Tai, kad vyresni žmonės jaučiasi vieniši, nėra tik subjektyvūs mano pastebėjimai. Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją tyrimas, atliktas 28-iose valstybėse 2025 metais, rodo, jog kas dešimtas 65-erių ir vyresnis žmogus Lietuvoje jaučiasi vienišas. Lietuvą pagal šį rodiklį lenkia tik keturios valstybės. Kalbant apie socialinį tinklą, Lietuvos 50-mečiai ir vyresni žmonės turi mažiau jiems svarbių asmenų, palyginti su dauguma kitų ES šalių gyventojų (situacija Lietuvoje yra tarp keturių prasčiausiųjų ES). Esant mažam svarbių asmenų socialiniam ratui, kiekvienas to rato narys yra svarbus, su kiekvienu jų stengiamasi palaikyti glaudesnius ryšius: Lietuvos vyresnio amžiaus respondentai užima septintą vietą pagal bendravimo su jiems svarbiais asmenimis dažnumą.
Ilgėjant gyvenimo trukmei ir vėlinant išėjimą į pensiją, vyresnių žmonių vienišumo problema tampa dar jautresnė. Kaip jau minėta, Lietuvos senjorų socialinio bendravimo ratas yra gana mažas, todėl svarbus bendravimo su artimaisiais intensyvumas. O dirbantys artimieji ne visuomet gali skirti pakankamai laiko bendrauti. Ir tai nėra tik noro ar nenoro problema: artimiesiems išėjus į darbą aštuonioms valandoms, senjoras objektyviai lieka vienas. Žinoma, kompensacija galėtų tapti bendruomeninė veikla. Tačiau reikia atminti, kad senjorą namuose uždaro ir tokios objektyvios priežastys kaip prasta sveikata, jėgų trūkumas.
Kuo tai svarbu mums, socialiniams darbuotojams? Utenos socialinės globos namuose dirbu su vyresnio amžiaus paslaugų gavėjais. Atkeliavę pas mus, jie patenka į gyvą įstaigos bendruomenę. Socialinis darbuotojas, individualios priežiūros darbuotojai, užimtumo specialistai, dvasinė asistentė, kapelionas ir gausybė kitų specialistų skiria daug pastangų ir laiko bendrauti, užimti, palaikyti vyresnių asmenų socialinius įgūdžius. Senjorai skatinami bendrauti ne tik per renginius, bet ir bendrose veiklose, užsiėmimuose.
Bendravimas su vyresniais, įvairių ligų kamuojamais žmonėmis nėra tiesiog užimtumas, malonaus laisvalaikio sukūrimas. Būtent kasdienis darbas padeda ilgiau išlaikyti kalbos, mąstymo, atminties procesus. Bendrauti ir geriau suprasti vieniems kitus padeda ir naujovės, pavyzdžiui, lengvai suprantamos kalbos taikymas. Atmintį laviname rengdami smagias popietes, viktorinas, pokalbius. Netgi smagus pasibuvimas gaminant spurgas ar verdant rudenišką obuolienę staiga virsta prisiminimų popiete: apie kitados augintas gėles, prižiūrėtus sodus, gamintus patiekalus. Tik dėl tokio bendravimo mezgamas glaudus ryšys su paslaugų gavėju, toks svarbus, siekiant kuo geriau atliepti jo poreikius. Tik taip pažįstamas žmogus, išmokstama ne tik girdėti tai, ką jis sako, bet ir matyti reakcijas, emocijas, veido mimiką, kitaip tariant, siunčiamus neverbalinius signalus. Tai leidžia matyti, kada reikia paguodos, kada pastiprinimo, paskatinimo, palaikymo. Tai ir gebėjimas susitarti – ne nuspręsti už paslaugų gavėją, o kartu su juo ir artimaisiais priimti geriausius sprendimus.
Socialinio darbuotojo, individualios priežiūros darbuotojo darbas yra ne vien tik bendravimas. Socialinis darbuotojas rūpinasi ir jam patikėto skyriaus darbo organizavimu, ir paslaugų gavėjų poreikių praktiniu užtikrinimu, dokumentacijos rengimu. Individualios priežiūros darbuotojų paslaugų spektras irgi labai platus: paslaugų gavėjo asmens higienos užtikrinimas, patalynės keitimas, gulinčių paslaugų gavėjų padėties reguliarus keitimas, išvedimas ar išvežimas į lauką, maitinimas ir daugelis kitų darbų. Be to, ilgainiui paslaugų gavėjai pripranta prie juos supančių darbuotojų. Todėl mes ne mažiau už paslaugų gavėjus džiaugiamės kiekvienu jų artimųjų vizitu. Kiekvienas jūsų apsilankymas, skambutis mūsų paslaugų gavėjams yra neįkainojamas. Jo laukiama, apie jį kalbama, ilgai ilgai prisimenama. Netgi tie paslaugų gavėjai, kurie nebeatpažįsta savo artimųjų, būna labai laimingi, kai juos aplanko, pakalbina. Net paprastas rankos paspaudimas, žvilgsnis jiems rodo – esate svarbūs ir brangūs.
Nuoširdžiai dėkojame ir įstaigą aplankantiems savanoriams bei svečiams. Tokie susitikimai, bendravimas praskaidrina kasdienybės rutiną, dovanoja naujų įspūdžių, pozityvių emocijų. Tai labai labai svarbu vyresnio amžiaus žmonėms.
Ko norime vengti bendravime? Geriausiu žmogaus draugu ar langu į pasaulį vadinamo televizoriaus. Jis niekados neatstos gyvo bendravimo, o laidos, serialai paslaugų gavėjams ilgainiui virsta tiesiog foniniu triukšmu. Žinoma, neatsisakome pažiūrėti gerą filmą, smagų koncertą ar kitą reikšmingą laidą. Tačiau visada laukiame, norime, kviečiame gyvam bendravimui.
Rimantė Markevičienė,
Utenos socialinės globos namų socialinė darbuotoja
