Vakarinėje Utenos miesto dalyje įsikūręs Grybelių kvartalas, iškilęs sovietmečio mūrais. Pavadinimas likęs nuo Grybelių kaimo, kuris tebėra kitoje kelio Kaunas–Zarasai–Daugpilis pusėje. Tiesa, senojo kaimo likę nebedaug, o senbuvės vos dvi. Viena iš jų – Zofija Vaižmužienė (Davniukaitė) – gimė Latvijoje ir su tėvais į Grybelius atvyko būdama visai maža. Iš pradžių apsistojo tetų grytelėje, o paskui tėvas pastatė namus seserų suteiktame sklype, kuriame moteris su dukra ir jos šeima gyvena iki šiol.

Kalvis, piktas bites laikęs

Davniukų kaimynai buvo Čepėnai. Z. Vaižmužienė negalėjo pasakyti, kuo tiksliai jie užsiėmė, tačiau, anot jos, tai nebuvo eiliniai žmonės. Kai Čepėnai išvyko iš Grybelių, jų namuose apsigyveno Pakajavai. Kazimieras Pakajavas buvo kalviu. Jo kalvė tebestovi, o priešais ją stūkso didelis betoninis apskritas pagrindas, primenantis girną. Ant jos šeimininkas, prisitaisęs kažkokį įrenginį, spausdavo obuolių sultis (turėjo didelį sodą). Turėjo ir daug bičių, kurios skaudžiai geldavo. „O Pakajavienė buvo siuvėja. Jie abu buvo amatininkai, tad kolūkių laikais lengviau gyveno. Tačiau jie vis tiek turėjo dirbti kolūkyje: jis padarydavo, ką reikėdavo kalvėje, o ji eidavo į kolūkį“, – apie kaimynus pasakojo Z. Vaižmužienė. Beje, ji paminėjo, kad trumpai šiuose namuose su motina gyveno ir Utenos krašte žinomas žurnalistas, vertėjas Romualdas Valančiūnas. Jis tada dar buvo labai jaunas. Pašnekovei tėvai pasakojo, kad kartą ieškoti būsimojo žurnalisto buvo atvažiavę stribai. Valančiūnai buvo susigiminiavę su kaimo Čipkais, kurie turėjo kažkokį ryšį su partizanais.

Prie seniausiųjų sodybų pašnekovė priskyrė Daugelavičių namus. Ten gyveno šeima – Gabriukas ir Antosė, jie turėjo sūnų (karininką) ir dukrą. Prasidėjus karui, vaikai išbėgo į Ameriką ir ten pragyveno visą gyvenimą. Niekada nebuvo atvažiavę į Grybelius. Senukai mirė, kai Z. Davniukaitė mokėsi Panevėžyje. Namai liko tušti. Į užsienį nepasitraukė karininko žmona su dukra – jos liko Kaune. Kai mirė senieji Daugelavičiai, jos pardavė namus Kvedarams (dabar čia gyvena jų dukra).

Machorkos dūmuose paskendę „tėvai“

Yra kaime ilgas senas namas, priklausęs Januškevičiams ir Černiauskams, pastarųjų pusėje vykdavo majavos, o kieme – gegužinės (į Žolinės šokius Grybelių gyventojai keliaudavo į gretimus Antakalnius). Majavos vykdavo ir Daugelavičių kamaroje. „Visas kaimas sueidavo majavos giedot. Daugiausia moterys su vaikais. Mano brolis skaitydavo litaniją. Paskui visi giedodavo. Giedodavo kiek dūšia leisdavo. Anksčiau labai geri žmonės buvo… Anoj pusėj (už plento – aut. past.) buvo labai gera dainininkė, tokia Semėnienė. Zofija vardu, kaip ir aš. Ateidavo šiton majavon giedot“, – su nostalgija praeičiai pasakojo pašnekovė. Ši sodyba moteriai siejasi ne tik su gegužinėmis pamaldomis – A. Daugelavičienė jai su broliu buvo lyg močiutė, mylėjo juos. Nieko jiems negailėjo: nei obuolių, nei uogų. Turėjo didelį sodą, priraugdavo žiemai obuolių, kuriuos laikydavo dideliame rūsyje po namu. Daugelavičių gryčioje susirinkdavo kaimo vyrai kortomis palošti. Ir visi labai traukdavo machorką (taboką), per kurios dūmus vaikai, mamos pasiųsti pakviesti tėvo namo, vos šį surasdavo. Beje, kortuodavo, bet negerdavo.

Arkliaganių džiaugsmai ir Sibiro galiūno baimė

Į bažnyčią Utenoje eidavo pėsčiomis, basomis iki buvusio miesto parko, o paskui nusimazgoję kojas Utenaitėje (Utenėlėje) ir iki Dievo namų. Arklio Davniukai niekada neturėjo, negana to, norėdamos išsidirbti savo žemę, kokios trys šeimos kolūkio gyvulį turėjo išlaikyti per žiemą. O vasarą už miško, „labai gražiose pievose“, buvo arklių ganykla, kurioje juos ganydavo vaikai. Turėjo jie namelį ant ratų. „Būdavo labai gera: vienas gano, du padeda“, – šypsojosi Z. Vaižmužienė ir pridūrė, kad vaikai rasdavo laiko ir Paupelių upelyje „nusiturkšti“.

Moteris seniesiems gyventojams priskyrė dabar jau mirusius Čipkus, Balčiūnus, Rinkevičienę (Daugelavičiaus sesuo, ji gyveno viena, dukra, išvykusi lyg ir į Sankt Peterburgą (Rusija), niekada nepasirodė gimtajame kaime).

Istoriko Adolfo Šapokos tėviškės Z. Vaižmužienė atsimena tik pamatus. Kalbėta, kad tai Šapokų sodybos liekanos.

Prie pat Vaižmužių namų auga didelis, žmogaus neapkabinamas maumedis. Kaimo senbuvė teigė, kad tai jos vyro „augintinis“, kurio sodinuką jam kažkas atvežė iš Sibiro. Tiesa, buvo ir dar vienas medis, bet žmonės, pabūgę, kad iš tokių dviejų milžinų nebus „jokia tolka“, vieną nupjovė. Pašnekovė paskaičiavo, kad minėtam maumedžiui gali būti apie penkiasdešimt metų.

Nuo A. Šapokai skirto koplytstulpio matyti fermos. Jose vienu metu sėklintoju (prieš tai sargu) dirbo pašnekovės tėvas. Šiose fermose, pastatytose Grybelių laukuose, bet priklaususiose Naujasodžio kolūkiui, iš pradžių buvo laikomos karvės, paskui prieauglis.

Išplėšta saulė ir juodi vietinių bernų nagai

Netoli Čepėnų senųjų namų, prie keliuko, kuris anksčiau vedė iš Grybelių į Antakalnius, alyvų krūme stovi akmeninis paminklas. Ant jo galima įžiūrėti lyg ir 1882 m. datą. Matosi, kad viršūnė nutrupėjusi. Čepėnų kaimynė Z. Vaižmužienė sakė, kad paminklo viršūnę puošė kaltinė saulutė, tam tikrų ornamentų būta ir ant metalinio strypo. Moteris atsiminė, kad papuošimas dingo labai seniai, kai ji buvo vaikas. Kam paminklas priklausė ir kaip jis atsirado, grybeliškė negalėjo pasakyti.

Kiek toliau nuo Z. Vaižmužienės namų, nusileidus nuo didelio skardžio, teka Paupelių upelis. Už jo, anot kaimo senbuvės, stovėjo gal dviejų su puse metro aukščio švento Jono stogastulpis. Kai jis sunyko, niekas jo nebeatstatė. Per upelį vedė brasta, per kurią žmonės ir brisdavo, ir dviračiais ar vežimais važiuodavo. Už upelio buvo siauruko bėgiai, per kuriuos kaimiečiai, veždavę grūdus į malūną Kauliniškyje (Vyžuonų sen.), permesdavo „pagalius“.

Anot Z. Vaižmužienės, medinis kryžius, panašus į Antalgėje (Leliūnų sen.) stovintį dievdirbio Antano Deveikio kryžių, buvo už plento, toje Grybelių dalyje, kuri dabar priklauso Utenos miestui. Pasak kitos Grybelių senbuvės Janinos Tamašauskienės, šį ant betoninio pagrindo stovėjusį medinį kryžių nuvertė sovietų aktyvistai. Kalbėta, kad prie šio vandališko akto prisidėjo ir Grybelių bernai. Jei prie šio kryžiaus žmonės padėdavo gėlių, prie švento Jono stogastulpio to nebūdavo.

Autoriaus nuotr.