Tirmūnuose vietos užtenka ir senbuviams, ir naujakuriams

Leliūnų seniūnijai priklausantį Tirmūnų kaimą, nuo minėto miestelio nutolusį 9 km, aplankėme rudeniškai šiltą rugsėjo mėnesio rytą. Jei reikėtų nupiešti vietovės, kurioje, seniūnijos duomenimis, savo gyvenamąją vietą deklaravo 60 gyventojų, paveikslą, jame veikiausiai būtų vaizduojami apgriuvę sovietinius laikus menantys ūkiniai pastatai, pievose besiganančios ožkos, plunksnas kedenančios antys ir, žinoma, sodybos, prižiūrimos darbščių bei svetingų šeimininkų.

Sunkiai dirbo

Aštuoniasdešimties metų slenkstį peržengusi Vladislava Tumėnienė tikino, kad kartu su tėvais ir trimis broliais bei seserimi į Tirmūnus atsikraustė dar būdama visai jaunutė. „Laikui bėgant visi broliai „apsiženijo“ ir išsibėgiojo. Šitame name, kurį vargais negalais patys pasistatėme, likau tik aš viena. Mama man jį (namą – aut. past.) ir „užrašė“ – pasakojo V. Tumėnienė. – „Prie ruso“ dirbau grūdų sandėliuose Utenoje. Darbas buvo ne iš lengvųjų – reikėdavo valyti grūdus, pakrauti ir iškrauti vagonus.“

Užklupo ligos

Susiradusi, kaip pati sakė, „šiokį tokį kavalierių“ pašnekovė ištekėjo ir susilaukė dviejų vaikų. Moters sutuoktinis, su kuriuo ji pragyveno dvi dešimtis metų, mirė nuo cukrinio diabeto komplikacijų. V. Tumėnienė pasiguodė, kad kita klastinga liga – vėžys – gana anksti pasiglemžė jos dukters gyvybę. Šiandien sodyboje, šalia kurios vis dar auga senolės tėvų sodintos obelys, ji gyvena su sūnumi, marčia ir anūke, lankančia trečią klasę. „Anksčiau savo prižiūrimame ūkyje auginau kiaules, karves. Dabar turime nemažai naminių paukščių, – glostydama anūkės priglaustą juodą it smala katytę sakė pašnekovė. – Bičių avilius prižiūri marti, aš prie jų nelendu. Man ir paukščiai nelabai patinka, nes teršia viską, kas yra aplinkui. Labai mėgstu švarą, gėles. Nors man jau 83 metai, sėdėti vienoje vietoje negaliu – vaikštinėju, tvarkausi. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi, jeigu niekas nerūpėtų.“

Amžina romantikė

V. Tumėnienė „Utenos dienai“ sakė, kad dievina skaitymą. Knygomis (dažniausiai – meilės romanais) ją aprūpina rūpestinga anūkė, kuriai labai patinka lankytis bibliotekoje. Pašnekovė juokdamasi sakė, kad per televizorių kasdien žiopso nežinia kiek metų rodomą romantinį serialą apie meilės sūkurį, domisi Lietuvos ir užsienio naujienomis, kartais „įlenda“ į politiką.
Geros nuotaikos nestokojanti V. Tumėnienė pasidžiaugė, kad jos aplankyti bei palepinti skanėstais nepamiršta ir amžinąjį atilsį dukros vaikai. Pas močiutę į Tirmūnus dažnai atskuba šeimą jau sukūrusi anūkė, kuri gyvena Utenoje. Jos brolis, pašnekovės teigimu, su „fūra“ išvyko dirbti į užsienį.

Negali dirbti

Aleksandra ir Juozas Gaideliai Tirmūnų kaime gyvena nuo 1986 metų. Ignalinos krašte augęs J. Gaidelis tikino, kad ieškodamas geriau apmokamo darbo prieš tris dešimtis metų „įklimpo“ į Antalgės tarybinį ūkį. Pašnekovas su nostalgija kalbėjo apie laikus, kai dalgiu be vargo nušienaudavo didžiulius plotus, mat šiandien, dėl gausaus ligų kraičio, jis negali užsiimti beveik jokia fizine veikla. Šiltą rudens rytą lauke sutiktas vyras prisipažino, kad kartais jam iki gyvo kaulo įgrysta sėdėti prie kompiuterio ar žiūrėti rusiškus „bajavykus“.

Netinkamas klimatas

Kai lankėmės Tirmūnuose, A. Gaidelienė, ant kurios pečių gula daugybė darbų, šiltnamyje dorojo šiųmetį daržovių derlių. Paklausta apie ūkinius gyvūnus, moteris sakė auginanti vieną ožkytę, kurią pamelžusi ir varškės pasigamina, ir sūrį suspaudžia. Kaip ir daugelio tirmūniškių, Gaidelių tvenkinyje irgi plaukioja antys, tiesa – plastikinės. Paprašyta prisiminti gyvenimo Tirmūnuose pradžią A. Gaidelienė sakė, kad anuomet kaime gyveno gerokai daugiau žmonių, tačiau senbuviai ilgainiui išmirė, o šiandien didžiąją dalį tirmūniškių sudaro naujakuriai. „Augau Suginčiuose, vėliau mokiausi ir gyvenau sostinėje. Privalėjau palikti Vilnių ir kraustytis į kaimą, nes labai sirgau. Man netiko miesto klimatas, – teigė pašnekovė. – Tirmūnuose – ramu, čia oras grynesnis. Mudu su vyru stengiamės kuo daugiau laiko praleisti lauke. Užsiauginu pačių įvairiausių rūšių daržovių, kurias jau pradėjau ruošti žiemai.“ A. Gaidelienė, savo ruoštomis gėrybėmis pradžiuginanti Utenoje gyvenančią dukros šeimą, sakė, kad nė už ką nesutiktų iškeisti kaimo ramybės į miesto šurmulį. Kai tik prireikia, pašnekovė tikino be vargo galinti pasiekti Uteną, nes autobusas į Tirmūnus užsuka kiekvieną dieną, o stotelė – vos už kelių metrų. Moteris viliasi, kad kelias, besidriekiantis nuo Antalgės iki Tirmūnų, kaip žadama, neilgai trukus bus išasfaltuotas.

Iš miesto – į kaimą

Pasibeldusios į 75-erių tirmūniškės Genovaitės Lapienienės namų, nustebinusių idealia tvarka, duris šeimininkę užklupome besisukiojant virtuvėje – skalbyklėje sukosi drabužiai, puoduose garavo kvapni uogienė. Pakvietusi į svetainę, kuri, pasak jos, seniai beregėjo žmones, pašnekovė papasakojo, kad Tirmūnuose kartu su vyru gyvena 15 metų. Anksčiau jiedu dienas leido viename iš Aukštakalnio mikrorajono daugiabučių namų. Paklausta, kodėl priėmė sprendimą kraustytis į kaimą, G. Lapienienė tikino, kad susimąstyti apie permainas ją paskatino per televizorių rodyti niūrūs zombių sostine pravardžiuojamo Didžiasalio (Ignalinos r.) vaizdai. Moteris sakė norėjusi užsitikrinti sau ir vyrui ramią senatvę.

Vaikšto su lazdomis

Geru humoro jausmu pasižyminti G. Lapienienė prisipažino, kad numetus daug svorio jai pavyko atsikratyti ir antsvorį lydėjusių sveikatos problemų, todėl dabar juda kaip ant sparnų. Kalbinta Tirmūnų gyventoja augina dvi ožkas, mat karvės pieno gerti negali. Paklausta, ką labiausiai mėgsta veikti, pašnekovė tikino laisvu laiku, kurio vasarą beveik nelieka, renkanti ir džiovinanti vaistažoles, mezganti, skaitanti žurnalus, drauge su kaimyne užsiimanti šiaurietiškuoju ėjimu. Garbaus amžiaus sulaukusiai moteriai nesvetimos ir technologijos – sumaniusi kepti pyragą, receptą ji nesunkiai susiranda internete.

Kaime darbų užtenka

„Utenos dienai“ pavyko pakalbinti ir naujakurį Evaldą Varatinską, Tirmūnuose su žmona gyvenantį penkerius metus. Vyras, kuriam iki pensijos liko pusantrų metų, tikino kelis dešimtmečius praleidęs „ant asfalto“, tačiau vos tik radęs laisvą minutę skubėdavęs į Daugailių seniūnijai priklausantį Drąsėnų kaimą, kur talkindavo našle likusiai mamai. Kaime užaugęs pašnekovas, paklaustas, ar nebūna dienų, kai gailisi, kad atsisakė miesto patogumų, papurtė galvą. Tirmūnuose jiedu su žmona atrado savo laimę. Pasak E. Varatinsko, čia jie tikrai nenuobodžiauja – ruošia žiemai malkas, augina daržoves, rūpinasi pulku vištų, ančių, kalakutų, kuriuos pasipjovus nereikia paukštienos dairytis parduotuvėje.

Ilgisi medicinos

Genovaitė Bernotienė sakė, kad iš Maželiškių (Leliūnų sen.) kaimo į Tirmūnus likimas ją atvedė prieš 43 metus. Jos teigimu, tuomet čia veikė tarybinio ūkio fermos, dauguma gyventojų laikė gyvulius. Kalbinta moteris su vyru, padedami sūnaus, ir patys ūkininkavo bemaž 15 metų – augino po dešimtį kiaulių, karvių. Šiandien G. Bernotienės kasdienybė – daug niūresnė. Ji prasitarė slauganti paralyžiaus kaustomą sutuoktinį, kurį ištiko jau du insultai. „Auginu karvytę, naminių paukščių. Mano pensija – juokingai maža, todėl reikia kažkaip prisidurti. 20 metų išdirbau medicinos sesele. Iš pradžių Kavarsko ligoninės Vaikų ligų skyriuje, vėliau Antalgės vaikų darželyje, Jasonių vaikų namuose, – apie praeitį kalbėjo G. Bernotienė. – Man labai patiko dirbti su vaikais, norėtųsi, kad tie laikai sugrįžtų…“

Daugiausia – „atėjūnų“

Seniūnijos duomenimis, šiuo metu Tirmūnuose registruoti 22 ūkiai. Apie 15 metų ūkininkaujančio G. Bernotienės sūnaus ūkio specializacija – grūdinės kultūros. Tirmūnuose daugiau kaip keturis dešimtmečius gyvenanti moteris teigė, jog žmonės čia – palyginti ramūs, jei kuris ir išlenkia vieną kitą taurelę, aplinkui negirdėti jokių baisybių. Anot pašnekovės, dauguma kaimo senbuvių jau atgulė amžinojo poilsio, dabar savo gyvenimą nuo miesto triukšmo nutolusioje vietovėje kuria „atėjūnai“. „Anksčiau kaimas buvo linksmas, jame gyveno daug panašaus amžiaus žmonių, vykdavo gegužinės. Dabartinė karta tokių dalykų nebevertina, – apgailestavo G. Bernotienė. – Džiaugiuosi, kad turime gražią tradiciją kasmet per Sekmines susirinkti pas kaimynus priepirtyje. Anksčiau mūsų sueidavo daugiau, dabar gretos sumažėjo. Ragaudami suneštines vaišes bendraujame, dainuojame. Tirmūniškis Žulys pagroja armonika.“

Linos Narčienės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas