V dalis

Pilkapis Nr. 8.

6–7 m į pietryčius nuo pilkapio Nr. 7, kalvos rytiniame gale, pastebėta dar vieno pilkapio žymių –nedidelis pakilimas, ir šiauriniame jo pakraštyje buvo matyti keletas akmenų. Čia ištirtas 10×8 m dydžio plotas. Šiaurės rytų krašte rasta 2 m ilgio vainiko dalis, o kitur pakraščiuose – tik pavienių akmenų. Vainikui naudoti 30–80 cm dydžio akmenys. Pilkapio sampilas galėjo būti apie 7 m skersmens. Pagrindą dengusio degėsių sluoksnelio pėdsakų išliko tik šiauriniame pakraštyje arčiau akmenų vainiko.

Pilkapio centre išryškėjo apie 2 m skersmens apskrita duobė – bulviarūsis (?). Ji iškasta kietame akmeningame podirvyje apie 1 m gylio nuo dabartinio žemės paviršiaus.

Nei kapo duobės pėdsakų, nei žmonių kaulų nerasta. Galimas daiktas, pilkapio sampile buvo sudegintų mirusiųjų kapų, kurie sunaikinti kartu su sampilu.

Laidosena, įkapės ir chronologija. Taigi ištirtos pilkapių ir kapų liekanos rodo, kad šioje grupėje būta beveik vien karių kapų. Kariai laidoti nuo 6–7 iki 10–12 m skersmens pilkapiuose su didelių akmenų vainikais ir degėsių sluoksneliu ant pagrindo, gana didelėse duobėse po sampilu pilkapio centre, galva į vakarus su ant krūtinės arba juosmens sudėtomis rankomis. Laidosena analogiška kaip ir pilkapyje Nr. 5.

Pilkapiuose Nr. 1, 4 ir 6 (o gal ir Nr. 2 bei 3) vyrai palaidoti su žirgais, kurie guldyti šalia mirusiojo gana įvairiose padėtyse. Vyravo paprotys ir žirgą guldyti galva į vakarus (pilkapyje Nr. 1 – prie dešinio šono, galva į vakarus, pilkapyje Nr. 4 – prie kairio šono aukštielninkas, galva į vakarus). Tik pilkapyje Nr. 6 žirgas paguldytas galva į rytus. Žirgai laidoti su kuklia apranga arba be jos. Antai pilkapyje Nr. 4, kaip ir Nr. 5, išliko žirgo griaučiai be jokių aprangos dirbinių, o pilkapyje Nr. 6 – tik su geležiniais dvinariais žąslais, kurių grandys papuoštos skersinių rantelių grupėmis. Kaip jau minėta, ir vėlesniais šimtmečiais rytų Lietuvoje su mirusiaisiais laidotų žirgų kamanos dažniausiai kuklios.

Taigi pilkapiuose Nr. 1, 4 ir 6 kariai palaidoti su žirgais, kaip ir „kunigaikštis“ pilkapyje Nr. 5, bet be pentinų.

Visi kapai turtingi ginklų. Štai pilkapyje Nr. 1 išliko 45 cm ilgio įmovinis ietigalis su ilga plačia profiliuota plunksna, būdingas V–VI a. (Kazakevičius V., 1979, p. 56–59). Dar 2 įmoviniai ietigaliai iš suardytų, J. Šnapščio kastų kapų (greičiausiai iš pilkapio Nr. 4) 1910 m. pateko į muziejų.

Vyrai ginkluoti kovos kirviais. Antai pilkapyje Nr. 1 prie kario kairės kojos padėtas 23 cm ilgio pentinis siauraašmenis kirvis, kurio šoninės briaunos puoštos įkartėlėmis. Tokius ornamentuotus pentinius kirvius tyrinėtojai skiria kovos kirviams (Volkaitė-Kulikauskienė R., 1964a, p. 110; 1970, p. 215–219), ir jie yra gana reti (iš rytų Lietuvos dabar žinoma apie 10 (Казакевичюс В., 1981). Tuo tarpu pilkapyje Nr. 6 prie dešinio blauzdikaulio išliko 18 cm ilgio kovos kirvis su atsparnėmis prie skylės kotui ir ornamentuotu korpusu. Kitą tokį, tik neornamentuotą kirvį 1910 m. rado J. Šnapštys (greičiausiai pilkapyje Nr. 4) (Šnapštis, 1910). Juos tyrinėtojai taip pat skiria ginklams (Volkaitė-Kulikauskienė R., 1964a, p. 110; 1970, p. 215–217), kurių atsiranda IV a. pabaigos – V a. rytų Lietuvos kapuose (Таутавичюс А., 1966, с. 187– 188). Nedažnai jų pasitaiko iki pat II tūkstantmečio pradžios (Таутавичюс А., 1966, c. 190–191; Volkaitė-Kulikauskienė R., 1970, p. 215–217; Tautavičius A., 1978, p. 112).

Kaip ginklai galėjo būti naudojami ir likusieji čia rasti kirviai. Be to, prie ginklų skirtinas ir pilkapyje Nr. 1 aptiktas 32 cm ilgio peilis.

Pilkapiuose Nr. 1, 4 mirusieji palaidoti su skydais, padėtais ant kojų. Dar vienas antskydis į muziejų pateko iš 1910 m. J. Šnapščio kasinėtų pilkapių. Taigi dar bent 3 kariai – „kunigaikščio“ giminaičiai ar draugai – ant šios kalvos buvo palaidoti su skydais.

Vadinasi, mirusieji čia laidoti su žirgais, ietimis, kovos kirviais, peiliais, skydais. Tai turėjo būti turtingi kariai. Bet geriau išlikusio jų nešiotų papuošalų komplekto neturime, nes papuošalai dažniausiai būna ant galvos ir krūtinės srityje. Tuo tarpu čia tyrinėtuose pilkapiuose daugumoje kapų ši griaučių dalis sunaikinta. Todėl papuošalų išliko nedaug. Antai pilkapyje Nr. 6 karys buvo palaidotas su plona sidabrine tordiruota antkakle plonėjančiais galais, kurie išploti ir vienas baigiasi kabliuku, o kitas – skylute užkabinti. Pilkapyje Nr. 2 išlikę suardytų griaučių pažaliavę raktikauliai leidžia spėti, kad ir šis mirusysis buvo palaidotas su antkakle.

Pilkapyje Nr. 4 rasta pusė storagalės sidabrinės apyrankės, o pilkapyje Nr. 1 – ankstyvoji geležinė lankinė ilgakojė segė bei geležinė ovalinė sagtelė. Antra geležinė ovalinė, kiek įgniaužta sagtelė išliko pilkapyje Nr. 6 taip pat prie mirusiojo šono. Jei paminėsime dar 2 žiedines įvijas iš pilkapio Nr. 1, 6, tai ir bus visi išlikę papuošalai. Tačiau pilkapiuose Nr. 1, 2, 4, 7 kai kurie nuo žalvarinių dirbinių pažaliavę rankų ir krūtinės kaulai rodo, kad įvairių papuošalų būta daugiau.

Pilkapyje Nr. 1 rasti ietigalis ir lankinė segė būdingi V a. antrajai pusei – VI a. pradžiai (Åberg N., 1919, p. 120–124). Panašiai V a. turėtų būti datuojamos pilkapyje Nr. 4 aptiktos sidabrinės apyrankės liekanos (Åberg N., 1919, p. 133); pilkapyje Nr. 6 rasta antkaklė datuotina irgi tuo pačiu amžiumi, nes analogiška žalvarinė tordiruota antkaklė su į pailgas plokšteles išplotais galais su kilpele ir kabliuku yra rasta Cegelnės, Švenčionių r., 1907 m. V. Kaširskio tyrinėtame V a. pilkapyje Nr. 2 (kapas Nr. 2) kartu su juostine trikampio pjūvio apyrankėle (radiniai – VE, inv. Nr. 788:17). Taigi iš vakarinės kalvelės buvusią nedidelę 8 pilkapių grupę reikėtų datuoti V a. antrąja puse – VI a. pradžia. Čia aptikti sveiki ir apardyti nedegintų mirusiųjų kapai yra vienalaikiai su ,„kunigaikščio“ kapu. Kadangi jie to paties laikotarpio, tai ir laidosena vienoda (tokia pati pilkapio struktūra, kapo duobės kryptis, griaučių padėtis kape – galva į vakarus, ant krūtinės ar juosmens sudėtos rankos, panašios, bet kuklesnės įkapės). Šiuo atveju ir pilkapio Nr. 2 sampile rastas vaiko kapas nėra išimtis – V–VI a. lietuvių pilkapiuose su nedegintų suaugusių mirusiųjų kapais duobėse po sampilu. Pvz., Riklikų pilkapiuose, Anykščių r., vaikai taip pat laidoti sampile, o suaugusieji – duobėse po sampilu (Tautavičius A., 1970a, p. 55). Pilkapiuose Nr. 1, 6 rasti sudegintų mirusiųjų kapai be įkapių sunkiau datuojami. Galima tik spėti, kad jie priklauso VI a., kai ir šioje Lietuvos dalyje ėmė plisti paprotys mirusiuosius laidoti sudegintus. Jau minėtuose Riklikų pilkapiuose su V–VI a. nedegintų mirusiųjų kapais taip pat rasti keli sudegintų mirusiųjų kapai (Tautavičius A., 1970a, p. 57). Taigi, galimas daiktas, ir Taurapilio pilkapiuose Nr. 1, 2, 6 sudeginti mirusieji palaidoti kiek vėliau.

Rytinės pilkapių grupės vyrų kapai

Vakarinės kalvos pilkapiuose rastų karių kapų turtingumas ypač išryškėjo, kai juos lyginame su gretimoje – rytinėje – grupėje aptiktais to paties laikotarpio vyrų kapais. Kaip jau minėta, į rytus nuo pirmos grupės, už siauro slėnio yra didelė kalva nuolaidžiais šlaitais, iš šiaurės ir rytų juosiama Tauragno ežero. Ši kalva yra kelių hektarų ploto, prie buvusios Taurapilio ir Sėlės kaimų ribos. Pasakojama, ant šios kalvos buvę daug tokių pat pilkapių.

Kaimui skirstantis į vienkiemius, pilkapynas atsidūrė trijų Taurapilio kaimo valstiečių sklypuose. Pilkapiai pradėti ardyti. Įvairiems ūkio reikalams buvo lupami vainikų akmenys, imti arti sampilai. Vėliau kolūkio traktorių plūgai daugumą jų beveik sulygino su lauku. Bet kadangi žemė labai nederlinga, tai nutarta užsodinti mišku. Miškininkų plūgai giliomis vagomis išvagojo visą lauką. Išliko tik vienas aukščiausioje kalvos vietoje buvęs išskleistas apie 0,8–0,9 m aukščio sampilas, kuris prieš keliolika metų apsodintas berželiais, ir kelių pilkapių akmenų vainikų liekanos. Pastarųjų sampilai nukasti, vainiko viduryje dažnai būdavo matyti duobė. Kai kur lauke išliko pavienių iš vainikų išverstų 40–60 cm skersmens akmenų.

Pasakojama, kad, ardant ir kasinėjant šios grupės pilkapius, buvę rasta žmonių kaulų, kirvių, ietigalių ir kažkokių žalvarinių dirbinių, bet nė vienas iš šių radinių neišliko ir nepateko į muziejus. 1970 ir 1971 m. čia ištirtos dar pastebimos 7 pilkapių vietos ir, ieškant buvusių pilkapių pėdsakų, įvairiose vietose iškasta 10 nevienodo dydžio perkasų. Tik pilkapyje Nr. 9 ir perkasoje N rasta po nedeginto vyro kapą. Tuo tarpu minėtame geriau išlikusiame pilkapyje aptikti tik sudegintų mirusiųjų kapai be įkapių. Lauke tarp pilkapių rastas apdegęs pentinis siauraašmenis kirvis ir nedidelis įmovinis ietigalis bei sudegusių kaulų trupiniai rodytų, kad dalyje kitų pilkapių sampile ar tuoj po juo taip pat turėjo būti sudegintų mirusiųjų kapų. Todėl, ardant pilkapius, sunaikinti ir juose buvę kapai.

Pilkapis Nr. 9. Jis buvo vakarinėje kalvos dalyje. Sampilas nukastas ir nuvežtas. Išliko dalis rytinio ir vakarinio krašto akmenų vainiko. Jo viduje žemės paviršius žemesnis negu gretimame lauke. Akmenys rodo, kad vainikas sudėtas iš vienos eilės nuo 35–40 iki 60–80 cm skersmens akmenų ir juosė apie 6 m skersmens sampilą. Šiaurinėje pilkapio dalyje iškasta nauja 2,9×1,6 m dydžio keturkampė duobė. Rytiniame pakraštyje prie vainiko akmenų išliko degėsių sluoksnelio pėdsakų. Kitur jis nukastas su sampilu ar nuartas.

Vainiko viduje po velėnos sluoksniu išryškėjo tamsesne žeme užpildyta 2,35×0,95 m dydžio duobė rytų–vakarų kryptimi. Jos rytinis galas buvo per 1,5 m, o vakarinis – per 1,9 m nuo akmenų vainiko. Taigi duobė kasta beveik pilkapio centre.

0,6 m gylyje nuo buvusio pilkapio pagrindo, duobės dugne tamsesnėje žemėje rasti mirusiojo griaučiai. Jis palaidotas galva į vakarus. Kairė ranka sulenkta smailiu kampu ir padėta prie dešinio peties, dešinė sulenkta taip pat smailiu kampu, kojos ištiestos, suglaustos.

Po kairės rankos žastikauliu gulėjo geležinis 18 cm ilgio peilis smaigaliu į dubens kaulų pusę (42:3 pav.). Prie jo įkotės buvo nedidelė žalvarinė žiedinė įvija. Prie kairio šono rasta padėta ietis, kurios 22 cm ilgio įmovinis ietigalis su ištęsto rombo formos plunksna (42:2 pav.) aptiktas šalia kairės kojos pėdos kaulų. Tuo tarpu šalia dešinės kojos gulėjo pentinis siauraašmenis kirvis kotu į galvos pusę (42:1 pav.). Pentimi jis rėmėsi į blauzdikaulį; kirvis 18 cm ilgio ir 5,5 cm pločio. Ant kojų buvo padėtas skydas. Išliko nedidelis antskydis.

Kapas perkasoje N. Perkasa N iškasta į vakarus nuo išlikusio pilkapio sampilo ir į šiaurės rytus nuo pilkapio Nr. 9. Jos vakariniame gale po ariamu sluoksniu išryškėjo 2,6×1 m dydžio duobė rytų–vakarų kryptimi. Jos pakraščiuose žemė maišyta su degėsiais.

Duobės dugnas 1–1,1 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus buvo 2,3×0,65 m dydžio. Dugne, ypač galuose ir pietiniame krašte, gausu tamsios su degėsiais ir puvenomis maišytos žemės. Mirusysis paguldytas galva į vakarus, šiaurės vakarus (285° kryptimi). Kairė ranka sulenkta stačiu kampu, jos pirštų kaulai gulėjo prie dešinės alkūnės. Dešinė sulenkta smailiu kampu, ir jos pirštai atsidūrė pasmakrėje. Kojos ištiestos (43 pav.).

Dešinėje pusėje padėtos negausios įkapės: geležinis pentinis siauraašmenis 17 cm ilgio kirvis 6,5 cm pločio ašmenimis (44:1 pav.). Jo ašmenys aptikti po kaukole, kirvakotis turėjo būti ant dešinio peties ar po juo. Prie dešinio šono buvo padėta ietis, kurios 20 cm ilgio ietigalis rombine plunksna (44:3 pav.) gulėjo šalia dešinio žastikaulio. Be to, ties juosmeniu iš dešinės buvo geležinis 17 cm ilgio peilis (44:2 pav.). Kaklo bei dešinio peties srityje išliko kiek daugiau tamsios sunykusios organinės medžiagos – puvenų, kuriose rasta žalvario kruopelių. Matyt, kaklo bei krūtinės srityje drabužis buvo papuoštas plonyte žalvario vielute ar smulkiomis grandelėmis.

Taigi rytinėje pilkapių grupėje vyrai laidoti mažesniuose pilkapiuose, jiems kastos ir mažesnės duobės. Tačiau laidosena vienoda – laidoti nedeginti, duobėje po sampilu, guldyti galva į vakarus, ant krūtinės sudėtomis rankomis.

Įkapės čia daug kuklesnės. Mirusysis laidojamas su prie šono padėta ietimi ir kirviu bei nedideliu peiliu, o kartais ir prie kojos padėtu skydu. Šiuose 2 kapuose beveik nėra papuošalų (tik pilkapio Nr. 9 kape rasta žalvarinė žiedinė įvija). Vakarinės ir rytinės pilkapių grupės kapų skirtumai negali būti aiškinami chronologiniu skirtumu. Ir vienoje, ir kitoje grupėje aptinkama tos pačios formos įmovinių ietigalių su rombine plunksna, tos pačios formos kirvių, antskydis. Taigi ir jie datuotini V a. – VI a. pradžia. Pastebimi skirtumai, matyt, atspindi bendruomenės narių turtinį susiskirstymą. Vakarinėje grupėje yra turtingų karių ir jų vado – „kunigaikščio“ kapas, o rytinėje – eilinių to meto bendruomenės narių kapai.

Galima pridurti, kad rytinės grupės V–VI a. vyrų kapai laidosena ir įkapėmis panašūs į ištirtus to paties laikotarpio kitų pilkapynų vyrų kapus. Štai, pavyzdžiui, Degsnės–Labotiškių, Molėtų r., pilkapyne rasti 3 vyrai palaidoti su skydais prie kojų, vienam kartu su skydu padėtas ir kirvis, o kitam – ietis (Tautavičius A., 1972, p. 49). Riklikų, Anykščių r., pilkapiuose aptikta 10 šio laikotarpio vyrų kapų. Jiems įdėtas kirvis, peilis, drabužiai susegti sege, bet nė vieno vyro kape nerasta antkaklių, apyrankių, nė vienos ieties (Tautavičius A., 1970a, p. 57). Diktaruose, Anykščių r., ištirti 3 V–VI a. vyrų kapai. Vyrai palaidoti tik su ietimi ir peiliu (Česnys G., Urbanavičius V., 1978, p. 192). Panašų vaizdą stebime ir gretimoje centrinėje Lietuvos dalyje. Pavyzdžiui, Griniūnuose, Panevėžio r., V–VI a. kapinyne rasta 13 suaugusių vyrų kapų. Iš jų 3 palaidoti be įkapių, o septyniuose rasta po kirvį, kituose – peilis, segė ar smeigtukas. Tik vienas vyras palaidotas su žalvarine apyranke, ir į vieno kapą įdėta ietis (Tautavičius A., 1978a, p. 150–155).

Minėtų vienalaikių rytų Lietuvoje tyrinėtų kapų fone Taurapilio pilkapio Nr. 5 „kunigaikščio“ kapas ir jo palydos kapai vakarinėje pilkapių grupėje aiškiai skiriasi. Mirusieji palaidoti su žirgais (tai seniausi tokie kapai lietuvių pilkapiuose) ir daug ginklų (kalavijas, kovos kirviai, ietys, skydai, kovos peiliai), kapai išsiskiria ir puošnumu (paauksuoti sidabriniai makštų apkalai, sidabrinės paauksuotos sagtys, sidabru puošti pentinų diržai, sidabrinė antkaklė, žiedas, apyrankė). Visa tai rodo turtinį visuomenės susisluoksniavimą Lietuvoje I tūkstantmečio viduryje.

Parengė Daiva ČEPĖNIENĖ

Parengta iš knygos „Lietuvos valsčiai Tauragnai“

Projektą „Utenos krašto atspindžiai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas