Andrius Rondomanskis
1922–2008
Šių eilėraščių autorių Andrių Rondomanskį, pasirašinėjusį ir Randamonio slapyvardžiu, galima laikyt uteniškiu. Jo senelis XIX amžiaus pabaigoje atėjo užkuriom į Medenių dvarą – vedė Buterlevičiūtę. Šiame dvare gimė jo tėvas, įžymus visuomenės veikėjas, mokslininkas ir pedagogas Andrius Rondomanskis (1889–1943).
Andriaus Rondomanskio sūnus, irgi Andrius, vaikystėje daugiau gyveno Kaune, ten ir mokėsi, bet neretai būdavo ir Vaikutėnuose, tėvo dvarely. Rondomanskių namuose skambėjo lietuvių ir lenkų, rusų ir ukrainiečių kalbos, o tėvas mokėjo ir keletą Vakarų Europos kalbų. Svetimos kalbos paveikė tarimą ir kirčiavimą. Baigdamas Kauno III gimnaziją, be slavų kalbų, Andrius jau gerai kalbėjo vokiškai, o mokytojas kalbininkas Jurgis Talmantas vis dar graužė už nevykusį kirčiavimą ir pranašavo, kad šis gimnazistas lietuviškai žmoniškai ir nebeišmoks. Tik tėvas juokais nuramindavo: „Ką darysi, jeigu jau neišmoksi lietuviškai, kalbėsim aukštaitiškai!“ Tik S. Bačinskaitė – S. Nėris jam penketų negailėjo, bet poezija jo perdaug neviliojo.
1940 m. A. Rondomanskis įstojo į Vytauto Didžiojo Universiteto Technologijos fakulteto elektrotechnikos skyrių. Beliko Andriui apgint diplominį darbą, kai 1943 m. vokiečiai universitetą uždarė.
Dar studijų metais A. Rondomanskis visa galva pasinėrė į politinę veiklą. Įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA). Tėvo šapirografą ir rotaprintą atidavė LLA biuletenių spausdinimui, o pats rūpinosi jų platinimu. Leido laikraštį „Karžygys“.
Vieną okupantą pakeitė kitas. 1944 metų gruodžio pabaigoje, vežant LLA dokumentus, enkavėdistai nušovė Kazį Veverskį. Iš rastų dokumentų paaiškėjo LLA vadovybė. 1945 m. sausio 9 d. A. Rondomanskis buvo suimtas. Teisiami aštuoni LLA organizatoriai. 1945 m. gruodžio 7 d. skelbiamas Karo tribunolo nuosprendis: du nuteisiami mirti, keturi gauna po 20 metų katorgos, o du – po 10 metų lagerio. Andriui skiriama 20 metų katorgos ir 5 metai tremties.
1946 m. kovo 26 d. A. Rondomanskis nuvežamas į 18-ąją Vorkutos kasyklą. Tarp 200 kalinių barake buvo apie 10 lietuvių. Tai buvo vadinamoji Litovskaja respublika. Su Vorkuta Andrius atsisveikino tik 1956 m. rugpjūčio 24 d., bet netrukus turėjo grįžti atgal, nes Lietuvoj negalėjo gauti nei buto, nei darbo. Vėl į Lietuvą sugrįžo 1958 m. Rizikuodamas Andrių įdarbino Medicinos instituto rektorius Januškevičius, bet ir tas 1979 m. buvo priverstas jį atleisti. Šiaip ne taip Andrius įsidarbino „Sanito“ fabrike kroviku ir dirbo ten iki pensijos.
Badas, mirtis, žmogaus paniekinimas A. Rondomanskio nepalaužė. Kūryba Andriui buvo kaip vaistai nuo išprotėjimo. Sukurė jis tūkstančius eilėraščių. Dalį posmų mėgino užfiksuoti mažame bloknotėlyje, kurį slėpė kelnių juosmenyje. Atsibudęs naktį, dirbdamas ar eidamas, Andrius kartojo savo posmus kaip poterius, kaip maldą, kad galėtų atsiribot nuo to žmogaus paniekinimo ir prievartos. Kartais tas paties susikurtas pasaulis jam atrodė realesnis už tą, kuris buvo už spygliuotų vielų. Andriaus eilėraščai – tai katorginio lagerio gyvenimo dienoraštis, jo išgyvenimų, jo dvasinės būsenos fiksavimas.
Andriui lageryje buvo reikalingas pats kūrybinis procesas. Traukė žodžio, ritmo, rimo paieška. Pasak A. Rondomanskio, eilėraštis rašymo (kūrimo) procese keičiasi, kartais pasidaro ne toks, kokio tikėjaisi. Jis, kaip papiltas vanduo, nuteka, kur jam patogiau. Ilgai nerandi žodžio – ateina kitas, tas pakreipia mintį kita linkme, ir ji nuteka kaip pavasarį upeliukas. Šiandien tie eilėraščiai gal kam atrodys kaip nesveiko žmogaus svaičiojimai, o man, sakė Andrius, tai buvo tikrovė. Psichiatrai tai vadina asmenybės susidvejinimu, patologiniu reiškiniu. Bet kas gi nustato tas normas?.. Matyt, sakė Andrius, ir liksiu idealistas, ne šios žemės padaras.
Pats A. Rondomanskis į savo kūrinius žiūrėjo lyg į svetimą daiktą, tarsi iš šalies, o tada tie posmai išsaugojo viltį, tikėjimą, gelbėjo nuo išprotėjimo. Su katorga, galima sakyt, pasibaigė ir kūryba. Prasidėjo, anot A. Rondomanskio, didžioji Atraja – atmintyje išsaugotų eilėraščių atkūrimas, atgaminimas (lyg koks atrajojimas). Įdomu, kad eilėraščius Andrius kūrė ir lietuvių, ir rusų, ir lenkų, ir vokiečių kalbomis. Atkūrė būdamas jau specialiojoj tremty. Tik 2002 m. Seimo spaustuvėje A. Rondomanskis 50 egzempliorių tiražu išleido 375 puslapių katorgos posmų knygą, pavadintą „Šiaurės pašvaisčių trupiniai“.
A. Rondomanskis nesiveržė į Parnasą, savo eilėraščių niekam nesiūlė. Malonią išimtį padarė tėviškėnams, pateikdamas pluoštelį ir uteniškių tarme parašytų eilėraščių.
* * *
Kam šypsosi, kam ne
laimužė užkeikta,
O tau ji niekada
nesišypsojo dar.
Ir skrenda ji tolyn
tamsioj niūrioj nakty
Skambių dainų pilna, –
viena, neišgirsta.
Gyvenimas praeis
kažkur čia pat greta
Su šypsniais nuostabiais,
tiktai ne tau, ne tau.
Laimužė užkeikta –
jaunų dienų svaja,
Kam šypsosi, kam ne,
praskrisdama šalia.
Neužkabins sparnais,
neužliūliuos aidais, –
Gyvenimas praeis
jaunysčių pašaliais…
1951 m.
* * *
NON OMNIS MORIAR, NON OMNIS FLAGRABO
Ant laužo dėdavom aukas
Ir patys degdavom ant laužo, –
Šiandien sudeginau save –
Eilėraštį – nenuoramą-padaužą.
Buvau pritvinęs nuostabių eilių
Iš prievartų – iš katorgos gadynės.
Tik vėl, prigąsdintas draugų, –
Liūdėjau viską sunaikinęs.
Sudeginau save, lyg auką ugnyje,
Tą savo šventą iškankintą dalį.
Maniau, kad bus geriau ir kad valdžia
Jau prie manęs kabintis nebegali…
Kelintąkart liepsnojo dūšios atraja?
Ir atminty palieka vis mažiau dainų, –
Kelintą kartą deginu save,
O visas dar sudegti niekaip negaliu…
1954 m.
* * *
Neliko kur kristi, taip laikas patrumpo, –
Ir dingo dienų sumaišty.
Jau reikia pargrįžti
Iš spengiančių tolių – sniegynų, žiaurių platumų
Namolio, namolio.
Prie laukiančių slenksčių gimtųjų namų.
1956-08-28
SMUIKO RAUDA
Kas klausia manęs, ko smuikas pravirko,
Patekęs į mano rankas?
Ko stygos vis dreba, ko dreba ir virpa
Bevilte skausminga rauda?
Ne skausmas tai rauda. Ne smuikas raudojo…
Tai rauda jaunystė mana.
Tai rauda jaunystė, kurią paaukojau
Įsiutusio karo žaizdre.
Tai rauda jaunystė, sunykus be laimės,
Nemačius aukos pasekmių.
Tai verkia jaunystė, kad nieks neateina
Paklausti raudos priežasčių.
1948 m.
* * *
Užgeso akys kraugerio galiūno,
Pasruvo ne savu krauju,
Bet aš tylus it klampūs liūnai
Vyliom ugnikėm vien šviečiu.
Nei liūdesio, nei džiaugsmo neparodau
Ir niekam nesakau „gerai“.
Vis laukiu, kol išgirsiu žodį,
Ir nežinau, koks bus jisai.
Ką pasakys tarnai-valdovai?
Ar verks numirusių dievų,
Ar peiks gyvenimą varžovų
Ir darbelius jų mokinių.
Ar slankios vėl po mano liūnus
Šimtais piktų smalsių akių
Ir skųs, kaip skųsdavo galiūnams,
Kad aš ugnikėm dar šviečiu.
Barakas 10, 1953-03-05
(Stalino mirties data. B. J.)
