„Utenos dienos“ kolektyvas, siekdamas pats daugiau sužinoti ir skaitytojus artimiau supažindinti su šiuolaikine dezinformacija, jos strategijomis ir formomis, į redakciją pasikvietė dezinformacijos specialistą, Vilniaus universiteto (toliau – VU) dėstytoją dr. Nerijų Maliukevičių.
Oportunistinė dezinformacijos strategija
„Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad ir regione dirba profesionalūs, nepriklausomi žurnalistai. Būtent profesionali žurnalistika jau pati savaime yra kaip dezinformacijos filtras“, – mokymus pradėjo N. Maliukevičius. Pasak jo, vietos žurnalistai pažindami savo bendruomenes ir socialines grupes bei būdami arčiausiai paprasto žmogaus ir gali pastebėti bei atskirti bandymus skleisti dezinformaciją ar propagandą.
„Svarbu pažymėti, kad nuo 2023 metų Rusijos ir Baltarusijos įtakos operacijos neapsiriboja tik dezinformacija ar propaganda – jos tampa ir fiziškai aktyvios“, – pažymėjo VU dėstytojas. Jo teigimu, galime prisiminti nesenus įvykius Šiauliuose, kai buvo organizuojami išpuoliai prieš įmonę, gaminančią įrangą Ukrainai. Taip pat gaisrus, sukeltus Lenkijos ir Lietuvos prekybos centruose. Žinoma, reikia nepamiršti ir išpuolių prieš mums svarbius istorinius paminklus, kaip antai iš pradžių baltais, o vėliau raudonais dažais buvo apipiltas Adolfo Ramanausko-Vanago paminklas Merkinėje. Grafičiais buvo išpieštos sienos Vilniuje, siekiant mus sukiršinti su baltarusių bendruomene. „Taigi, vyksta aktyvi fazė: jau ne tik paprastais pasakojimais siekiama sukurti palankią nuomonę apie Kremlių, bet ir realiais veiksmais bandoma kelti chaosą bei susipriešinimą“, – sakė N. Maliukevičius. Kitaip sakant, tai oportunistinė strategija. Rusija kiekvienoje šalyje ieško silpnų vietų – to, kuo žmonės nusivylę, kuo skundžiasi (ar neišspręstų problemų), ir stengiasi tai išnaudoti savo naudai. Pavyzdžiui, kai kyla diskusijų, ar reikia remti Ukrainą, bandoma pasinaudoti skirtingomis nuomonėmis ir dar labiau supriešinti žmones. Vilniuje kalbama apie tai, kad gatvėse vis dažniau girdima rusų kalba ir kad mieste gyvena daug baltarusių. Tokios temos gali kelti įtampą visuomenėje. Maskva stengiasi šią įtampą ir visuomenės susiskaldymą palaikyti bei išnaudoti. Tai nėra nauja strategija. Dar Rytų Vokietijos laikais slaptosios policijos ir žvalgybos tarnyba „Stasi“ (dabartinis atitikmuo būtų Rusijos tarnyba FSB – aut. past.) ir jos agentai šią strategiją naudojo prieš Vakarų Vokietiją ir kitas demokratines šalis. „Tai kūrybingas siekis pasinaudoti priešininko silpnybėmis, jas dar labiau paaštrinant, paryškinant ir iškeliant“, – aiškino dezinformacijos specialistas. Ir tai daug labiau paveiku nei kokio netikro pasakojimo sukūrimas ir bandymas jį išplatinti.
Pirmiausia, Rusijos tikslai yra supriešinti, sukiršinti, kelti nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą Lietuvos valstybe, jos institucijomis.
Pasikeitęs dezinformacijos parengimo ir plitimo greitis
„Šaltojo karo metais dezinformacijos operacijos buvo nuosekliai ir gerai apgalvojamos, planuojamos, joms būdavo ilgai ruošiamasi“, – pasakojo N. Maliukevičius. Tarkime, istorikas Thomas Rid savo knygoje „Aktyvios priemonės: slapta dezinformacijos ir politinės kovos istorija“ labai detaliai aprašo vieną tokią operaciją „Neptun“. Šalia tikrų nacių archyvinių dokumentų buvo pridėta suklastotų. Visi dokumentai buvo sudėti į skrynias ir nuleisti į tuometinėje Čekoslovakijoje esančio ežero dugną. Po kurio laiko į tą vietą buvo sukviesti žurnalistai, o skrynios, neva paliktos nacių, iškeltos iš ežero dugno. Taip prieš kameras buvo „atrasti“ dokumentai ir sukurta sensacinga istorija. Tokios operacijos užtrukdavo: reikėdavo jas sugalvoti, paruošti įrodymus, inscenizuoti jų „radimą“ ir tik tada viešai paskelbti „naujieną“. Šiandieniniais laikas šios priemonės iš principo nepasikeitė, tačiau tapo labiau aktyvios ir mažiau planuotos. Šiuolaikinės technologijos leidžia kurti melagienas, kuriomis galima tiesiog užtvindyti informacinę erdvę.
Užrašai ant sienų
„1959 metais, kai dar nestovėjo Berlyno siena, Rytų Berlyno agentai Vakarų Berlyne ant sinagogų ir kitose vietose pripaišė grafičių su svastikomis. Viso to tikslas – parodyti Vakarų pasauliui, kad Vakarų Vokietijoje vis dar gajus antisemitizmas“, – pasakojo N. Maliukevičius. Pasak jo, grįžtant į šiuos laikus, Paryžiaus gatvėse ant sienų yra piešiami Dovydo žvaigždės grafičiai. Kaip jau paaiškėjo, visa tai labai tikslingose vietose, ant sinagogų, ant žydų parduotuvių, vykdė agentai iš Maskvos. Siekis – supriešinti prancūzus žydus su prancūzais musulmonais. Prieš kelerius metus Vilniuje atsirado grafičių su užrašais „Ateina litvinai“. Neva ateis baltarusiai ir pasiims Vilnių. Siekis – supriešinti lietuvius su Vilniuje gyvenančiais baltarusiais. Ir iš pradžių būtų galima galvoti, kad gal tai padarė kokie vandalai ar chuliganai. Tačiau įsigilinus ir matant tokios operacijos mastą tampa aišku, kad už to slypi Kremliaus ausys. Dar 1990 metais Rusijos propagandistas Aleksandras Duginas kalbėdamas apie Estiją ir Latviją sakė, kad šiose valstybėse reikia veikti per rusakalbius. O štai Lietuvoje pagrindinis tikslas yra supriešinti Lietuvą su Lenkija per Vilnių. Ir taip atsiranda užrašai „Vilnius mūsų“. „Mūsų oponentas šią mūsų žaizdą žino ir stengiasi ją išnaudoti, taigi mūsų tikslas yra priešingas – su Lenkija ir lenkais viską išsiaiškinti ir temą uždaryti“, – sakė VU dėstytojas.
Oportunistinės dezinformacijos operacijos pirmiausia remiasi kūrybingumu ir oponento silpnų vietų išnaudojimu.
Veiklos agentai Lietuvoje
„Kremlius pasitelkęs visus būdus stengiasi įgyvendinti savo tikslus ir tam išnaudoja ne tik žvalgybinį, kriminalinį, bet ir ekonominį aspektą“, – pažymėjo N. Maliukevičius. Pasak jo, taip neaiškiais pinigais prieš rinkimus iškyla atvirai prokremliškas kandidatas į prezidentus Eduardas Vaitkus. Arba kita veikėja, Erika Švenčionienė, įkuria kažkokį fondą ir paskelbia vyksianti stebėti suklastoto referendumo į Donbasą. Kitas veikėjas, Laurynas Ragelskis, atvirai veikia prieš Lietuvos interesus. Tačiau mes, priešingai nei Rusija ar Baltarusija, gyvename demokratinėje, teisinėje ir žmogaus teisėmis grįstoje santvarkoje, ir kol įstatymas nepažeidžiamas (arba tokių duomenų nėra), šie ir kiti veikėjai toliau atlieka savo ardomąjį darbą. O mūsų tikslas – tai suprasti.
Kremliaus tikslai
„Pirmiausia, Rusijos tikslai yra supriešinti, sukiršinti, kelti nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą Lietuvos valstybe, jos institucijomis“, – vardijo N. Maliukevičius. Anot jo, visuomet žinutė kovoja su žinute. Visuomet melagiena kovoja su teisinga informacija. Tik reikia suprasti, kad pasikeitė kovos laukas ir iš Kremliaus jau duodami įsakymai ir kinetiniams veiksmams mūsų teritorijoje. Todėl mes kaip visuomenė, mūsų politikai – visi – turime suprasti, kad ir mūsų valia atsakyti bei gintis turi pasikeisti.
„Kitas tikslas yra palaužti mūsų valią padėti Ukrainai“, – įsitikinęs VU dėstytojas. Nes, pasak jo, jeigu mūsų, Vakarų šalių, parama mažės, Ukrainai bus sunku atsilaikyti prieš Rusijos agresiją.
„Kremlius skiria milžiniškas lėšas savo dezinformacijos ir propagandos mašinai, tačiau kaip gerai, kad Rusijoje yra visuotinai įsigalėjusi korupcija ir šios lėšos daugeliu atvejų išvagiamos, tad nepasiekia savo tikslų“, – pažymėjo N. Maliukevičius.
