ProjektaiPedagogės Daivos Seibutienės laisvalaikis su virbalais tarp siūlų ir karoliukų
2017 lapkričio 20, Pirmadienis 08:29

Pedagogės Daivos Seibutienės laisvalaikis su virbalais tarp siūlų ir karoliukų

Pedagogės Daivos Seibutienės laisvalaikis su virbalais tarp siūlų ir karoliukų
  • Birutė NENĖNIENĖ
  • 6 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Šimtai porų po visą „svietą“ pasklidusių D. Seibutienės riešinių, tarp kurių vargu ar surastum vienodų, iš jų meistrės reikalauja ne tik didelio kruopštumo, meistriškumo, bet ir meninės išmonės bei gero skonio. Ir, savaime suprantama, juodo darbo. Nėra nieko naujo, viskas, kas nauja, yra tik gerai užmiršta sena. Net liaudies išmintis sako: užkliuvus varčios, vėl iš pradžios... Taip į mūsų gyvenimus iš praeities sugrįžo kadaise lietuvių mūvėtos riešinės, įgydamos specifinių, tik XXI amžiui būdingų bruožų. Tai – iš deficito zonos išbirę ir sumanių moterų į įmantrius raštus įmezgami įvairiaspalviai karoliukai, suteikiantys mezgamoms riešinėms ne tik puošnumo, taurios elegancijos, bet ir tikro, fiziškai juntamo svorio.

Su virbalais nesiskiria nuo paauglystės
Utenoje gimusi Daiva baigė tuometę 4-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Dauniškio gimnazija), vėliau įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą, iš kurio išėjo su pradinių klasių pedagogės diplomu. Grįžusi į gimtąjį miestą dirbo pagal įgytą specialybę pradinių klasių mokytoja, su vyru Alvydu išaugino dvi dukras. Pastaruoju metu moteris dirba „Žiburio“ pradinėje mokykloje mokytojos pagalbininke. Šis darbas, Daivos žodžiais, reikalauja ne ką mažesnio atsidavimo ir pasiaukojimo nei pagrindinio mokytojo, nes pagalbininkui dažniausiai tenka dirbti ne su pirmūnais, kurie greitai ir lengvai susidoroja su užduotimis, o su mažiau pažangiais ar ne itin drausmingais vaikais. Bet darbas jai patinka, kitko, prisipažino, ir nemokanti, nes laisvalaikio pomėgį megzti sunku būtų vadinti darbu.

O mezga moteris nuo paauglystės. Iš pradžių tai buvo tik pramoga, noras pasitikrinti, ar sugeba. To mokė per namų ruošos pamokas, beveik visuose namuose mamos ir močiutės, turėdamos laisvą minutę, apmegzdavo šeimynas bent jau kojinėmis ar pirštinėmis. Vėliau, ypač studijuojant, reta kuri mergina nesiimdavo virbalų ar vąšelio, norėdamos savo rankomis susikurti kokį išskirtinį drabužį. Ne išimtis buvo ir Daiva. Ji sakė, kad dar nepamiršo didžiausio sovietinių laikų deficito – siūlų. „Pirkdavome rusiškas megztas skaras, net kojines, jas ardydavome ir megzdavome tai, kuo norėdavome pasipuošti ir išsiskirti iš kitų.“ Šių darbų pobūdį gerokai pakoregavo gimusios dukros, ilgam tapusios pagrindiniais jaunos mamos modeliais. „Viskas prasidėjo nuo mažų kepuryčių, kurių grožį iškart įvertino draugės ir pažįstamos, prašydamos numegzti ir jų atžaloms“, – praeities prisiminimais dalijosi 54-erių mezgėja, šį savo pomėgį perdavusi ir dukroms Emilijai bei Monikai. Beje, nekaltas vaikiškų kepuraičių mezgimas jų autorei atvėrė ir kur kas platesnių galimybių: rankų darbo kepurėmis papuošti ne vieno šokių kolektyvo narių galvas.

Parodos, narystės ir vardai
Apkalbėjus praktiškąją mezgimo ir nėrimo pusę, tautodailininkė bandė prisiminti ir oficialiąją šios veiklos dalį. Nuo 1990-ųjų pradėjo dalyvauti parodose, į kurias ateiti skatino medžio drožėjas sutuoktinis. „Iš pradžių tai buvo bendros kolektyvinės kasmetės rajono tautodailininkų parodos, vėliau, kai įsidrąsinau, ryžausi ir kelioms personalinėms ekspozicijoms. Viena iš jų buvo Utenos kraštotyros muziejuje, kita – Molėtuose, o trečia – Vaikutėnuose, asmeninėje Falmiros Sinicienės (F. Sinicienė – Utenos kultūros centro dailės galerijos koordinatorė, – aut. past.) galerijoje.“

D. Seibutienė – Utenos rajono tautodailininkų klubo „Svirnas“, o nuo 1997 metų ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. 2013 metų kovo mėn. mūsų kraštietė pelnė Tautinio paveldo produkto sertifikatą, kurio siekiant, neslėpė moteris, teko nemažai pasistengti, kad darbai ir medžiagos, iš kurių jie kuriami, atitiktų visus tautiniam paveldui keliamus reikalavimus.

Praėjusią savaitę Zarasų krašto muziejuje vykusios Utenos regiono konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas 2017" uždarymo ceremonijos metu uteniškė D. Seibutienė įvertinta vardiniu prizu „Už tautinio paveldo propagavimą", kurio steigėjas yra Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija. Moteris neslėpė, kad anksčiau buvo daug dėmesingesnė visokiems valdiškiems popieriams, apdovanojimams ir spaudos publikacijoms su jos vardo paminėjimu, o dabar į visa tai žiūrinti gerokai paprasčiau ir nieko nesureikšminanti.

Riešinėmis užkrėtė to paties pavadinimo knyga
Sertifikuota tautinio paveldo kūrėja pripažįsta pokyčių naudą – kaskart, imantis naujos ir kiek kitokios veiklos, užvaldo smalsumas ir azartas, bet tikrai ne pavydas. Taip nutiko ir 2006 metais, pavarčius ką tik išleistą Irenos Felomenos Juškienės knygą „Riešinės“. Taip Daiva užsikrėtė riešinėmis ir tapo šio kruopštaus darbo pioniere Utenoje. Praėjo visas dešimtmetis, tačiau įkarštis marginti rankų puošmenas nemąžta. Moteris išsaugojo pačias pirmąsias jos rankomis sukurtas riešines, nors ieškodama jų tarp daugybės vėlesnių darbų juokavo ir apie per tiek laiko pasidarbuoti galėjusias kandis. Bet šiuolaikinės kandys, matyt, nerizikuoja išsilaužyti dantų, per klaidą įsikirtus į karoliuką.

Mezgėja neveda tikslios sukurtų riešinių apskaitos, tačiau patikino atpažįstanti visas jos rankomis kurtas puošmenas. Gal ne iš pirmo žvilgsnio, tačiau geriau įsižiūrėjus ir pakedenus atmintį tai pavyksta. Kaip ir atpažinti kitų moterų, „Svirno“ klubo narių, darbus.

Vienai porai ji sako skirianti apie savaitę darbo, tačiau, esant reikalui, įmanoma numegzti ir per porą dienų. „Bet tai jau juodas darbas“, – šypsosi ji, leisdama suprasti, kad jai prie širdies – ramus ir neskubus kūrimas, kai tuo pat metu galima sekti tai, kas rodoma televizoriaus ekrane. Vis dar bandydama suskaičiuoti savo „margas aveles“ pagal metų savaičių skaičių, tautodailininkė nusprendė, kad per metus tikrai įveikia apie 60 porų, bet būna ir produktyvesnių metų. Kaip atsisakyti, jei kas nors labai prašo?!

Moteris įvardijo du metų pikus: Kaziuko mugė ir Kalėdos. Tik prieš Kaziuką labiau stengiasi ji pati, norėdama į Vilniaus Pilies gatvės mugę nusivežti kuo daugiau įvairesnių gaminių, o prieš Kalėdas užklumpa tikras pageidavimų ir užsakymų koncertas – tik spėk suktis.

Idėjų toli ieškoti netenka
Raštų, kuriais marginamos riešinės, Daivos žodžiais, yra daug ir visur: specialiuose leidiniuose ir, be abejo, internete – kiekviena gali rinktis pagal savo gebėjimus, skonį, turimus siūlus ir karoliukus. „Visos pradeda nuo paprasčiausių, o įgijus patirties su kiekviena nauja pora reikalavimai tik kyla“, – kūrybinės virtuvės paslaptimis dalijosi meistrė, turinti ne vieną įvairių raštų, tarp kurių yra ir pačios kurtų, sąsiuvinį. Moteris juokavo, kad kartais naujų idėjų gali padiktuoti ir pirkėjai, patys klausdami, ar nėra riešinių su kiškučiais ar širdelėmis, todėl yra tekę megzti ir tokių. Bet tai vienetiniai bandymai. Mezgėja prisipažino pirmenybę teikianti tautiniam paveldui, tradiciniams lietuvių raštams ir santūrioms spalvoms.

Įdomiausiais pirkėjais ji įvardija vyrus, kurie ne visada ir toli gražu ne visi būna išvis ką nors girdėję apie riešines. Todėl ir spėlioja, kas čia: gal piniginės, o gal dėklai telefonams, tik kodėl du?.. „Ką galiu atsakyti? Pajuokauju, kad tikrai dėklai, o du – nes skirti jam ir jai“, – smagiausias mugių akimirkas prisimena Daiva. Jai smagu, kad susidomėjimas riešinėmis didėja ne tik tarp lietuvių, bet ir tarp užsieniečių, ypač – kaimynų latvių.

Knygos, kelionės ir grybai
Nuo vaikystės knygas skaityti (ypač – detektyvus, žymių žmonių biografijas, na, ir moteriškus romanus) mėgusi D. Seibutienė pastaruoju metu priversta riboti šį pomėgį dėl akių. Akinius nešiojanti moteris juokavo baigianti „prisimegzti iki kataraktos operacijos". Juk tikrai ne juokas beveik kasdien darbuotis su siūlais ir karoliukais, kuriuos, gerai įsižiūrėjus į kiekvieną mezginio eilutę, reikia tinkama tvarka pagal spalvas susiverti ant plonyčio siūlo ir kiekvieną įmegzti į jam skirtą vietą. Tikras aukštasis mezgimo pilotažas. Žinoma, pasitaiko ir klaidų. Pastebėtą klaidą bandoma ištaisyti perstumdant karoliukus arba juos sukarpant.

Dar vienas uteniškės pomėgis – kelionės. „Net nelabai svarbu – kur, svarbu keliauti, – į „Utenos dienos“ klausimą atsakė Daiva. – Bet labiausiai, žinokit, man patinka grybauti.“

Vytauto Ridiko nuotr.

Reklama

Reklama

Ar pritariate, kad ateinančiais metais bus rekonstruota Aušros gatvė, kurioje bus nutiesti dviračių takai?

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:2234
Vakar apsilankė:8279
Šią savaitę apsilankė:45527
Šį mėnesį apsilankė:127692
Viso (nuo 2015-02-16):7031677
Šiuo metu naršo:
44
2017-12-16