Dar prieš penkerius metus buvo galima matyti Utenos gatvėmis klajojantį išskirtinės išvaizdos žmogų: ruda striukė, tokios pat spalvos portfelis, iš išvaizdos – rūstus, plačių pečių ūsočius. Tai – Klemensas Kupriūnas, kurį visi geriau žinojo tiesiog kaip Klemą. Nors jis buvo ragavęs žurnalisto, fotografo, dailininko duonos, kūrė eiles, labiausiai išgarsėjo kaip ekslibristas. Balandžio 10 d. Utenos kameriniame teatre vyko vakaras, skirtas paminėti šios įdomios bei neeilinės asmenybės 75-osioms gimimo ir 5-osioms mirties metinėms, kur susibėgę jį pažinoję žmonės pasidalijo savo prisiminimais.

Tadas VĖBRA, dailininkas

Su Klemu mes susipažinom Pakruojyje, kai buvo jo įžymi paroda. Ir nuo to laiko mes nuolat bendravom. Mūsų abiejų susidomėjimas ekslibrisu atsirado nuo to, kad turėjom labai gerą pedagogą Kisarauską. Jis buvo ekslibriso entuziastas. Buvo „Vilniaus klubas“, kur mes kartu su Klemu dalyvaudavom. Kisarauskas labai mokėjo žmones įkalbėti kažką daryti: jūs darykite tuos ekslibrisus, kaip jau jums gausis, taip gausis, bet svarbiausia – darykit. Klemas pasigavo šitą idėją ir taip darė: vieni geresni, kiti blogesni, bet jam buvo būdinga kiekybė – daug jis jų darydavo. Čia buvo jo meilės išraiška žmonėms – ką sutiko, tam ir padarė. Bus jis poliklinikoj, tai kokiai seselei padarys… Kai Klemas buvo Utenos miesto dailininku, labiau reikėjo užsiimti tapyba, daryti dekoracijas. Piešė ir aliejumi, vėliau esu ir aš paprašęs, kad dar patapytų, bet prie teptuko nelabai grįžo – tobulėjo jis ekslibrisų mene, koliažuose. Beje, jis naudojo specifinę techniką, kokios kiti nenaudojo – popierėlius plėšdavo rankomis, buvo įsisavinęs savo šriftą. Kiekvienas dailininkas turi savo šriftą – pamatai Klemo ekslibrisą ir pasakysi, kad čia Klemo ekslibrisas, pamatysi Kisarausko ir pasakysi, kad čia Kisarausko.

Visą straipsnį skaitykite antradienio (2026.04.21) laikraštyje „Utenos diena”.