Iš televizijos ekranų, naujienų portalų, laikraščių, o neretai ir socialinių tinklų girdime: „dezinformacija“, „melagienos“, „propaganda“, „botai“, „botų fermos“, „botų spiečiai“. Nuolat pasigirsta ir daug kitų naujų terminų. Bet ar mes iš tiesų žinome, kas yra dezinformacija, melagienos, propaganda, botai ar jų spiečiai? Ar suprantame, kaip ir kokiu tikslu jie veikia, kodėl ir prieš ką naudojami? Norėdami daugiau suprasti patys ir supažindinti Jus, mieli skaitytojai, mes pradedame įgyvendinti naują projektą ir pristatome rubriką „Dezinformacija“.
Apie projektą
Projekto metu iki naujų metų organizuosime kelerius mokymus su dezinformacijos ekspertu dr. Nerijumi Maliukevičiumi. Mokysimės patys ir šias naujienas pateiksime Jums. Prašysime kitų dezinformacijos specialistų pasidalyti naujausiomis tendencijomis, aktualijomis ne tik su mumis, bet ir su Jumis. Tikslas vienas – kad tiek mes, tiek Jūs įvairiose medijose sugebėtumėme atpažinti dezinformaciją, melagienas, propagandą. Suprastume, kas ir kam tai pasitelkia. Žinotume, kaip veikia socialinių tinklų netikros paskyros, dar kitaip vadinamos botais, ir jų spiečiai. O suprasdami įgytume daugiau pasitikėjimo savimi ir ugdytume kritinį mąstymą.
Dezinformacija
Klasikinis dezinformacijos apibrėžimas sako, kad tai – sąmoningai kuriama ir platinama klaidinga arba klaidinanti informacija, kuria siekiama paveikti žmonių nuomonę, sprendimus ar elgesį. Reikia prisiminti, kad šis reiškinys nėra naujas, tačiau skaitmeniniame amžiuje jis tapo ypač paplitęs ir pavojingas dėl itin greito informacijos sklaidos tempo bei socialinių tinklų įtakos.
Bene svarbiausias dezinformacijos bruožas yra noras tyčia klaidinti. Tai reiškia, kad klaidinga informacija skleidžiama sąmoningai, turint konkretų tikslą. Šis tikslas gali būti politinis, kaip antai siekis paveikti rinkimų rezultatus ar sumenkinti pasitikėjimą valdžios institucijomis. Jis taip pat gali būti ekonominis, kai melaginga informacija naudojama siekiant finansinės naudos, arba socialinis – kai siekiama supriešinti skirtingas visuomenės grupes.
Labai svarbu atskirti dezinformaciją nuo paprastos klaidingos informacijos. Klaidinga informacija yra neteisinga, tačiau platinama be ketinimo suklaidinti, kitaip sakant, dėl nežinojimo ar neatidumo. O štai dezinformacija yra apgalvotas ir dažnu atveju suplanuotas veiksmas, kuriuo siekiama sąmoningai paveikti auditoriją tam tikru, dažniausiai politiniu, ekonominiu ar socialiniu, klaidinimu.
Dezinformacijos formos
Dezinformacija gali pasireikšti labai įvairiomis formomis: išgalvotomis naujienomis, sumanipuliuotomis nuotraukomis ar vaizdo įrašais, klaidinančiomis antraštėmis, melagingais statistiniais duomenimis ar iš konteksto ištrauktomis citatomis. Svarbu žinoti ir suprasti, kad šiuolaikinės technologijos, tokios kaip dirbtinis intelektas, dar labiau apsunkina galimybę atskirti tikrą informaciją nuo suklastotos. Todėl labai svarbu bet kokią šokiruojančią žinią ar naujieną tikrinti per kelis informacijos šaltinius. O dar geriau, kai vietos bendruomenė turi patikimą vietinį žinių šaltinį – rajoninį laikraštį, portalą ar radijo stotį. Žino ir pažįsta žurnalistus, redaktorius ir supranta, kad jais pasitikėti galima. Ir priešingai – informacija, gauta per socialinius tinklus iš neaiškių paskyrų, turėtų būti labai atidžiai tikrinama prieš ją dalijantis.
Dezinformacijos pavojus slypi poveikyje visuomenei. Ja galima skatinti paniką, kurstyti neapykantą, silpninti pasitikėjimą mokslo pasiekimais ar demokratinėmis institucijomis. Ilgainiui tai gali turėti rimtų pasekmių valstybės stabilumui ir apskritai visai visuomenei.
