Pasipiktinimą Lietuvoje sukėlęs Kristijono Donelaičio muziejaus pervadinimas
2025 m. sausio pradžioje paaiškėjo, kad Kaliningrade, Tolminkiemyje, veikiantis Kristijono Donelaičio memorialinis muziejus neteko lietuvių literatūros klasiko vardo – jis buvo pervadintas Literatūros muziejumi. Lietuvoje ši žinia sukėlė susirūpinimą dėl lietuviško kultūros paveldo išsaugojimo Rusijoje. Tolminkiemis užima ypatingą vietą lietuvių literatūros istorijoje. Būtent čia XVIII a. gyveno ir kūrė Kristijonas Donelaitis, parašęs vieną svarbiausių lietuvių literatūros kūrinių – poemą „Metai“. Didžiąją gyvenimo dalį jis tarnavo Tolminkiemio evangelikų liuteronų parapijos kunigu, o po mirties buvo palaidotas vietos bažnyčioje, kur 1979 m. po restauracijos buvo atidarytas jo atminimui skirtas muziejus. Todėl sprendimas atsisakyti K. Donelaičio vardo muziejaus pavadinime Lietuvoje sukėlė klausimų, ar Rusijos valdžia nesiekia mažinti lietuviškojo šio krašto istorijos matomumo. Tuo metu skelbta, kad K. Donelaičiui skirta ekspozicija nebuvo panaikinta, muziejuje ir toliau buvo pasakojama apie rašytojo gyvenimą bei kūrybą. Taigi viešą diskusiją pirmiausia sukėlė simbolinė sprendimo reikšmė.
Lietuvos reakcija: nuo kultūros paveldo klausimo iki prezidento pareiškimo
Žinia apie muziejaus pervadinimą sulaukė Lietuvos politikų kritikos. Tuometinis kultūros ministras Šarūnas Birutis šį sprendimą pavadino Rusijos kovos prieš Lietuvos kultūrą ir identitetą demonstravimu.
Sausio 8 d. į situaciją sureagavo ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Socialiniame tinkle „X“ anglų kalba paskelbtame įraše jis muziejaus pervadinimą įvardijo kaip dar vieną nepriimtiną Rusijos bandymą perrašyti istoriją. „Kas toliau? Knygų deginimas?“ – klausė prezidentas. Tačiau daugiausia dėmesio sulaukė paskutinė jo įrašo frazė: „Kad ir kaip Rusija stengtųsi, Karaliaučius niekada netaps Kaliningradu!“
Būtent ši frazė netrukus tapo pagrindiniu Rusijos pareigūnų ir propagandinės žiniasklaidos reakcijų taikiniu.
LR Prezidento Gitano Nausėdos įrašas socialiniame tinkle „X“
Priešiškų komentarų banga
Prezidento žodžiai netruko sulaukti atsako socialiniuose tinkluose. Tik diskusijos centre atsidūrė jau ne Kristijono Donelaičio muziejaus likimas, o pati Lietuva. Po G. Nausėdos įrašu pasipylė komentarai, kuriuose šalis kaltinta rusofobija, fašizmu, istorijos perrašymu ir sovietinių paminklų naikinimu.
Kaip knygoje „Baimės frontas“ aprašo komunikacijos ekspertas Vytautas Matulevičius, sausio 10 d. tarp komentatorių netrūko ir atvirų patyčių bei grasinimų. Vieni menkino Lietuvos dydį ir jos galimybes apsiginti, kiti Baltijos šalis vadino JAV marionetėmis. Viename iš knygoje pateiktų komentarų Lietuva, Latvija ir Estija lyginamos su trimis JAV palaikomais lojančiais šunimis. Pasitaikė ir grasinimų užimti Suvalkų koridorių, taip sujungiant Kaliningrado sritį su likusia Rusijos teritorija.
Tad vos per kelias dienas po įrašu susiformavo visai kitokia diskusija, nei galėjo suponuoti pirminė prezidento žinutė. Lietuviško kultūros paveldo išsaugojimo klausimą nustelbė kaltinimai Lietuvos priešiškumu Rusijai, istorinės nuoskaudos ir kariniai grasinimai. Panašūs argumentai tuo pat metu pasigirdo ir iš aukščiausių Rusijos valdžios atstovų.
Kaip muziejaus istorija virto teritorinėmis pretenzijomis
Sausio 10 d. į G. Nausėdos pareiškimą sureagavo Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas. Tačiau užuot kalbėjęs apie muziejaus pervadinimą, jis apkaltino Lietuvą turint teritorinių pretenzijų Rusijai. D. Peskovo teigimu, Lietuva yra priešiška valstybė, o tokie jos pareiškimai tik patvirtina Rusijos susirūpinimą saugumu ir būtinybę imtis priemonių jam užtikrinti.
Savo ruožtu Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova puolė G. Nausėdą dėl tariamo istorijos neišmanymo. Ji pakartojo ir seną Kremliaus argumentą esą Lietuva už Vilnių turėtų būti dėkinga Stalinui. Taip prie ginčo dėl lietuvių literatūros klasiko atminimo buvo prijungtas dar vienas Rusijos propagandoje nuolat pasitelkiamas istorinis pasakojimas.
Netrukus retorika tapo dar agresyvesnė. Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos narys Aleksejus Žuravliovas pareiškė, kad Baltijos šalys turėtų priklausyti Rusijai, ir prabilo apie Suvalkų koridoriaus užėmimą. Taigi į Lietuvos prezidento pastabą dėl kultūros paveldo atsakyta ne tik kaltinimais, bet ir atvirais grasinimais. Šiuose pasisakymuose išryškėjo esminis informacinės manipuliacijos momentas. G. Nausėda kritikavo muziejaus pervadinimą ir ragino saugoti lietuvišką Mažosios Lietuvos paveldą, tačiau Rusijos pareigūnų interpretacijoje tai virto tariamu Lietuvos siekiu kėsintis į Rusijos teritoriją. Prezidentas apie Kaliningrado srities prijungimą prie Lietuvos nekalbėjo, tačiau būtent tokią potekstę jo žodžiams suteikė Maskva.
Tai nebuvo vien pavienių politikų pasisakymai. 2025 m. vasarį paskelbtoje Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analizėje pažymėta, kad sausį Rusijos informacinėje erdvėje aktyviai platinti kaltinimai Lietuvai dėl teritorinių pretenzijų į Kaliningrado sritį. Kariuomenės analitikų vertinimu, tokia retorika buvo siekiama stiprinti Rusijos vidaus auditorijos įsitikinimą, kad NATO kelia grėsmę šaliai.
Nuo muziejaus ginčo iki tarptautinių antraščių
Tačiau tariamų Lietuvos teritorinių pretenzijų istorija neapsiribojo Rusijos informacine erdve. Kaip knygoje „Baimės frontas“ aprašo V. Matulevičius, Rusijos pareigūnų pareiškimai ir jų suformuotas pasakojimas apie Lietuvą pasklido gerokai plačiau – pasiekė ne tik Europos, bet ir Azijos bei globaliųjų Pietų šalių informacinę erdvę. Taip iš pradžių dėl lietuviško kultūros paveldo kilęs ginčas tapo tarptautine politine istorija, kurioje dėmesio centre atsidūrė jau ne Kristijono Donelaičio muziejus, o Rusijos kaltinimai Lietuvai.
Konkrečių pavyzdžių netrūko ir Europos žiniasklaidoje. Sausio 12 d. Italijos naujienų agentūra ANSA pranešė apie A. Žuravliovo pareiškimą, kad Baltijos šalys turėtų priklausyti Rusijai. Kitą dieną Italijos laikraštis „Libero“ į Kremliaus reakciją pažvelgė kritiškai, keldamas klausimą, kodėl Rusija taip aštriai sureagavo į Lietuvos prezidento žodžius.
Žinoma, Rusijos pareigūnų teiginių pasirodymas užsienio žiniasklaidoje savaime nereiškia, kad ši juos palaikė. Tačiau įvykių eiga atskleidžia, kaip greitai gali pasikeisti tarptautinį dėmesį pasiekiančios istorijos turinys. Pradžioje kalbėta apie lietuviško kultūros paveldo likimą, o po kelių dienų užsienio leidiniai jau rašė apie Rusijos grasinimus Baltijos valstybėms.
Vis dėlto nereikėtų pervertinti ir šios istorijos tarptautinio masto. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto atlikta tarptautinės žiniasklaidos stebėsena parodė, kad, nepaisant didelio atgarsio Rusijos informacinėje erdvėje, pats G. Nausėdos pareiškimas užsienio žiniasklaidoje sulaukė palyginti nedaug dėmesio.
Ne pirmas ir ne paskutinis kartas
Šis atvejis parodo pasikartojantį Rusijos informacinės manipuliacijos būdą: konkretus įvykis ištraukiamas iš pirminio konteksto, jam suteikiama politiškai naudinga reikšmė, o vėliau ši interpretacija kartojama skirtingais kanalais.
Galiausiai diskusijoje apie Kristijono Donelaičio muziejų beveik nebeliko paties muziejaus. Vietoje klausimo, kaip išsaugoti lietuvišką kultūros paveldą, atsirado pasakojimas apie Lietuvą, kuri neva grasina Rusijai. Ir nors pirminė istorija buvo greitai pamiršta, jos pagrindu sukurtas kaltinimas informacinėje erdvėje pasirodė dar ne kartą.
Vietoje klausimo, kaip išsaugoti lietuvišką kultūros paveldą, atsirado pasakojimas apie Lietuvą, kuri neva grasina Rusijai. Ir nors pirminė istorija buvo greitai pamiršta, jos pagrindu sukurtas kaltinimas informacinėje erdvėje pasirodė dar ne kartą. Tai yra pavyzdys, kaip veikia rusiška propaganda.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
