Mirusio senojo kaimo neapleidžia gyva atmintis (X)

Nuo Utenos nutolęs 25 kilometrus, tarp Linskio kaimo (Užpalių sen.) ir Kušlių miško buvo įsikūręs senasis Abromiškio kaimas (Užpalių sen.). Buvusio kaimo gyventojai, įnoringo likimo išblaškyti po visą Lietuvą, tik savo pasakojimais gali atskleisti, kokia buvo jų gimtinė, kokie žmonės čia gyveno. Abromiškyje yra išlikusios tik Samulių ir Kemeklių sodybos. Pirmoji, atnaujinta, turi nuolatinį gyventoją, kuris gražiai tvarko senąją sodybą. Antrojoje jau kone 20 metų niekas negyvena, ūkiniai trobesiai baigia sunykti, o dviejų galų trobos laukia neaiškus likimas. Paskutinėje straipsnių apie Abromiškį ciklo dalyje apie kaimą pasakoja jo buvusių gyventojų palikuonys.

Jaunėlio pranašystė

Iš Abromiškio kilusios Onos Pivoriūnienės (Repšytės) sūnus Rytis Pivoriūnas papasakojo, kad Repšių sodyba stovėjo netoli Kemeklių trobos, už išlikusių didelių eglių. Iš vaikystės vyras atsiminė nugriautos trobos kurį laiką stovėjusį apirusį kaminą, po kurį landžiojo kartu su broliu. Vėliau iš kamino liko plytgalių krūva. Repšių klėtis buvo išardyta ir perstatyta kolūkio reikmėms Kaimynuose (Užpalių sen.).
Pasak Dusetose (Zarasų r.) gyvenančio pašnekovo, jo motinos šeima per pokario neramumus slapstėsi, stengėsi nenakvoti namie. Po kaimynų Baronų klojimu buvo įrengta slėptuvė. Namie likdavo tik R. Pivoriūno močiutė Veronika Repšienė (Povilaitytė) ir jos vyro sesuo Anastazija (Nastia) Repšytė. Tą lemtingą naktį šeimininkė pastebėjo artėjančius trėmėjus ir būtų spėjusi pabėgti į mišką, bet šluba vyro giminaitė prašė jos vienos nepalikti. Pasak dusetiškio, močiutė į tolimąjį Krasnojarsko kraštą (Rusija) spėjo pasiimti siuvimo mašiną „Singer”, kuri jai nemažai pagelbėjo tiek buityje, tiek prasiversti. Vyras sakė, kad močiutė Sibire dirbo gan lengvą darbą (vežiojo pjuvenas), todėl šiuo atžvilgiu tremtį ištvėrė nesunkiai. Tik šeimos labai trūko.
R. Pivoriūnas pasakojo, kad jo prosenelis Antanas Repšys žuvo Užpaliuose. Tai nutiko apie 1905 m. Anot pašnekovo, kaime kalbėta, kad išgėręs A. Repšys nelabai gražiai pakalbėjo apie žydus, tad šie kerštaudami jį surišo ir įmetė į Šventąją. Netrukus gimė jo 12-as vaikas Antanas. Buvo nuspręsta jį leisti į mokslus, tačiau jis užsilipo ant klojimo stogo ir pareiškė: „Vis tiek man šita žemė atiteks!” Pranašystė išsipildė: vyriausias brolis buvo labai įsiskolinęs, ir tik jaunėlis Antanas, vesdamas turtingą nuotaką, vėl sugebėjo atgaivinti ūkį (tuo pačiu tapdamas ir naujuoju šeimininku).
O. Pivoriūnienė sūnui pasakojo, kad prieš melioraciją Nasvė buvo vingiuotas, vaizdingas ir gana gilus upelis, kurio giliausiose vietose arkliui apsemdavo nugarą. Upelyje vaikai žvejodavo vėgėles (pašnekovas mano, kad iš tikrųjų tai buvo nėgės, nes vėgėlės tokiuose nedideliuose upeliuose, anot jo, negyvena).
Kalbintas vyras prisiminė, kad miške esantis nedidelis ežeriukas (Bedugnis) buvo gana žuvingas: žiemą žmonės iškirsdavo eketę, į kurią priplūsdavo oro ištroškusių žuvų, tereikėdavo turėti kokį nors įrankį laimikiui išgriebti.
Anot dusetiškio, miške gyvenęs Samulis buvo Repšių samdinys, gavęs sodybai nedidelį lopinėlį žemės iš savo šeimininko.
R. Pivoriūnas yra girdėjęs, kad pas Repšius žiemą, kai lauko darbai jau būdavo pasibaigę, susirinkdavo kaimo vyrai pakortuoti. Išlenkdavo ir vieną kitą taurelę. Prie lošėjų prisijungdavo ir Abromiškio mokyklos mokytojas.
Visų pirčių, anot vyro, kaime niekas savaitgalį nekūrendavo – kaimynai eidavo vanotis vieni pas kitus pakaitomis.

Protėvių žemės dvasia

Alytuje gyvenantis Svilų palikuonis žurnalistas Valdas Svilas apgailestavo, kad Abromiškyje nebeliko senosios Svilų sodybos. Vyras sakė neturįs net savo senelio Nikodemo Svilo nuotraukos. Jis buvo suimtas ir mirė kalėjimo kameroje Utenoje. Oficiali mirties priežastis – plaučių uždegimas. „Tėvas nemėgo kalbėti apie tuos dalykus, todėl nespėjau jo to paklausti (Vladas Svilas mirė 2003 m. – aut. past.), – sakė V. Svilas. – Tačiau man tokia mirties išvada – juokinga.”
Apie močiutės B. Svilienės ištrėmimą anūkas žino, kad ji gerų žmonių buvo įspėta iš vakaro ir galėjo Sibiro išvengti, tačiau, paslėpusi jaunesnį sūnų Joną tvarte (vyresnysis Vladas mokėsi Vilniuje), pasiaukojo dėl šeimos (kad nebeieškotų kitų šeimos narių). Žurnalistas teigė turįs kaltinamąją išvadą, kurioje ištrėmimo priežastimis įvardijama ūkyje naudojama samdoma jėga ir ryšiai su partizanais.
Savo šeimos genealogija besidomintis pašnekovas sakė, kad jo tėvui senelis minėjo, kad jis su Utenos gydytoju Povilu Svilu buvo pusbroliai. Kelis kartus jis vyko pas savo giminaitį gydytis. Tačiau giminystės ryšių įrodymų žurnalistas sakė kol kas niekaip negalintis rasti. Iš vienos Abromiškio Baronų atstovės V. Svilas girdėjo, kad senoji Svilų sodyba turėjo didelę įstiklintą verandą (vienintelę tokią visame kaime, nes stiklas buvo brangus), kurioje vaikai mėgdavo žaisti.
V. Svilo sesuo Aušra Žalinienė (Svilaitė) teigė apie senelį N. Svilą žinanti tik tiek, kad jis buvo žemo ūgio, vėlai vedė ir buvo stiprus ūkininkas.
„Mano močiutė buvo labai geros dūšios žmogus – visiems kaime padėdavo, – teigė Barboros Svilienės vaikaitė. – Kai neliko senelio, ji ūkininkavimo klausimais bendraudavo su kaimo vyrais, nes ūkį laikė pati. Buvo ir samdinių, tačiau niekas jų nuo šeimos neskyrė. Jei kokia samdinė ištekėdavo, močiutė skirdavo jai kraitį lyg savo vaikui.”
A. Žalinienė teigė, kad kartais apsilanko savo senelių žemėje – Abromiškyje. Nors iš Svilų sodybos likę tik pamatų akmenys, bet pašnekovė tikino, kad tame kieme gali pajusti gerą aurą – atrodo, kad viskas čia sava.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas