esą būna ir smurto, ir agresijos. „Man visa tai labai nepatiko. Nusivyliau tuo, kas sklinda iš paties žmogaus…“, – pradėjusi pokalbį savo nuomone dalijosi pašnekovė, nusprendusi sukurti savo pasaulį – tokį, kokį jį pati geriausiai žino, supranta. Ją labiausiai piktina, kad dažniausiai daugelis žmonių myli ir gerbia ne žirgą, bet save ant žirgo.

Anksčiau žirgas buvo ir transporto priemonė, ir karo draugas, ir šeimos maitintojas. Metai bėgo, keitėsi ir tradicijos. Kokia šiandien žirgo misija?

Anksčiau žirgas buvo žmogaus prijaukintas su tikslu ir naudojamas kaip transporto priemonė, pagalbininkas žemdirbystėje ir t. t. Šiandien mes galime gyventi be žirgo, todėl jo naudojimas išliko tik sporte. Tačiau kaip suprantame jo naudojimą? Jis gali būti žiaurus ar padorus, gali būti su meile ir atsakomybe. Dalyvaudavau lenktynėse, laimėdavau prizus, tačiau nė karto nekilo mintis palikti žirgą nuošaly, tarkim, po jo patirtos traumos. Niekuomet nenutiko ir to, kad žirgas, su kuriuo esu sukūrusi stiprų ryšį, taptų neįdomus, nes su juo nebegalėčiau patenkinti savo ambicijų siekiant kažkokių savanaudiškų tikslų. Egoistiška mylėti ne žirgą, o save ant jo.

Žirgų likimai būna įvairūs: vieni po traumų tampa nebereikalingi ir išvežami į mėsos perdirbimo įmonę, o kiti dar kurį laiką būna naudingi pramogų ar turizmo sektoriuje. Kadangi puikiai žinau žirgo fizines galimybes, fiziologinius poreikius, skaudina, kai to neišmanantys žmonės, norėdami įdomių potyrių, gyvulį tampo, neišmanėliškai elgiasi su juo. Net jeigu gyvūnas ir fiziškai sveikas, daugelis nežino, ką jis jaučia. Tai organizmas, kuriam gali skaudėti koją, nugarą. Neretai tenka matyti ir tokių vaizdų, kaip žmonės, negebantys valdyti savo kūno, turintys antsvorio, lipa ant to vargšo gyvūno. Ši situacija sunkiai išreiškiama žodžiais. Gaila, kad tokių nesupratingų žmonių tarp mūsų yra daug. Tai be galo jautrus gyvūnas. Įsivaizduokite, ką jie išgyvena tuomet, kuomet yra pririšti, kažkur užtverti be laisvės palakstyti…

Yra tekę girdėti, kad kai kurie žmonės į žirgų lenktynes nenori eiti vien dėl to, kad jiems gaila žirgų, skaudu matyti botagu mojuojančius važnyčiotojus ir iš nuovargio klumpančius ristūnus…

Kalbėdama apie žirgų lenktynes, noriu pasakyti, kad daug metų buvau toje virtuvėje ir žinau, kas ten vyksta. Pati lenktynių idėja, daugelį metų Lietuvoje puoselėjama kaip tautos paveldo dalis, yra graži. Ji atsirado iš žmogaus pagarbos žirgui, pasididžiavimo juo taip kaip ir savo namais, vaikais, pasiekimais. Tačiau žmogaus puikybė, garbės troškimas ir godumas šią gražią idėją pavertė skaudžia realybe. Juk tie visi žaidimai yra sugalvoti pačių žmonių, turinčių savo sukurtas taisykles.

Senosios žirgininkystės tradicijos yra kiek kitokios nei šiandien. Anksčiau nuo žirgo priklausė šeimos gerovė. Be žirgo žmonės nebūtų turėję duonos savo šeimoms. Todėl atsirado papročiai per Jurginių šventę išvesti žirgą į lauką, jį pagerbti, pasirengti ateinantiems žemės ūkio darbams. Žmonės kasdien žirgą mankštindavo, net ir tuomet, kai nebūdavo ūkio darbų. O lenktynėse norėdavo savo ristūną pagerbti, papuošti, pasirodyti kitiems. Taigi, žirgų lenktynės teikė džiaugsmą ir malonumą, jose būdavo daug šventės, o ne konkurencijos ir prizų dalijimosi. Vėliau tarp pačių lenktynininkų atsirado ne tik konkurencija, bet ir savotiškas žirgų skirstymas į blogus ar gerus.

Žirgininkystė šiais laikais tapo savotiška pramone: tai galbūt pagerino žirgų pajėgumą, pakėlė sportinių pasiekimų lygį, tačiau atsirado prastas žmogaus ir žirgo santykis. Nenuostabu, kad šiandieniniame pasaulyje atsirado daug nereikalingų žirgų, kurie gal dėl tam tikrų standartų ar traumų nerodo norimų rezultatų. Tokie ristūnai keliauja iš vienų iki kitų žirginio sporto mėgėjų, dėl žmonių godumo gyvūnai tapo savotiška auka.

Važinėdama ir aptarnaudama privačius žirgų lankytojus sutinku daug nebereikalingų žirgų. Kartais klausiu žmonių, kam jie jiems reikalingi. Daugelis atsako, jog dėl grožio, malonios veiklos ir pan. Aš jų klausiu: „Ar jums malonu žiūrėti į gyvūno kančią?“. Žmonės nepastebi, kad žirgai kenčia nuo įvairiausių ligų, nutukimo iki tokio lygio, jog jiems sunku kvėpuoti ir t. t. Mane labai liūdina, kai šiandieninėje visuomenėje jie tampa savotiška dekoracija, liūdina, kad tokie žmonės gali laikyti žirgus.

Tai yra didžiulė prabanga, reikalaujanti milžiniško dėmesio, laiko, darbo ir investicijų.

Jūs apie žirgus kalbate su didžiule meile, aistra ir pagarba. Koks buvo Jūsų kelias iki Jus iki sielos gelmių pavergusio žirgo?

Šis žingsnis paprastas. Nuo mažens ieškojau santykio su gyvūnais – tuomečio kolūkio arklidėse buvo sportinių žirgų, todėl mes, vaikai, turėjome galimybę lankyti žirgininkystės būrelį. Kaip ir daugeliui vaikų, patiko ir kiti naminiai gyvūnėliai. Kadangi gyvenau Raseinių mieste, neturėjau ūkio, buvau tikras miesto vaikas. Man gyvenime visuomet labai trūko gyvūnų, o ypač žirgų. Jie buvo ypatingi. Visada ieškojau kelio iki jų.

Būdama su žirgais ne visuomet patirdavau vien tik malonias akimirkas. Fermose, arklidėse teko matyti ir girtuoklysčių, smurto – tai buvo nejauku, man nepriimtina. Tačiau nepaisant to, tai buvo galimybė būti arčiau žirgo.

Per daugelį metų neturėjau tokių savybių kažką įrodyti, nugalėti, įveikti… Tokių savybių niekuomet ir nepuoselėjau. Niekad nebuvo saldus pergalės jausmas žirgų lenktynėse. Labiausiai reikėjo ryšio su žirgu, o jį rasti išties sunku. Prisimenu, kaip vaikystės metais riedėdavo ašaros dėl to, kad manęs neklauso ir priešinasi žirgas.

Visąlaik buvau atvira vaikams – ir dabar vedu edukacijas. Rašėje turiu savo privačią arklidę, kurioje laikau tris žirgus. Vieną nuo mažens išaugintą kumeliuką atidaviau latviams vien dėl to, kad neturėjau sąlygų treniruoti.

Džiaugiuosi, kad žmonių nuomonė pamažu keičiasi – jie tampa atsakingesniais ir savo augintiniams suteikia orią senatvę, pasirūpina sveikata. Pirmasis mano žirgas Import yra su manimi, labai senas, sulaukęs 32 metų. Tai mano geriausias draugas.

Aš ryšio su žirgais ieškojau visą gyvenimą ir pagaliau radau. Tos žirgo kalbos mokausi iki šiolei – tikriausiai tam neužteks viso gyvenimo.

Dėl to ir nekyla klausimas, kodėl Jūsų tapyboje dominuoja žirgas…

Vaikystės ir jaunystės metais sekėsi piešti, patiko literatūra, poezija, mėgau dalyvauti jaunimo konkursuose ir parodose. Turėjau labai gerus mokytojus, tačiau nepasirinkau menų ir literatūros, nes supratau, kad man labai rūpi kuo daugiau sužinoti apie žirgus. Nemokšiškai ir neprofesionaliai prisiliesti prie žirgo negalima. Šiandien skiriu visas jėgas žirgo pažinimui. O tapyba man – jausmų išraiška ir kalbėjimas su pasauliu. Poreikį kurti turiu visą gyvenimą. Noriu piešti dar daugiau. Tai mano kalbėjimosi su pasauliu ir savęs išreiškimo, saviugdos simbolis, o žirgas yra kūrybos šaltinis ir įkvėpėjas gyventi.

Vytauto Ridiko nuotr. ir vaizdo medžiaga