Su muzika nuo mažens
N. Petravičienė gimė ir augo Paąžuolių kaime, Molėtų rajone, prie vaizdingo Stirnių ežero. Kaip pati sakė, jos mama, tėtis ir brolis turėjo gražius balsus, tačiau giminėje muzikantų nebuvo. Turbūt taip jau likimo buvo lemta, kad nuo pat mažens ją traukė muzika, ypač dainavimas. Baigusi Mindūnų pagrindinę mokyklą, Nijolė mokslus tęsė Molėtų vidurinėje mokykloje (dabar – Molėtų gimnazija). Muzika jau tuomet lydėjo ją. Molėtų muzikos mokykloje devynerius metus mokėsi akordeono klasėje. Studijas baigusi dabartinėje Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, įgijo muzikos mokytojo ir choro dirigento specialybę. 1975 metais kartu su vyru įsikūrė Utenoje. Iš švietimo skyriaus gavusi paskyrimą dirbti vaikų darželyje, N. Petravičienė vaikus nuo vienų iki septynerių metų muzikos mokė 45-erius metus. Jau išėjusi į užtarnautą poilsį iš tuometinės Utenos rajono socialinių paslaugų centro direktorės Danguolės Mačionytės gavo pasiūlymą ateiti dirbti čia.
Taip prieš ketverius metus ji pradėjo eiti vienu keliu su suaugusiais asmenims, turinčiais įvairių negalių. „Iš karto pajutau, kad tai žmonės, kuriems gyvenime galbūt trūko šilumos… Yra ugdytinių ir iš vaikų namų, kurie savo tėvų net nepažįsta“, – atsiduso pašnekovė ir pridūrė greitai supratusi, kad šiame darbe tolerancija, švelnumas, atjauta ir paprastas nuoširdus dėmesys kitam gali daryti stebuklus.
Autorės nuotr.
Daugiau apie tai skaitykite penktadienio (2026 10 23) laikraštyje „Utenos diena“.
Daugiau skaitykite čia.
