Įvairiaspalviai lubinai šiemet vasarą sužydėjo dukart: vieni savo melsvais žiedais pievas padabino birželį, kiti įpusėjus rugpjūčiui, šalia Utenos kultūros centro esančioje stiklo galerijoje. Uteniškės pedagogės, keramikės Jovitos Paukštytės dekoratyvinės keramikos reljefinių kompozicijų paroda „Spalvų tyla“ kviečia pasinerti į spalvų ir grožio pasaulį. Iš Ignalinos kilusi menininkė šiuo metu nėrė į nuosavą verslą, tačiau nuo kūrybos neatitolo: atvirkščiai, meniniai ieškojimai ją lydi kiekvieną dieną.
Tikriausiai Jūsų, kaip ir daugelio kitų meniškos prigimties žmonių, kelias į kūrybą prasidėjo dar vaikystėje? Ar tiesa?
Taip, viskas prasidėjo dar vaikystėje. Ėmė patikti piešimas, lipdymas iš plastilino. Nors tuomet, kai buvau vaikas, visa ši veikla buvo tik pomėgis, o kai tapau vyresnė, įsitikinau, jog čia mano kelias. Kiek pamenu, rasdavau įvairių mano mažos pieštų eskizų, jų dar liko ir iš dailės mokyklos ar studijų laikų. Esu kilusi iš Ignalinos rajono – nepaprastai gražaus krašto. Tos vietovės buvo molingos, o molis kūrybai netikdavo. Būdama vaikas džiaugiausi, kad galiu kurti savo pirmuosius keramikos darbelius iš molio prie ežero. Tyrinėdavau rasto molio struktūrą, iš pradžių būdavo lyg ir kietas, o po savaitės rasdavau jau ir subyrėjusį. Noras kurti išliko iki šiolei. Man viena sritis neįdomu – norisi gilintis į kitas, norisi apimti daugiau veiklų. Štai dabar labai domiuosi tekstile, diplominį rašiau, kurio tema susijusi su sendintais audiniais. Taip pat labai įdomu dirbti su stiklu: nusipirkusi galiu eksperimentuoti… Stiklas ir jo spalvos žavi mane. Dirbant su juo reikia daug žinių, reikia turėti studiją. Tai nėra moteriškas menas, bet man labai įdomus. Dabar galima įsigyti stiklo granulių pavidalu – degimo krosnyje išlydžius išeina nuostabios faktūros: vienos suskilusios kaip ledas, o kitos švelnios kaip šilkas. Šis procesas mane užburia.
Tikriausiai kūrybai įkvepia ir meilė gamtai bei gyvūnams?
Prisipažinsiu – taip. Vaikščiodama gamtoje kaskart pamatau naujų formų, spalvų. Štai ryte vienas medis atrodo vienaip, o kai leidžiasi saulė – visiškai kitaip. Žodžiu, jeigu pritrūkote idėjų, būtinai eikite į gamtą!
Turiu du augintinius šunelius – Džiazą ir Vėją. O katinėlis Bliuzas neseniai iškeliavo į katinų rojų. Paprasčiausiai susirgo ir išėjo iš namų. Taip ir neradau daugiau jo. Augintiniai yra geros nuotaikos skleidėjai: jie niekada nebus be nuotaikos ar liūdni. Ateini, paglostai – ir tau atrodo viskas gerai.
Kaip gimė mintis sukurti dekoratyvinės keramikos reljefines kompozicijas ir surengti parodą „Spalvų tyla“?
Karantino metu nusprendžiau įamžinti lubinus, kurie iš vaikystės žavėjo savo formomis, spalvomis. Kai buvome vaikai, jų prisiskindavome, parsinešdavome namo, žaisdavome. Esu ir nupiešusi lubinus, tačiau jų lipdyti iš molio tiesiog neįmanoma. Teko juos perkelti į tam tikrą plokštumą. Kūriau sau ir niekuomet nemąsčiau, kad juos teks eksponuoti parodoje. Iš pradžių maniau, kad kompozicijomis papuošiu sienas. Man visuomet prie širdies buvo balti lubinai… Sunku suskaičiuoti, kiek tokių kompozicijų buvo lūžusių, netolygiai pasidengusių glazūra ir t. t. Jeigu šiandien vėl reikėtų pakartoti šių kompozicijų kūrimą, tikrai to nebedaryčiau.
Džiaugiuosi šia paroda, savo darbais, labai gražiai suskambėjo šviesios lubinų spalvos.
Kodėl Jūsų kūryboje tiek daug gėlių žiedų?
Todėl, kad labai myliu gėles. Pačios gražiausios formos – gamtoje, o pačios gražiausios spalvos – gėlių žieduose. Kodėl mes dovanojame gėles gimus žmogui, sulaukus gimtadienio? Kodėl išlydėdami į amžinybę taip pat pagerbiame gėlėmis? Jos mus lydi visą gyvenimą.
Esu lipdžiusi beveik visas gėles: ir rožes, ir ramunes, ir bijūnus… O štai lubinai laukė savo eilės, dėl sudėtingo proceso vis nesiryžau imtis šios kūrybinės veiklos.
Kaip ir minėjote, meilė menui Jus lydi nuo mažens: ką dar norėtumėt keisti ar patobulinti savo kūryboje?
Pastaruoju metu labai aktyviai dirbu prie namų interjerų. Tai savotiškas mano veiklos (tapybos, tekstilės, keramikos) tęstinumas. Šiuo metu visą žinių ir praktikos bagažą realizuoju dirbdama savo šeimos versle. Džiaugiuosi, kad tų veiklų atsiranda vis daugiau: svarbiausia nestovėti vienoje vietoje. Taigi savo patirtį realizuoju kurdama interjerą, o žmonės tuo yra patenkinti, todėl man labai smagu dėl to.
Jūsų meninius gebėjimus sėkmingai perima jaunoji karta. Ne vienas mokinys nuskynė laurus įvairiose parodose, konkursuose, pelnė aukštus apdovanojimus…
Tikrai taip. Yra vaikų, pasirinkusių menininko kelią. Kai kurie suaugę, sulaukę 20 ir daugiau metų, dažnai socialinėje erdvėje įdeda savo kūrybos darbus. Labai paglosto mano širdį.
Turėjau gabų mokinį Ugnių, kuris Prezidentės Dalios Grybauskaitės vizito Utenoje metu padovanojo savo rankų darbą „Rožinis pasaulis“.
Aš ir piešiu, ir lipdau, anksčiau muzikuodavau, nes mano tėvelis buvo muzikalus, o štai mano sūnus Darius nei piešė, nei lipdė… Vis svarstydavau, kodėl taip yra (juokėsi). Tačiau jis puikiai fotografavo. Anksčiau maniau, kad fotografuoti paprasta: tiesiog pagauni reikiamą kadrą ir viskas. Klydau. Reikia turėti ne tik gerą fotoaparatą, bet ir gebėjimus tai daryti, į viską žvelgti kitomis akimis. Jam labiau linksta širdis į fotografiją ir muziką.
Vytauto Ridiko ir J. Paukštytės asmeninio albumo nuotr.