Siekdami savo svajonių Pijus ir Gabrielius Petuchovai atvažiavo į Uteną iš Kupiškio rajone esančio Skapiškio miestelio ir, norėdami treniruotis „Utenyje”, mokosi ne tik futbolo paslapčių, bet ir gyventi savarankiškai.

Gabrielius prisiminė, kad futbolą žaisti pradėjo kieme, su kaimynais ir pusbroliais. Pradėjęs lankyti mokyklos futbolo būrelį dalyvaudavo tarpmokyklinėse varžybose. Kai viename turnyre „Utenio” futbolo akademijos treneris Almantas Bražėnas jį pakvietė prisijungti prie uteniškių, vaikinas nedvejodamas pasinaudojo šia galimybe.

„Čia galiu tobulėti, labai skiriasi treniruočių lygis – „Utenyje” jis nepalyginamai aukštesnis, –sakė Gabrielius. – Man tai buvo didelis žingsnis į priekį, esu dėkingas savo pirmam treneriui Vytautui Starkui, kurio dėka ir buvau pakviestas į Uteną.”
A. Bražėnas pasakojo, kad porą pirmųjų metų vaiką tėtis vežiojo iš Skapiškio ir jis dalyvaudavo tik varžybose, tačiau buvo juntamas bendrų su komanda treniruočių trūkumas. Tuomet klubas pasiūlė Gabrieliui apsigyventi Utenoje, kur jis galėtų treniruotis ir mokytis. Pamatę, kad sūnui puikiai sekasi gyventi savarankiškai, tėvai po metų į Uteną išleido ir A. Bražėno globai patikėjo ir jaunėlį Pijų, kurį treneris, pastebėjęs, kad ir jis gabumais išsiskiria aikštėje tarp bendraamžių, pakvietė į savo komandą.
Rugsėjo 1 dieną Utenos Dauniškio gimnazijos slenkstį peržengsiantis septyniolikmetis Gabrielius tvirtino, kad ir mokykloje jam sekasi gerai, mėgstamiausi dalykai – geografija bei fizika. Nors vaikino tikslas tapti profesionaliu futbolininku, jis ketina studijuoti, įgyti išsilavinimą ir tapti treneriu.
Vaikinų tėtis Žydrūnas Petuchovas sakė, kad džiaugiasi sūnumis ir palaiko juos, visa šeima dažnai apsilanko, atvažiuoja į varžybas,stengiasi padėti savo berniukams siekti svajonių. Todėl, nors nerimo buvo, ryžosi juos išleisti savarankiškai gyventi Utenoje. Dabar, matydami, kad vaikams tai puikiai sekasi, jaučiasi ramiau.
Gabrielius pripažino, kad sunkesni buvo pirmi metai, kai likęs vienas labai pasiilgdavo tėvų ir dvynės sesers. Tačiau dabar Utenoje gyvena kartu su broliu, kuriuo rūpinasi, padeda jaunėliui paruošti pamokas, gamina maistą. „Daug ką jau moku pagaminti, arba paskambinu mamai ir ji telefonu pasako kaip ir ką turiu daryti”, – juokėsi Gabrielius.
Pijus sakė, kad, nors iš pradžių be tėvų susiorientuoti naujoje aplinkoje buvo labai sunku, dabar Utenoje jau apsiprato, susirado daug naujų draugų. Į septintą klasę eisiantis netrukus tryliktą gimtadienį švęsiantis vaikinas atskleidė, kad stengiasi mokytis, nes, jei apleis pamokas, tėvai gali liepti krautis daiktus ir grįžti namo, kur siekti savo svajonių būtų sunku.
Pijaus idealas – Isco Alarcon, žaidžiantis Madrido „Real” komandoje, o svajonėse – platesni vandenys. Berniukas norėtų ateityje tapti futbolo žvaigžde, nesvarbu kurioje šalyje ar komandoje žaistų.
A. Bražėnas šiuo metu treniruoja Pijų, tačiau buvo ir pirmasis Gabrieliaus treneris Utenoje. „Pažinojau berniuką tuo metu treniravusį V. Starkų , kuris, pastebėjęs perspektyvų vaiką, man pasiūlė jį pasikviesti į Uteną. Gabrielius buvo įdomus vaikas, išsiskyrė savo judesiais, buvo greitas, staigus, vikrus, techniškas. – sakė A. Bražėnas. – Tokiomis pačiomis savybėmis pasižymi ir Pijus, kuris per metus, praleistus Utenoje, padarė didžiulę pažangą ir šiuo metu yra tikras komandos lyderis.”
Šiuo metu Gabrielius, treniruojams Egidijaus Varno, žaidžia „Utenis B” komandoje. Treneris pastebėjo, kad vaikinas yra darbštus, stengiasi treniruotėse, o paskutinėse rungtynėse su Tauragės „Tauro” komanda pelnė įvartį.
„Žaisdamas „Utenio B” komandoje turiu galimybę tobulėti, nes žaidžame su pajėgiomis komandomis, su kuriomis rungtyniauti neturėčiau galimybės, jei būčiau likęs namuose, – džiaugėsi Gabrielius. – Šiuo metu stengiuosi adaptuotis iš vaikų futbolo į vyrų. Nėra lengva, bet tai verčia tobulėti. Visuomet naudingiau yra stengtis pasiekti tuos, kurie yra aukščiau, negu būti pirmam tarp silpnesnių.”

Utenos „Utenio” inf. ir nuotr.