Propaganda
Propagandos klasikinis apibrėžimas skiriasi nuo dezinformacijos. Propaganda – tai kryptingas informacijos, idėjų ar simbolių skleidimas, kuriuo siekiama paveikti visuomenės nuomonę, vertybes ar elgesį. Vyresni žmonės puikiai žino, kad ji egzistuoja nuo seniausių laikų. Sovietų Sąjungos laikais iš televizoriaus kalbėjo, kaip viskas gerai, laikraščiai rašė, kad jau tuoj tuoj sovietai nugalės visą pasaulį. Tačiau realybėje žmonės matė tuščias lentynas parduotuvėse ir šaldytuvus namuose. Ir taip meluoti be galo negalima. Yra plačiai paplitęs posakis, kad tuščias šaldytuvas visuomet laimi prieš televizorių. Dabar, moderniųjų medijų laikais, propaganda tapo itin galingu įrankiu, galinčiu formuoti visuomenės požiūrį tiek taikos, tiek konflikto metu.
Svarbu žinoti ir suprasti, kad pagrindinis propagandos tikslas yra įtikinti, o ne objektyviai informuoti. Dažnai propagandinė informacija yra vienašališka, pateikiama pabrėžiant palankius faktus ir nutylint nepatogius. Ji, žinoma, gali būti grindžiama ir tikrais duomenimis, tačiau jų atranka ir pateikimo būdas sukuria aiškią, iš anksto suplanuotą žinutę. Dėl to propaganda nebūtinai yra melaginga, tačiau ji visada yra kryptinga.
Propaganda nuo seniausių laikų
Žiūrint istoriškai, propaganda ypač suaktyvėdavo karo ar politinių krizių laikotarpiais. Pavyzdžiui, XX amžiuje propaganda buvo plačiai naudojama tiek nacių Vokietijoje, tiek Sovietų Sąjungoje, kur valstybės kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės formavo piliečių požiūrį į valdžią, priešus ir ideologiją. Tokiais atvejais propaganda tapdavo sisteminga ir nuosekli valstybės politikos dalis. Šiais laikais panašiai yra Kinijoje, rusijoje ar kaimyninėje Baltarusijoje. Šiose diktatūrinėse valstybėse nėra jokios nepriklausomos žiniasklaidos ir žmonės bijo viešai reikšti savo mintis.
Reikia suprasti, kad šiuolaikiniame pasaulyje propaganda neapsiriboja vien valdžios institucijomis. Ją gali skleisti ir politinės partijos, interesų grupės ar net pavieniai asmenys, pasitelkdami socialinius tinklus, interneto portalus bei vaizdo turinio platformas. Skaitmeninės technologijos leidžia žinutes greitai pritaikyti konkrečioms auditorijoms, o tai dar labiau padidina jų poveikį.
Propaganda dažnai remiasi baime, pasididžiavimu, pykčiu ar solidarumu. Emocinis poveikis sustiprina žinutės įtaigumą ir gali sumažinti kritinį vertinimą. Dėl šios priežasties propaganda gali turėti didelę įtaką visuomenės sprendimams, rinkimų rezultatams ar net tarptautiniams santykiams.
Botai ir botų spiečiai
Svarbu suprasti, kad socialiniuose tinkluose gali veikti ne tik žmonės, bet ir botai. Botais vadinamos automatizuotos paskyros, imituojančios žmonių elgesį. Botai gali skelbti įrašus, dalytis turiniu, komentuoti ar spausti „patinka“. Jie naudojami dezinformacijai ar propagandai skleisti, taip dirbtinai didinant žinučių matomumą ir kuriant klaidingą įspūdį, kad tam tikra nuomonė plačiai palaikoma. Botai dažnai veikia koordinuotai, sudarydami botų spiečius, ir naudojami politinėse kampanijose ar socialinių nuomonių manipuliavimui. Svarbu suprasti, kad ne visi botai yra žalingi, tarkime, kai kurie jų naudojami klientų aptarnavimui. Tačiau pavojus kyla tuomet, kai kažkieno užsakymu jie pradeda sąmoningai skleisti melagingą informaciją.
Labai svarbu atpažinti botus. Jų paskyros socialiniuose tinkluose paprastai turi mažai asmeninės informacijos. Šios paskyros skelbia daug įrašų per trumpą laiką (arba turinys pasikartoja). Dar viena detalė, padedanti suprasti, kad komentuoja ne žmogus, o botas, yra profilio nuotrauka, kuri atrodo dirbtinė. Bet kokiu atveju ir čia, kaip ir atpažįstant dezinformaciją bei propagandą, kritinis mąstymas ir atsakingas informacijos vertinimas padeda apsisaugoti nuo manipuliacijos.