Roberta Macelienė: „Stipri kiekviena tauta, kuri nepamiršta savo šaknų“

Lapkričio mėnesį savo veiklos 20-metį minėsiančio Utenos kultūros centro šokių ir dainų ansamblio „Vieversa“ įkūrėja bei vadovė Roberta Macelienė, šokti mokanti mokyklos-vaikų darželio „Varpelis“ auklėtinius, iš tiesų turi kuo didžiuotis – ji buvo išrinkta geriausia 2015–2016 mokslo metų šokio mokytoja Lietuvoje. Kelis dešimtmečius lietuvių liaudies šokio paslaptimis su vaikais besidalijanti ir patriotiškumo sėklą jų širdyse brandinanti pedagogė ne tik papasakojo apie tai, kuo gyvena šiandien, bet ir prisiminimais sugrįžo į aktyvią bei turiningą vaikystę, sunkius studijų metus.

Muzikali giminė

R. Macelienė sakė, kad šokį pamilo dar ankstyvoje vaikystėje. Pakruojo rajono Linkuvos miestelyje augusi pašnekovė mokėsi Karolio Požėlos vidurinėje mokykloje, kur, kaip pati teigė, turėjo nuostabią klasės auklėtoją Ireną Liutkevičiūtę, auklėtinius mokiusią dailės, vadovavusią įvairiems meno kolektyvams. „Mano a. a. mokytoja – labai įdomi, kūrybinga, atsakinga asmenybė. Buvau gabi menams, turėjau tam tikrą Dievo dovaną, todėl, kaip ir dauguma smalsių mergaičių, nusprendžiau nueiti į jos vadovaujamą šokių būrelį, – prisiminė R. Macelienė. – Mūsų giminėje buvo daug muzikuojančių, dainuojančių žmonių. Jie visi – savamoksliai. Mano mama dainuodavo, jaunystėje grodavo gitara. Vienas jos brolis, nors jokios muzikos mokyklos nelankė, buvo įvaldęs beveik visus instrumentus, kitas – ir grodavo, ir dainuodavo. Nė viena šventė neapsieidavo be balsingos mamos sesers dainų. Trejais metais už mane jaunesnis brolis, kuris jau paliko šį pasaulį, su muzika neturėjo nieko bendro.“

Vos spėdavo suktis

Vaikystėje pašnekovė buvo labai aktyvi – lankė šokių būrelį, gimnastikos užsiėmimus, dainavo chore, žaidė krepšinį bei rankinį, priklausė mokyklos tarybai, kuriai ne vienus metus vadovavo gretimame kieme augusi dabartinė Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė. Dar viena veiklios linkuviškės aistra buvo čiuožinėjimas pačiūžomis. Žiemą ji šiam pomėgiui kasdien skirdavo po dvi valandas. R. Macelienė tikino, kad ir šiandien puikiai prisimena, kaip pačiūžomis skriedavo didžiuliu iš visų pusių apšviestu stadionu, kuriame skambėdavo muzika.
„Aš nuolat neturėdavau laiko, nes privalėjau visur suspėti. Kai po pamokų grįždavau namo, ant stalo jau garuodavo močiutės paruošti pietūs. Ji papūsdavo lūpomis į lėkštę, kad tik maistas nebūtų per karštas, – apie vaikystę pasakojo kalbinta pedagogė. – Nepaisant didelio užimtumo, mokykloje man sekėsi gerai – mama niekada nesibarė, niekas į mokyklą jos dėl mano išdaigų nekvietė. Šokiai buvo pati mėgstamiausia mano veikla. Gal todėl, kad nesunkiai atkartodavau viską, ką parodydavo mokytoja.“ R. Macelienė ne kartą dalyvavo Lietuvos moksleivių dainų šventėje, kurioje šoko į vadinamąjį „aukso fondą“ įrašytus liaudies šokius, anuomet turėjusius sovietinį atspalvį.

Neaiškus pasirinkimas

„Vieversos“ vadovė teigė jau aštuntoje klasėje žinojusi, kad savo ateitį sies su šokiu. Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar – Klaipėdos universitetas) ji įgijo pedagogės-baletmeisterės kvalifikaciją. Tiesa, pašnekovės mama stojo mūru prieš tokį dukters pasirinkimą. „Tais laikais mažame miestelyje niekas nebuvo girdėjęs apie tokią profesiją, nežinojo, ką veiksiu ateityje. Mamai visa tai atrodė nerimta, ji norėjo, kad rinkčiausi labiau „žemišką“ specialybę. Pavyzdžiui, kaip ir ji, tapčiau buhaltere, – kalbėjo R. Macelienė. – Miestelių kultūros namai anuomet turėjo neigiamą įvaizdį. Ten būdavo organizuojami jaunimo šokiai, kurie dažniausiai pasibaigdavo muštynėmis. Mano mama buvo įsitikinusi, kad kultūros darbuotojo pareigos – nerimtos, už jas mokamas menkas atlygis. Aš verkdama mėginau ją įkalbėti leisti man studijuoti ten, kur noriu. Buvo sunku, bet galiausiai mums pavyko susitarti.“

Užlipti laiptais – per sunku

Paprašyta prisiminti studijų metus R. Macelienė neslėpė – krūviai buvo milžiniški. Studentai šokdavo po aštuonias valandas per dieną, o kur dar filosofijos, muzikos, kostiumų istorijos ir kitos paskaitos. Nors studijų laikotarpis buvo kupinas išbandymų, pašnekovė teigė niekada perdėm nesureikšmindavusi nuolat patiriamo nuovargio. „Kartais kūrybinis procesas mus taip įsukdavo, kad iš konservatorijos neišeidavome po kelias paras. Ten ir nakvoti susirangius ant čiužinių tekdavo. Pirmame kurse dėl nepakeliamo raumenų skausmo buvo sunku vaikščioti, lipti laiptais, – atviravo pedagogė. – Mes, merginos, bijodavome priaugti svorio, kad vaikinams nepasirodytume per sunkios. Dėl to nuolat būdavome „nedavalgiusios“. Ryte išgerdavome puodelį kavos, pavakariams suvalgydavome 100 g varškės, o vakare pasigamindavome ką nors bendrai. Dažniausiai – keptų bulvių. Kartą dėl skrandžio uždegimo iš konservatorijos mane išvežė greitosios medicinos pagalbos automobiliu.“

Mamai nesiskundė

Pašnekovės teigimu, nepaisant studijų metais patirtų sunkumų, ji nė akimirką nesuabejojo dėl savo pasirinkimo – laikui bėgant studijos darėsi vis įdomesnės. Laikais, kai nebuvo mobiliųjų telefonų, studentai tėvams paskambindavo retai. R. Macelienė sakė, kad norėdama pasikalbėti su mama kartą per savaitę kulniuodavo į paštą arba pas tetą, kuri gyveno Klaipėdoje. „Paskambinusi mamai nesiguosdavau dėl didelio krūvio. Sakydavau, kad viskas klostosi gerai, nes man taip ir atrodė. Šiuolaikiniai vaikai, vos tik jiems ką nors suskausta, iš karto puola į ašaras ir bėga skųstis tėvams. Mes, matyt, buvome stipresni, – svarstė R. Macelienė. – Žinoma, ne visi mano grupės draugai atlaikė tokį išbandymą. Studijas pradėjo 24, baigė – 16 studentų. Daugumai svarbesnė už viską buvo sveikata.“

Utena išgąsdino

Tautinių šokių ansamblyje „Sietuva“, kuris tuomet neturėjo pavadinimo, praktiką atlikusiai pašnekovei iš kelių miestų bei miestelių (Utenos, Kupiškio, Svėdasų, Dusetų) buvo suteikta galimybė pasirinkti tą, kuriame ji labiausiai norėtų dirbti. Anot šokio mokytojos, į Uteną atsikrausčiusios 1979 metais, iš pradžių šis miestas ją išgąsdino – pasirodė pilkas ir skurdus. Vos tik atvykusi ji privalėjo „apsiginti diplomą“ – parengti valandos trukmės koncertą. Aukščiausio komisijos įvertinimo sulaukusi R. Macelienė tais pačiais metais pradėjo darbą tuomečiuose Utenos kultūros namuose, kurie tada veikė Maironio gatvėje (dabar – Šaulių namai). Minėtai įstaigai vadovavo Filomena Trimonienė.

Dirbo mėsos kombinate

Kelerius metus šokio entuziastė darbą kultūros namuose derino su Utenos mėsos kombinato šokių kolektyvo vadovės pareigomis. Jos teigimu, anuomet visos pramonės įmonės turėjo meno kolektyvus. Pavyzdžiui, mėsos kombinate, be šokių ansamblio, veikė choras, liaudiškos muzikos kapela. Šokėjai, kuriems vadovavo R. Macelienė, pasirodymus rengdavo savame krašte, vykdavo į kasmetinius mėsininkų sąskrydžius. „Gyvenome gerai – buvome aprūpinti tautiniais kostiumais, muzikos instrumentais. Man nereikėdavo sukti dėl to galvos, – sakė pašnekovė. – Kolektyvo nariai repetuodavo darbo metu. Direktorius visuomet domėdavosi, ar tikrai visi šokėjai susirinko į repeticiją. Meistrai gaudavo pylos, jeigu kurio darbuotojo neišleisdavo repetuoti.“

Mokė Liną Kunigėlį

Bemaž keturias dešimtis metų Utenos kultūros centre dirbanti R. Macelienė 1980 m. subūrė vaikų šokių studiją, kuri 1996 m. išaugo į šokių ir dainų ansamblį „Vieversa“, šiuo metu vienijantį per 100 šokėjų (4–18 metų). „Man labai gera būti su vaikais. Jie – emocingi, smalsūs, judrūs. Žinoma, mažiesiems būtina paaiškinti, kad per repeticijas turi susikaupti, negali dūkti ar triukšmauti. Dirbdamas su vaikais privalai pasitikėti savo jėgomis ir nesiblaškyti, – kalbėjo „Vieversos“ vadovė. – Suaugusieji yra kantresni, bet greičiau pavargsta. Nuo mažų dienų treniruojami vaikai ilgainiui pripranta prie fizinio krūvio, jų laikysena tampa taisyklingesnė. Man patinka džiugios vaikų, kurie ateina šokti savo malonumui, akys.“
Kalbinta pedagogė sakė, jog gerai prisimena pirmuosius savo mokinius, kuriuos mokyti pradėjo būdama 23-ejų metų. Pirmuosius šokio žingsnelius padedami R. Macelienės žengė Krašuonos progimnazijos šokio mokytoja metodininkė Edita Kutkienė ir tada dar būsimas jos vyras Edgaras, Adolfo Šapokos gimnazijos direktoriaus Sauliaus Brasiūno žmona Jūratė, Utenos rajono savivaldybės administracijos Strateginio planavimo ir investicijų valdymo skyriaus vedėjo pavaduotoja Donata Lubienė, šalyje gerai žinomas kraštietis krepšinio komentatorius, žurnalistas Linas Kunigėlis.

Pradeda nuo žaidimų

Mokyklos-vaikų darželio „Varpelis“ auklėtinius šokti mokanti R. Macelienė tikino, kad dirbant su vaikais viskas prasideda nuo žaidimų. „Mes žaidžiame įvairius žaidimus, kuriame pasakas, atkartojame gyvūnus. Visi vaikai gali išmokti šokti, tereikia vieno dalyko – noro. „Persilaužti“ pavyksta net tiems, kurie, kaip aš sakau, buvo sutikę rožinį drambliuką ir nepataiko į ritmą, – sakė pašnekovė. – Pasiekti gerų rezultatų padeda lavinimo pratimai – plojimai, trepsėjimai, apsisukimai, koordinaciniai žaidimai. Geras šokėjas yra ir geras matematikas. Šokant būtina „įjungti“ loginį mąstymą.“

Gėdijosi savo šaknų

Geriausia 2015–2016 mokslo metų šokio mokytoja Lietuvoje išrinkta R. Macelienė įsitikinusi – liaudies šokiai ugdo vaikų ir jaunimo patriotiškumą, pilietiškumą. Jos nuomone, pirmiausia kiekvienas vaikas turi išmokti kalbėti bei dainuoti lietuviškai, šokti savo tautai būdingus šokius, ir tik tada gilintis į užsienio kalbas, šiuolaikinių ar gatvės šokių subtilybes.
Kaip sudominti vaikus liaudies šokiais? Anot pedagogės, reikia stengtis neišgąsdinti jų didžiuliais žingsniais ar greitu tempu, dirbti su jais atsižvelgiant į kiekvieno amžių ir galimybes. Sunkiausia, R. Macelienės teigimu, patraukti 6–7 klasėje besimokančių jaunuolių dėmesį. Neretai į pagalbą tenka pasitelkti jų tėvus. „Prieš 20 metų paaugliai gėdydavosi šokti vilkėdami tautiniu kostiumu, mat juos pašiepdavo, per dantį patraukdavo draugai. Vaikų patriotiškumas išaugo tada, kai mes pradėjome važinėti į tarptautinius festivalius. Per tiek metų išmaišėme visą Europą. Tolimiausias pasaulio kampelis, kuriame lankėsi „Vieversa“, – Tailandas, – tikino pedagogė. – Jei anksčiau būdavo sunku rasti vaiką, kuris užsienyje sutiktų scenoje palaikyti mūsų tautos vėliavą, dabar vaikai trispalvės nepasidalija – laiko ją didžiuodamiesi.“

Pamokų nepamiršo

R. Macelienės teigimu, ugdyti lietuvių liaudies šokio tradiciją – labai svarbu. Pasak jos, stipri kiekviena tauta, kuri nepamiršta savo šaknų. „Nors dabar dauguma mano vaikų išsiblaškę po pasaulį, jie visi nori grįžti į Lietuvą. Visada jiems kartoju, kad yra čia mylimi ir laukiami. Visai nesvarbu, gyvena Airijoje ar Amerikoje. Grįžę į gimtinę vaikai sako, kad čia jiems šilta ir gera, – sakė pašnekovė. – Ir kas, kad svetur uždirba daugiau pinigų… Lietuva – jų tėvynė. Kaip džiaugėsi mano širdis, kai pamačiau buvusį savo mokinį Joną Valančiūną amerikietes mokantį šokti lietuvių liaudies šokius. Supratau, kad jis nepamiršo to, ko jį mokiau penkerius metus.“
Kalbinta pedagogė išaugino du vaikus – dukrą ir sūnų. Pasak jos, dukrai šokti patiko, tačiau paauglystėje prasidėjusios sveikatos problemos privertė riboti fizinį krūvį. R. Macelienės sūnaus šokiai nesužavėjo – repeticijų salėje ištvėrė vos pusmetį. Jį, kaip ir daugelį vyriškosios lyties atstovų, paviliojo futbolas.

Robertos Macelienės asmeninio archyvo, Vytauto Ridiko ir Jurgitos Pavilonienės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas