Nedidelis Pilvelių kaimas darbščių žmonių nestokoja (I)

Pusiaukelėje iš Utenos į Užpalius yra nedidelis Pilvelių kaimas (Sudeikių sen.). Aštuoniose sodybose senbuvių liko nedaug, o jų vaikai pabiro plačiai po pasaulį ir į gimtuosius namus vargu ar grįš. Tiesa, negali sakyti, kad kaimas visai miręs – jo neapleidžia seniausios sodybos šeimininkai Renė ir Stasys Kalinauskai, neseniai čia apsigyveno jauna ūkininkaujanti pora, vasarą kaime ilsėjosi dar kelios jaunos šeimos, o aplinkines žemes dirba stambus ūkininkas iš Gaigalių (Užpalių sen.).

Nebepažįsta kaimynų

Garbaus amžiaus Vanda Šimonėlienė šiame kaime gyvena nuo jaunystės. Iš Kirklių (Sudeikių sen.) kilusi moteris būdama 19-os metų ištekėjo už vyro, kuris gyveno Nolėnuose (Sudeikių sen.). 1949 metais abu atsikraustė į naujai pastatytus namus Pilveliuose. Moteris teigė, kad kolūkyje „Už taiką” dirbo visus darbus, o vyras vairavo traktorių.
Pašnekovės teigimu, mokyklos Pilveliuose nebuvo, vaikai keturmetę lankė gretimuose Nolėnuose, paskui mokslus tęsė Sudeikiuose, Užpaliuose arba Utenoje.
Šokiai, anot senolės, kiekvieną savaitgalį vykdavo jų namų kieme: „Daug jaunimo privažiuodavo – gražu būdavo pasižiūrėti. Ateidavo ir žmonių, sukūrusių šeimas.” Žiemą pašokti jaunimas susirinkdavo pas didelius namus turėjusį Repšį arba eidavo pas Eglinskus į šalia esantį Nemuniškio kaimą.
V. Šimonėlienė sakė, kad anksčiau žmonės linksmi buvo, sueidavo, šeimose po keturis penkis vaikus augdavo. Senolė apgailestavo, kad dabar kaimynų nebepažįsta: senieji gyventojai vieni į miestus išsikėlė, kiti išmirė, o naujakuriai neskuba megzti su senbuviais ryšių.

Ligoninė, krautuvė, rūkykla, malūnas, šokių salė…

S. Kalinauskas, gyvenantis su žmona Rene sename dviejų galų name, teigė, kad jų troba statyta 1863 metais. Tokią datą, iškaltą ant skliauto vinimis, vyras sakė aptikęs 1972 metais, kai grįžęs iš tarnybos Sovietinėje armijoje apkalė namą lentomis.
Kas statė namą, S. Kalinauskas teigė negalintis tiksliai pasakyti, tačiau žino, kad jo prosenelio brolis buvo kunigas Masiulis, kuris greičiausiai ir finansavo tokios didelės trobos bei ūkinių pastatų statybą. Prie namo kadaise stovėjo medinis kryžius, kuris vėliau supuvo.
Vyras teigė, kad Antrojo pasaulinio karo metais šiame name trumpam buvo įsikūrusi rusų karo ligoninė. Gydytojavo gretimame kaime gyvenęs Gogelis. Buvo apsistoję ir vokiečiai, kurie rengdavo šokius, kaimo vaikus apdalydavo saldainiais. Šokdavo čia ir kaimo jaunimas. Viename
Kalinauskų namo gale, anot šeimininko, sovietmečiu 20 metų veikė parduotuvė. Seni žmonės sakydavo, kad ji čia veikė ir tarpukariu. Pamatę atidaromą parduotuvę senoliai sunerimdavo: „Nauja parduotuvė? Tai vėl karas bus?” Pašnekovas spėjo, kad ir ankstesnė krautuvė galėjo būti atidaryta prieš karą.
Pasak S. Kalinausko, namas iš pradžių buvo dengtas šiaudais. Maždaug 1960 metais jie pakeisti skiedromis. Stogas labai kentėjo nuo drėgmės ir samanų (aplink augo dideli medžiai), nuo vieškelio sėdo dulkės. Bene pagrindinė priežastis pakeisti dangą buvo vieną kartą vos nuo kibirkšties neužsidegęs stogas. 1972 metais šeimininkas stogą padengė dažytu raudonu šiferiu, kuris tais laikais, anot jo, kainavo dukart daugiau nei nedažytas pilkasis.
Vyras „ant aukšto” vedė senais ir, kaip pats sakė, niekada nuo namo statybų pradžios nekeistais laiptais ir rodė autentišką didžiulį kaminą-rūkyklą, kurio viduje anksčiau kūrendavosi krosnis. Jis ir pats nusistebėjo, kad senovinėms plytoms surišti būdavo naudojami šiaudai. Kaminas aptinkuotas moliu. „Lauke pirtelėje nakčiai lašinių nepaliksi – gali nunešti kas nors, o čia uždarei duris ir ramu. Kamino anga būdavo pridengiama lentomis, kad dūmai greitai neišeitų, ir mėsa galėdavo nors ir dvi savaites rūkti”, – aiškino vyras.
Šalia kamino-rūkyklos yra erdvus prieangis. „Anksčiau čia girnos stovėjo. Žmonės ateidavo susimalti miltų pyragams prieš Kalėdas”, – sakė S. Kalinauskas.
Palei kelią, jungiantį Uteną su Užpaliais, auga ne vienas medis milžinas. Ne išimtis ir Kalinauskų sodyba. Pašnekovas teigė, kad kelis žmonėms ir pastatams pavojų kėlusius galiūnus teko nupjauti: „Prie namo labai didelis klevas augo. Pradėjo lūžti šakos, gadinti stogą. Atkasiau šaknis, pyliau vandenį, kad atmirktų žemė – visą savaitę durniavau, kol kelmą kibiro storumo šaknimis iš molio ištraukiau su traktoriumi.”

Žmonės paliko namus

Pilvelių senbuvis teigė, kad kaimas niekada nebuvo didelis. 1972–1973 metais aplink vykusi melioracija jo nepalietė. Prie penkių trobų sovietmečiu iškilo dar trys namai. Žmonės iš vienkiemių į miestą, kolūkines gyvenvietes kėlėsi savo noru: valdžia, anot S. Kalinausko, kaimo gyventojams mokėjo nemažus pinigus, kad šie apleistų gimtuosius namus.
S. Kalinauskas gimė 1949 metais ir pokario neramumų jau nebeatsimena, tačiau iš tėvo, turėjusio 35 ha žemės ir 5 ha miško, žino, kad šis 1948 metais buvo susikrovęs „terbas”, tačiau sugebėjo su visa šeima pasislėpti ir išvengė tremties.
„Rašėj MTS’e (Mašinų ir traktorių stotyje – aut. past.) gyveno stribai. Ten buvo ir jų šaudykla. Užpalių pusėn žiemą čiuoždavo slidėmis. Užsukdavo ir pas mus. Prašydavo ko nors užvalgyti, bet mūsų neskriaudė”, – atsiminė pašnekovas.
Martynas Klumba, palaidotas Pilvelių kaimo kapinaitėse, anot S. Kalinausko, buvo geras iš savo amato pragyvenęs kalvis. Kartu su juo gyvenusi sesuo Ona – siuvėja. Žemės jie turėjo tik keturis hektarus, bet juos maitino amatas, o ne žemė.
Pasak R. ir S. Kalinauskų, daug žemės turėjo Repšiai (kiti stambūs ūkininkai – Masiuliai), jie ir Pilvelių kapinėms sklypą davė. Jų didelis namas dėl neatsargių įnamių kaltės sudegė 1967 metais.

Tuščias kelias

S. Kalinauskas sakė, kad vasarą jaunimas maudydavosi Davilo ežere, kuris dar vadinamas Nolėnų, o kaime kurį laiką visi ėjo į bene vienintelę Repšių pirtį vanotis. Tik vėliau pirtis ėmė statytis ir kiti. Pašnekovas atsiminė, kad prie Davilo ežero pilveliškiai eidavo švęsti Sekminių. Ten buvo graži, kalvota vieta.
R. ir S. Kalinauskai teigė, kad anksčiau per Pilvelius į Uteną autobusas kasdien 13 kartų kursuodavo. Pilnais autobusais žmonės iš Duokiškio, Kamajų (Rokiškio r.), Dusetų (Zarasų r.), Antandrajos (Daugailių sen.), Linkančių (Užpalių sen.), Užpalių važiuodavo dirbti į Utenos Pramonės mikrorajoną. Dabar autobusas kursuoja tik dukart – ryte ir vakare. Kartais važiuoja ir didelis autobusas, tačiau jis dažnai būna tuščias. R. Kalinauskienė juokavo, kad pas ją atvykstanti draugė važiuoja samdytu transportu – ji dažnai būna vienintelė keleivė didelėje transporto priemonėje.
Nedidelį avių ir paukščių ūkį turintys R. ir S. Kalinauskai sakė, kad turi butą mieste. Šeimininkė prasitarė, kad niekaip be darbo nenustygstantis vyras pamažu ją prisipratino gyventi kaime. „Mieste – kaip kalėjime”, – atviravo pašnekovas. Vyras pasakojo, kad pabaigęs vidurinę mokyklą nuėjo dirbti į statybas. Statė blokinius namus. Daugiau nei 20 metų darbavosi ne tik Utenoje, bet ir Vilniuje, Širvintose. Metus praleido Lydoje (Baltarusija), „štampavo” daugiabučius, kuriuose apsigyveno 30 tūkst. žmonių.

Autoriaus nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas