Apie didžiausią gyvenimo aistrą ir išsipildžiusias svajones…

Veiklos ir idėjų kupina uteniškė Jūratė Lukšienė neseniai ryžosi bene didžiausiai gyvenimo avantiūrai – kartu su ne ką mažiau kūrybinga buvusia klasės drauge Jolanta Bondzinskiene vos per kelis mėnesius įkūrė jaukią „J&J” krautuvėlę, kurioje, be daugybės kitų dalykų, galima rasti ir vienetinių rankų darbo mezginių. Dar vaikystėje virbalus prisijaukinusi ir iki šiol jų iš rankų nepaleidžianti pašnekovė juokavo, kad yra ligonė, be mezgimo negalinti ištverti nė dienos. Tiesa, vietoje nenustygstanti uteniškė, nuo kurios veido viso pokalbio metu nedingo šypsena, turi ir daugiau talentų.

Apmegzta nuo galvos iki kojų

J. Lukšienės draugystė su virbalais prasidėjo dar tada, kai ji buvo tokia mažytė, kad šaliką mezgė užsilipusi ant taburetės. „Pirmą megztinį, kurį sėkmingai nešiojau, nusimezgiau būdama ketvirtoke. Mezgimo pagrindų mane išmokė mama ir močiutė, – sakė ji. – Dabar mezgimo priemonių pasirinkimas toks platus, kad nežinai, į kurią pusę lėkti, o sovietiniais metais jų gauti būdavo labai sunku.”
Pašnekovė teigė, jog pirmaisiais nepriklausomybės metais parduotuvėse vaikiškų drabužių asortimentas buvo itin skurdus, todėl savo pirmagimę dukrą Ramintą, kuriai šiandien 25-eri, ji apmegzdavo nuo galvos iki kojų. Tuomet Panevėžyje gyvenusi J. Lukšienė idėjų semdavosi iš populiaraus mezgimo žurnalo „Sandra”. Įgudusios mezgėjos kurtus drabužius vilkėjo ne tik šeimos nariai, bet ir individualių užsakymų pateikdavę nepažįstamieji. Moteris tikino, kad veiklos pradžioje dažniausiai sulaukdavo prašymų numegzti megztinį su pynėmis.

Sužavėjo dizainerio kūryba

„Utenos dienos” kalbinta „J&J” krautuvėlės bendraturtė J. Lukšienė pasakojo, kad prieš bemaž dešimtį metų ją ypač sužavėjo šalyje gerai žinomo drabužių dizainerio Juozo Statkevičiaus kurtos lengvai krentančios moherio suknelės, mezgamos panašiu principu kaip servetėlės. „Tos dieviško grožio suknelės mane taip užkabino, kad nusprendžiau žūtbūt išmokti jas megzti. Kelias savaites analizavau mezgimo techniką, ieškojau informacijos internete. Žinoma, iš pradžių mezginius teko ir ardyti, ir į kampą mėtyti, – šypsodamasi sakė pašnekovė. – Mano megztomis plono moherio suknelėmis puošiasi ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Norvegijoje, Danijoje, Airijoje gyvenančios klientės.” Pasak J. Lukšienės, kiekvieną dieną intensyviai mezgant „servetėlinę” suknelę galima užbaigti per tris savaites.
Pašnekovė tikino, kad turi ir vestuvinių bei krikšto suknelių ar skraisčių kūrimo patirties. Daugybę metų mezgančios moters teigimu, pats geriausias kūrybos įvertinimas – patenkintų klientų padėkos žodžiai.

Neįprasti prašymai

J. Lukšienė apgailestavo, kad Lietuvoje rankų darbas nevertinamas. „Deja, nedaugelis supranta, kad rankomis sukurti gaminiai iš tiesų yra verti savo kainos. Būtent dėl šios priežasties su kolege mezgame ne tik virbalais, bet ir buitine mezgimo mašina, kad galėtume pasiūlyti klientams pigiau kainuojančių megztų drabužių, – kalbėjo pašnekovė. – Džiugu, kad mezgimas laikui bėgant darosi vis populiaresnis. Palaikau ryšius su mezgėjomis iš Lietuvos bei užsienio. Kartais viena kitą nudžiuginame smulkiomis dovanėlėmis, kurios, sakoma, stiprina draugystę.”
Keturiasdešimties metų slenkstį peržengusi J. Lukšienė šypsodamasi sakė, kad kartais jai tenka susidurti su tam tikrais iššūkiais. Štai neseniai į krautuvėlę užsukusi uteniškė sakė norinti megztų kelnių su kantu, o kiek anksčiau dukros pažįstamas vaikinas atnešė kelis „matkelius” iš pirmo žvilgsnio nederančių spalvų bei nevienodo storio siūlų ir paprašė numegzti stilingą megztinį. „Gana ilgai sėdėjau ir galvojau, kaip suderinti tokias skirtingas spalvas. Smagu, kad galutinis rezultatas nudžiugino ir mane, ir vaikiną, – teigė pašnekovė. – Kai gyvenau Panevėžyje, viena moteris paprašė, kad numegzčiau megztinį kunigui, tačiau nežinojo jo išmatavimų, tik nuotrauką parodė. Man užteko akimis nuskenuoti fotografiją, kad pasirinkčiau tinkamą dydį. Pataikiau – kunigas liko patenkintas.”

Mezga iki išnaktų

Kalbinta uteniškė tikino, kad mezgimas virbalais jai – puikus būdas atsipalaiduoti. Paklausta, ar dažnai mezga, J. Lukšienė sakė, jog tą daro kone kasdien. „Kartais taip įsimezgu, kad nė nepastebiu, kaip ateina naktis. Padėti mezginį į šalį būna labai sunku. Aš – tikra ligonė, – juokėsi pašnekovė. – Džiaugiuosi, kad pagaliau mano pomėgis virto darbu. Esu kupina idėjų bei ryžto. Tik laiko vis trūksta ir rankų per mažai.”
Daugybę metų prekybos srityje dirbusi moteris atskleidė, kad ilgisi bendravimo su žmonėmis. Tad nenuostabu, jog dalyvaudama „Aušros” prekybos centro didžiųjų metų švenčių proga rengiamose mugėse ji jaučiasi it žuvis vandenyje. Anot J. Lukšienės, prekiaujant mugėje jai ypač smagu sulaukti į gimtinę trumpam sugrįžusių emigrantų, kurie ir bendrauja šiltai, ir derėtis nepuola.
Paklausta, kokie megzti drabužiai šiuo metu madingi, pašnekovė įvardijo asimetriškus laisvo stiliaus megztinius.

Nuo virbalų iki akordeono

J. Lukšienė „Utenos dienai” atskleidė, jog darbą viename iš Utenoje veikiančių prekybos centrų prieš kelerius metus paliko todėl, kad šis ėmė trukdyti jai megzti. „Išėjusi iš darbo visa galva pasinėriau į mezgimą – vykdžiau individualią veiklą. Sprendimas įkurti krautuvėlę, kurioje galėčiau prekiauti savo mezginiais, gimė labai staigiai, – tikino pašnekovė. – Kartu su buvusia klasės drauge Jolanta šiai avantiūrai ryžomės per daug nedvejodamos. Šių metų liepos mėnesio pradžioje išsinuomojome patalpas ir kibome į jų atnaujinimo darbus – norėjome, kad krautuvėlė būtų šviesi bei jauki. Nors iš pradžių mums talkino vyrai, labai daug darbų atlikome savomis rankomis. „J&J” krautuvėlė savo duris atvėrė rugsėjo 7 dieną.”
Mezgimas – ne vienintelė J. Lukšienės aistra. Muzikos mokyklą baigusi pašnekovė nuo pat vaikystės groja akordeonu, vaidina Utenos kultūros centro „Žaliaduonių” teatre, kuriam vadovauja režisierius Šarūnas Kunickas. „Menas mane lydi, galima sakyti, visą gyvenimą. Tėvukas grojo akordeonu, todėl ir aš nusprendžiau to išmokti. Muzikos mokykloje, į kurią mane nuvedė mama, turėjau fantastišką mokytoją Adolfą Driuką, – teigė J. Lukšienė, savo atliekama muzika džiuginanti artimuosius. – „Žaliaduonių” teatre vaidinu kelerius metus. Aktorystė – labai įdomi patirtis.”

Suartino bendra kolekcija

J. Lukšienės kolegė ir gera draugė J. Bondzinskienė – ne ką mažiau kūrybinga asmenybė. Ji mezga, siuva, piešia, kuria atvirukus, gėlių kompozicijas. „Prisimenu, kad mokykloje su klasės drauge Rasa nusimezgėme vienodus baltos spalvos megztinius. Mūsų klasėje netrūko meniškos sielos žmonių, –
kalbėjo J. Bondzinskienė. – Aišku, aš niekada nebuvau taip išprotėjusi dėl mezgimo kaip Jūratė. Viskas prasidėjo nuo megztų drabužių kolekcijos, kurią abidvi kūrėme. Pamažu mezgimas tapo mano gyvenimo būdu – galiu megzti nuo ryto iki vakaro. Kai tą darau, viduje būna labai gera.”
Aprangos dizaino ir technologijų studijas Utenos kolegijoje baigusi J. Bondzinskienė, ne vienus metus pristatinėjusi savo kurtas drabužių kolekcijas tradiciniame minėtos aukštosios mokyklos renginyje „Mados virusas”, 2014-aisiais nusprendė nustebinti net visko mačiusius. „Norėjau sukurti rimtą megztų drabužių kolekciją, bet žinojau, kad vienai tą padaryti bus per sunku, todėl kreipiausi į Jūratę, su kuria visada puikiai sutarėme. Intensyviai mezgėme tris mėnesius. Aš per tą laiką net sugadinau akis, – tikino pašnekovė. – Mūsų kolekcija „Ažūrinė vizija” sulaukė puikių įvertinimų. Tądien netgi išgirdome patarimų plaukti į platesnius vandenis.”

Nemėgsta plaukti pasroviui

Nuo pat pirmos klasės drauge besimokiusios uteniškės – ir panašios, ir skirtingos. Daug megztų drabužių turinti Jūratė mėgsta ryškias, o save batsiuviu be batų vadinanti amžina klasikė Jolanta – tamsias spalvas. Drąsioji Jūratė apie savo veiklą kalba garsiai, o kuklumu pasižyminčią Jolantą išpila šaltas prakaitas vos tik kas nors ištaria jos vardą. Nepaisant to, abi meniškos sielos moterys viena kitą supranta iš pusės žodžio. Dar vienas kartu dirbančias drauges siejantis panašumas – noras daryti viską kitaip, nei yra įprasta. Užsukę į Kauno gatvėje įsikūrusią „J&J” krautuvėlę nerasite nei jau kiek pabodusių karoliukais puoštų riešinių, nei tradicinių gedulo vainikų. Bendramintės į pasaulį žvelgia kitomis akimis, nors kartais ir rizikuoja likti nesuprastos.

Asmeninio archyvo nuotr. 

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas