Tęsiame Ramunės Jankauskienės (Tursaitės) pasakojimą apie Kišūnus (Užpalių sen.): seną, bet jaukią senelių gryčiutę, grybingąjį Regalų miškelį, melioracijos destrukciją, tėvų meilę ir jų rūpestį gimtuoju kaimu…
Raudoni tiltai Regalų miške
R. Jankauskienės atmintyje Regalų gryčiutė išliko kaip jauki, šilta, labai švari vieta. Lentynėles puošė siuvinėtos servetėlės, užkišta verba. Kabėjo šventųjų paveikslai.
Pašnekovė atsiminė, kaip raudono raudono saulėlydžio apšviestame kambaryje senelis klausydavo „Amerikos balso“. Ateidavo ir kaimynas Jurgis Pajeda. O anūkei, kaip vaikui, tiek rūpėdavo, ką čia klauso tie vyrai ausį pridėję prie radijo…
Moteris atsimena žiemos sueituves. Vieną savaitgalį į pirtį suguža pas Regalus, antrą – pas Antaną, trečią – pas Balį, ketvirtą – pas Vladą Tursus. Moterys megzdavo kojines, o vyrai kortuodavo. Tris–keturias kalades per žiemą sukortuodavo. Netrūko nei linksmo azarto, nei kartkartinio susipykimo… Tačiau nebuvo jokio išgėrinėjimo.
R. Jankauskienei į atmintį įstrigo ir senelių Regalų miškelis, vadintas Regalų mišku. Per jį vedė arklių kelias į Vygėlius, o ant to kelio tiesiog tiltais augo raudonikiai. „Močiutė sakydavo: „Einu grybaut.“ Tai nesineša kokio krepšio, išeina su prijuoste, vadinamuoju kvartuku. 10–15 minučių – ir atsineša baisinį glėbį šitame kvartuke. Grybų ten būdavo kiekvienais metais. Ir jie žinodavo savo vietas tame miškelyje: čia – baravykiukai, šilbaravykiai, čia – raudonikiai…“ – apie nedidelį, bet turtingą miškelį pasakojo moteris.
Vyriškos ašaros ant gryčiutės slenksčio
Pasak R. Jankauskienės, kai ėjo melioracija, Vygėlių močiutė (tėvo mama) norėjo kraustytis į Vilučius, tačiau pasipriešino vyro brolis – sako, jau kartą iš ulyčios kraustėmės, daugiau nebereikia. O Kišūnų močiutė nenorėjo niekur eiti iš gimtųjų namų – su ašaromis pripažino, kad senatvėje jai tai prilygsta antrai tremčiai. Tačiau sovietinei valdžiai reikėjo daugiau dirbamųjų plotų, tad iškraustė ir Regalų kaimynus Gūras, Dabregus, Masiulius…
Išardyti namus reikėjo patiems. Atėjo keturi vyrai – broliai Jonas ir Bronius Regalai bei Regalų žentai Juozas Tursa ir Kazys Darulis. Atėjo, susėdo ant slenksčio ir nė vienam ranka nekyla. Pasidalijo prisiminimais, vyrišką ašarą nubraukė. Nors žentas J. Tursa paragino šį skaudų darbą pradėti broliams Regalams, išėjo taip, kad tai padaryti teko pačiam. Vėliau atvažiavęs traktorius visą išardytą medžiagą sustūmė į iškastą duobę. Nugriovė ir molinį tvartą, užstumdė sodželką.
Versdama Nasvę grioviu, melioracija sunaikino ir šiltais vaikystės prisiminimais apipintą rąstinį tiltą, kuriuo R. Jankauskienė vasarą eidavo iš vienų senelių pas kitus.
Pirma ir paskutinė meilė
Pašnekovė pasakojo, kad mama labai norėjo tapti mokytoja, tačiau jos, tremtinės, į Vilniaus pedagoginį institutą nepriėmė. Vis dėlto mergina rankų nenuleido ir įstojo į Kapsuko Onos Sukackienės pedagoginę mokyklą, pabaigė ir tapo pradinių klasių mokytoja. Tačiau valdžia vis tiek nenorėjo naujos ir puikiai mokyklą baigusios specialistės – davė paskyrimą į atokias Baltriškes (Zarasų r.). Suteikė kambariuką palėpėje, kur prie kojų padėtas šiltas butelis užšaldavo į ledą.
Apie savo tėvų meilę pašnekovė sakė, kad ji buvo „pirma ir paskutinė“. Grįžę iš tremties Regalai gyveno sunkiai, iš paskutiniųjų stengėsi prasisukti. Dažnai traukdavo į mišką uogų, grybų. Tąkart ir mama, penkiolikmetė paauglė, uogavo prie Vygėlių esančiame raiste, vadintame Išdegėla. Einant namo užklupo liūtis. Kaip tik teko eiti pro Tursų kiemą, būsima anyta pakvietė vidun, kad pralauktų lietų. Senojoje gryčiutėje susipažino su šeimininkų vienturčiu sūnumi Juozu. Penkeriais metais vyresnis vaikinas sėdėjo už stalo, atrodė oriai, skaitė laikraštį (vienoks ar kitoks laikraštis pas Tursus visada būdavo). Juozas ėmė klausinėti, kaip mokykloje sekasi, kokie mokytojai moko, apie pažymius. Šeimininkė pavaišino sūriu su medumi. Skurdokai gyvenusiai merginai, kuri ant duonos tepdavo lajų, medus buvo nepaprastai gardus.
Pasak R. Jankauskienės, nors Tursai ir palaikė tremtinius, savo vienturčiam sūnui buvo nužiūrėję turtingesnę nuotaką. Gal Gaigalaitę. Tačiau sūnus įsimylėjo Zitą Regalaitę, ir ne veltui kaimo bobutės sueiliavo tokią dainušką:
Už kalnelia tenai gryčia,
Ten gyvena Regalyčia.
Tursa Juozas ten patraukė,
Rudaakė labai laukė.
Tačiau, anot pašnekovės, ši dainelė jos mamai buvo įžeidi, o iš kaimo tik vienintelė Stasė Vygėlienė nepritarė šioms pašaipioms eilėms: „Kuo Zita kalta? Kad tremty buvo?“
Vestuves šoko du savaitgalius: vieną pas Regalus, kitą – pas Tursus. Anyta, nors ir nelabai pritarė vestuvėms, vėliau atsiprašė marčios už savo priešiškumą. R. Jankauskienė sakė pati buvusi tos scenos liudininke: „Vieną kartą močiutė tokia liūdna, mama ir paklausė: „Ko, močiut, tokia markatna?“ „Man tiek metų širdį graužia mano elgesys. Zitut, jei tu gali, atleisk.“ Tada apsikabino, pabučiavo.“ Ir, kalbintos moters teigimu, jos mama senatvėje tikrai nesavanaudiškai prižiūrėjo anytą.
Savo krašto žmonės
Pasak R. Jankauskienės, jos tėvai apylinkėse suskaičiuodavo daugiau nei 60 sodybų, kurių žmones pažinojo, bendravo. Šis arealas apėmė Nasvaičius, Vygėlius, Kišūnus, kai kuriuos Tatuoliškių kiemus… Pasakojo, su kokiais vaikais į mokyklą ėjo, kiek tose šeimose buvo vaikų, kur jie dabar gyvena, kaip susiklostė jų likimas. Važiuodavo iš kaimo namo ne tiesiausiu keliu pro Vilučius – prasukdavo tai pro Bėkinčius, tai pro Šarkių Aukštuolą, tai pro Pladiškes… Ir važiuodami kalbėjo, kad štai čia buvo tokių ir tokių žmonių namai, čia buvo labai didelė sodyba, dideli ūkiniai pastatai, čia daug vaikų buvo, iš čia tą ir tą ištrėmė…
Anot pašnekovės, tėvams kaimas rūpėjo. Ir negalėjo nerūpėti, nes tėvas buvo vienturtis, kuris tėviškėje padėdavo darbus nudirbti – čia buvo parduotos vasaros… Tačiau vakare traukdavo į Kišūnus, kur ir dainos skambėdavo, ir pasilinksmindavo, ir pirtyje išsiperdavo, ir sodželkoje nusimaudydavo…
Šilti kaimo žmonės
R. Jankauskienė atsimena J. Pajedą (jis buvo amputuotomis galūnėmis), kuris ateidavo pas Regalus praustis. Po viena pažastimi atsinešdavo vantą, po kita – susuktą lininį rankšluostį. Prausdavo jį senelis Regalas. Nors J. Pajeda buvo prisitaikęs prie daugelio dalykų, pašnekovei, kaip vaikui, amputuotos kišūniškio galūnės atrodė kraupiai. Nepaisant to, J. Pajeda visada sutikęs ją pakalbindavo, ko negalėjai pasakyti apie jo šykščią žmoną.
Moters atmintyje išlikusi ir Kazimiera (Kaziūnė) Gūrienė, kuri buvo labai švelni, gera, visada ryšėjo baltą skarelę (arba su smulkiomis gėlytėmis), vilkėjo tamsią palaidinukę. Buvo jautraus būdo, visada pakalbindavo, pavaišindavo (mergaitė eidavo per jų kiemą pasiimti laikraščių prie Balbatos), o šios vyras sudarė rūstoko žmogaus įvaizdį.
Kalkakmenio vaistai
Anot R. Jankauskienės, kaimo žmonės vaistus gamindavosi patys – kiekvienoje sodyboje galėjai rasti bičių pikio, kaštonų žiedų ar jų vaisių užpiltinių… Pašnekovė matė gyvatę butelyje. Natūraliais vaistais ne tik patys gydėsi, bet ir gyvulius gydė. Karves gydydavo kalkakmeniu. Tai buvo rusvas, minkštas, piršto dydžio akmenukas, kurį paskusdavo, sumaišydavo su degtine ar spiritu ir tepdavo ant žaizdos. Jei karvė išpusdavo nuo šviežių šlapių dobilų, į burną pildavo saulėgrąžų aliejaus. Ir laukdavo veterinaro. Jei užeidavo audra, Vygėlių močiutė persižegnodavo ir puldavo nuo karvių ragų nuimti pančius – pasirodo, ne kartą perkūnas buvo nutrenkęs karvę. Trenkdavo ir į medžius. Žmonės matydavo, kaip, pavyzdžiui, trenkia į beržus, šių kamienuose palikdami juodą žymę.
