Pranas Daunys – neeilinė asmenybė Lietuvos istorijoje. Jo indėlis į Lietuvos neregių ir kurčiųjų švietimo bei gyvenimo kokybės gerinimą yra labai reikšmingas, o jo nuveiktų darbų rezultatai nepamatuojami.

Tačiau sovietmečiu P. Daunio nuopelnai, nuveikti darbai ir pati asmenybė buvo ištrinti iš žmonių atminties. Net ir šiandien, kai P. Daunys yra reabilituotas visuomenės akyse, apie jį žino nedaugelis. Spalio 1–31 dienomis Utenos kraštotyros muziejuje vyko projekto „Pranas Daunys. Tylioji gyvenimo pusė“ renginys. Muziejaus rūsyje atidaryta kai kurių išlikusių laiškų ir dokumentų paroda. O apie P. Daunį susirinkusiems pasakojo jo gyvenimą tyrinėjusi Kauno apskrities viešosios Ąžuolyno bibliotekos vyresn. bibliografė Skaidra GRABAUSKIENĖ.

Pranas Daunys gimė 1900 metų rugsėjo 16 d. Utenos rajone, Vyžuonų valsčiuje, Paneveržio kaime. Kai jam buvo dveji, mirė motina, o tėvas su vyresniu broliu išvyko dirbti į Odesą ir Pirmojo pasaulinio karo metu pradingo. Tad augo jis dėdės Juozo Juozapavičiaus šeimoje, kurioje buvo dar 4 vaikai. Dėdės ūkis buvo apie 80 ha, Pranas čia dirbo piemens, berno darbus, taip pat lankė pradžios mokyklą. Toks gyvenimas turėjo įtakos sprendimui stoti savanoriu į kariuomenę.

Vyriausias pusbrolis Viktoras slapstėsi, kad išvengtų bolševikų mobilizacijos, o Pranui teko saugoti geresnius arklius – slapstytis su jais netoli miško duobėje, kad jie neatitektų raudonarmiečiams. Sėdėdavo jis ten ir dieną, ir naktį, drebėdamas iš baimės, kad tik arkliai nesužvengtų, kai pro šalį kas praeina ar pravažiuoja. Tada jis ir ėmė svajoti „apie besikeliančią iš ilgo miego Lietuvos nepriklausomybę“. Taip užgimė noras tapti savanoriu, nors, kaip jis pats yra minėjęs, teta nesuprato, „kam Lietuvai nepriklausomybė, jei ji neturi karaliaus ir nėra kieno veido ant rublio atmušti“. Tačiau nereikėtų atmesti tikimybės, kad noras stoti į kariuomenę buvo paskatintas ir troškimo gauti žemės. Našlaičiui tai buvo bene vienintelė galimybė susikurti stabilų pragyvenimo šaltinį.

1919 metų birželį jis išėjo savanoriu į kariuomenę. Rudenį buvo sužeistas, bet pasveiko ir iš ligoninės išvyko atgal į frontą. P. Daunys prisimena, kaip karių nuotaiką pakėlė prezidento A. Smetonos dovanos, atsiųstos į frontą – pakeliai papirosų su kortelėmis, užrašytomis „Tėvynės gynėjui“. Kai kurie kariai išsaugojo jas viso karo metu.

P. Daunys tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pirmajame pėstininkų pulke, tapo vyresniuoju puskarininkiu. Tačiau jis pasižymėjo ne tik kaip karys. Jau tada prabudo P. Daunio noras skleisti šviesą žmonėms. 1922 metais pulkui stovint Gelvonų valsčiaus Neveronių kaime buvo atsiųsti du jauni leitenantai, kurie pradėjo kareivių švietimą. Į šį darbą įsitraukė ir P. Daunys – ėmėsi mokyti skaityti ir rašyti nemokančius. P. Daunys buvo labai patenkintas, kad atėję į kariuomenę beraščiai ėmė siųsti į namus savo ranka rašytus laiškus.

P. Daunys rašė, kad „frontas baisus tik sėdintiems namuose, o kai į jį patenki, apsipranti ir jokios nejauti ten baimės“. Deja, 1923 metų sausio 6 dieną mūšyje netoli Širvintų, baimė užgimė. P. Daunys buvo sužeistas ir, nors ilgai gydytas ligoninėje, regėjimo neatgavo, taip pat ir dalies klausos. Didžiausias jo rūpestis buvo, kaip reikės pragyventi ir išlikti nepriklausomu nuo kitų malonės. Kaip rodo tolesni jo darbai, nebūti našta visuomenei jam buvo labai svarbu, kaip svarbu buvo ir kad kiti aklieji nebūtų našta.

Kurį laiką P. Daunys gyveno karo invalidų bendrabutyje prie ligoninės. Pradžiai toks gyvenimas tiko – nemokamas kambarys, pensija, nors, tiesa, labai maža – tik 23 Lt per mėnesį. Tačiau noras būti savarankišku suteikė drąsos kreiptis į Žemės reformos valdybą, kad paskirtų jam, kaip savanoriui, žadėtą žemę, tačiau supratęs, kad žemės ūkiu vis tik užsiimti nesugebės, kreipėsi į Kauno miesto ir apskrities žemės tvarkytoją, kad duotų jam sklypą mieste su namu. Taip jis gavo keturių kambarių namelį Nr. 175, tuometiniame Ukmergės plente. Namą, padedant karo invalidams, pritraukė arčiau gatvės, nes manė čia suprojektuoti ir parduotuvę, planavo užsiimti prekyba. Ir taip tapo geidžiamu jaunikiu – „namų savininku“. Kadangi neturėjo nei brolių, nei seserų, kurie galėtų padėti, teko vesti – našlę Barborą su mažu vaiku. Po vestuvių atidarė parduotuvę, nusisamdė tarnaitę, nes žmona nebuvo linkusi prie darbo. Prasidėjo ir nesutarimai, nes jai ėmė nebepatikti, kad jos vyras aklas. Gavus pasiūlymą iš Karo invalidams šelpti komiteto vykti mokytis į Rygos Aklųjų institutą, P. Dauniui kilo abejonių, ar vykti, ar nesužlugs parduotuvė, namai, bet noras mokytis ir tobulėti nugalėjo.

Sovietmečiu prasidėjo didieji P. Daunio vargai. Nustumtas į užmarštį, negaudamas pajamų, žlugus šeimyniniam gyvenimui, jis neturėjo iš ko pragyventi. Kreipėsi į LTSR Ministrų Tarybą su prašymu dėl pensijos, kurią jam, kaip buvusiam savanoriui, nustojo mokėti. Prašė atsižvelgti į jo nuopelnus akliesiems ir kurtiesiems. Tačiau jis buvo laikomas apgailėtinu buržuazijos veikėju ir 1962 metais mirė nuo insulto skurde, paniekintas ir apleistas.

Reabilituotas P. Daunys buvo tik 1991 metais, kai buvo surengta konferencija jo garbei, o tikrieji jo nuveikti darbai pristatyti visuomenei. 1992 metais įkurtas Katalikiškasis Prano Daunio fondas akliesiems remti. Paminklas P. Dauniui pastatytas tik 2014 metais.

Brailio raštas Lietuvoje

Iš tiesų, labai gerai, kad gen. V. Nagevičius įtraukė P. Daunį į siunčiamų mokytis sąrašą. P. Daunys teigė, kad V. Nagevičius daugiausiai nuveikė socialinės globos srityje, bet jis nesitenkino tik maisto ir pastogės suteikimu. Karo invalidams šelpti komiteto viena iš prioritetinių veiklos sričių buvo invalidų mokymas, ir iki 1931 metų daugiau nei trys dešimtys invalidų, padedant komitetui, išmoko amato. P. Daunio išvykimas nulėmė tai, kad jam grįžus, pajudėjo aklųjų reikalai Lietuvoje. Pirmą kartą istorijoje imta suvokti, kad neregiai gali dirbti, o ne elgetauti.

Karo invalidams šelpti komiteto reikalų vedėjas maj. Petras Šeštakauskas 1925 metų gegužę buvo Rygoje, kad susipažintų su latvių karo invalidų gyvenimu, taip pat aplankė ir Rygos aklųjų institutą. Tada ir sutarė, kad jie priims kelis lietuvius neregius, kurie, pasimokę, galėtų organizuoti darbą Lietuvoje. Viešnagės metu jis pakvietė į Lietuvą Latvijos neregių chorą dalyvauti Žemės ūkio parodoje birželio mėnesį. Choro pasirodymas paliko didelį įspūdį, ypač, kai sugiedojo Lietuvos himną ir dar kelias dainas lietuvių kalba.

1925 metų rugpjūčio 20 dieną keturi neregiai, apsirengę vienodais naujais drabužiais, lydimi P. Šeštakausko, išvyko į Rygą. P. Daunys stropiai dirbo ir mokėsi, o kiti, praėjus vos keliems mėnesiams, išsilakstė, ir prie aklųjų darbo organizavimo neprisidėjo. O P. Daunys, girdėdamas, kaip latviai mokosi, skaito, rašo, dirba, dainuoja, groja, važiavo namo pirmųjų atostogų su mintimi, kad reikia steigti aklųjų mokyklą.

Pirmasis žingsnis buvo Aklųjų sąjungos steigimas. Į pagalbą atėjo maj. P. Šeštakauskas ir karo invalidas Jonas Barčius, kuris ėmėsi Sąjungos įstatų suformulavimo. 1926 metų liepos 24–25 dienomis Liaudies namuose Kaune įvyko visuotinis aklųjų suvažiavimas. Akliesiems kelionės išlaidas padengė P. Šeštakauskas, kurias, neva, tikėjosi atgauti, kai Sąjunga praturtės. Suorganizuoti tokį suvažiavimą buvo be galo sunku, nes nebuvo žinomi aklųjų adresai, tad kreiptasi į valsčių tarybas, kad šios informuotų savo akluosius. Reikėjo pasirūpinti atvykusiųjų nakvyne. Ir tik padedant geriems žmonėms tai buvo įgyvendinta. Suvažiavo apie 200 asmenų, vaizdas buvo ne koks – neturtingi, beveik elgetos. Ir susirinkusieji aklieji nustebo, kad aklas žmogus gali dirbti, tačiau „troškimas ir noras būti tokiu pat žmogumi, kaip ir visi“ buvo stiprus. Suvažiavimo metu buvo įkurta Lietuvos aklųjų sąjunga, priimti įstatai, kuriuose, be šelpimo, buvo numatytas ir Aklųjų instituto steigimas. Į Sąjungos valdybą išrinkti – P. Šeštakauskas, dr. Petras Musteikis, Vincas Vitkus, J. Barčius ir P. Daunys.

Neradęs šilumos šeimoje, bet aprūpinęs žmoną, pripirkęs parduotuvei prekių, P. Daunys rugsėjo mėnesį vėl išvyko į Rygą. Kaip pats teigė, šį kartą viskas klojosi lengviau ir jis užsiėmė Brailio abėcėlės kūrimu, įkvėptas Latvijoje rastos aklųjų raštu išspausdintos Vienuolio „Paskenduolės“. Dar P. Dauniui atostogaujant Lietuvoje, P. Šeštakauskas jam parūpino dvi rašomąsias mašinėles aklųjų raštui. O jo sukurtą abėcėlę išmoko ir pats majoras, tad jie galėjo susirašinėti laiškais, aptarti Sąjungos reikalus. 1927 metų gruodžio 12 dieną Lietuvos aklųjų sąjungos centro valdyba ir Aklųjų instituto vedėjas Mečislovas Kviklys pateikė truputį pataisytą P. Daunio sukurtą abėcėlę Švietimo ministerijai tvirtinti. Netrukus ji buvo patvirtinta ir pradėta naudoti. Lietuviškoje Brailio rašto abėcėlėje, sukurtoje remiantis lotynų ir vokiečių raidynų pagrindu, buvo 33 raidės bei iš latvių kalbos perimtos nosinės raidės ir raidės č, š, u, v, z, o dvi raidės – ė ir ž – buvo lietuviškos. Pirmieji tekstai, rašyti lietuviškąja Brailio rašto abėcėle (P. Daunio ir P. Šeštakausko susirašinėjimas), neišliko, tad garbė būti pirmaisiais atiteko tiems, kuriuos parašė jau pats Aklųjų institutas.

Baigęs mokslus Latvijoje ir grįžęs į Lietuvą bei išlydėjęs žmoną į Braziliją, P. Daunys aktyviai dalyvavo Aklųjų sąjungos veikloje, kurios pagrindinis rūpestis tuo metu buvo – instituto steigimas. Tai nebuvo lengva padaryti, nes valdžia nesuteikė norimų patalpų kareivinėse, tad teko pirkti namelį. Taip Tvirtovės al. už 33 000 Lt buvo nupirktas namas su 4 400 kv. m žemės sklypu. Spaudoje pasirodė keletas straipsnių, raginančių visuomenę paremti akluosius ir jų norą turėti mokslo įstaigą, rašyta, kad toks institutas yra jų geresnės savijautos ir sveikatos šaltinis, be to, taip šalyje ims mažėti nedarbingų neregių skaičius. Skelbta žinia, kad aklieji Lietuvos sūnūs nori dirbti Lietuvos gerovei. Įdomu pastebėti, kad remti Lietuvos akluosius panoro ir Škotijos lietuviai –Glazge buvo suorganizuota loterija ir surinkta 973,90 Lt suma atsiųsta Kauno aklųjų institutui. P. Daunys apeliavo ir įstatymus. Jei Lietuvoje yra priimtas privalomas pradžios mokslas, jis turi būti suteiktas visiems be išimties. Kalbėta ir apie tai, kad, įkūrus institutą, visi jame mokytis negalės, tad yra būtinybė, kad apskričių miestuose taip pat būtų užsiimama aklųjų mokymu du vasaros mėnesius – per tą laiką jie išmoktų skaityti ir rašyti. O mokytojai aklųjų rašto gali išmokti ir per kelias dienas. Tikėtasi, kad Švietimo ministerija mokės mokytojams už tai atlyginimus. Valdžia sumanymui lyg ir pritarė – 1933 metais Marijampolėje buvo suorganizuoti kursai mokytojams, tam skirta 10 valandų. Tačiau mokiniams vasaros kursai taip ir nebuvo organizuoti. Taip pat nebuvo atsiliepta ir į P. Daunio siūlymą mokyti šio rašto senelius prieglaudose.

Aklųjų institutas buvo įkurtas 1928 metų vasario 27 dieną. Pirmuoju vedėju paskirtas M. Kviklys išvyko į Rygą pasimokyti aklųjų mokymo metodų ir grįžęs kibo į darbus. Semtis žinių vyko ir P. Daunys – jis dalyvavo Vokietijos aklųjų suvažiavime, vykusiame Karaliaučiuje 1927 metų rugpjūtį. Remiantis M. Kviklio ir P. Daunio ataskaitomis buvo organizuojamas mokslas Lietuvos aklųjų institute. Institutas sulaukė tiek visuomenės, tiek valdžios atstovų dėmesio – atidaryme dalyvavo A. Smetona, ministrai. 1928 metais Aklųjų institutą aplankė S. Smetonienė ir kitos aukštuomenės damos, kurios domėjosi aklųjų gyvenimu, mokslu ir pažadėjo padėti, deja, savo pažadus taip ir pamiršo, o mokslo metų pabaigoje institutą aplankė prezidentas A. Smetona ir Švietimo ministras. Ta proga auklėtiniams net buvo pasiūtos naujos uniformos.

Norinčių mokytis buvo labai daug – gauta apie 200 prašymų. Dar 1927 metais spaudoje pasirodė žinutė, kad institute bus mokoma bendrųjų dalykų, amatų ir muzikos, veiks bendrabutis, kuriame bus galima gauti kambarį, maistą ir patarnavimus. Kaina mėnesiui – 60 Lt, tačiau neturtingi nuo mokesčio bus atleidžiami. Suaugę aklieji (18–45 metų) taip pat priimami, bet turės instituto dirbtuvėse mokytis daryti šepečius, pinti krepšius, kėdes ir megzti tinklus. Mokslas truks 3–4 metus ir per tą laiką jie gaus butą bei maistą. Vėliau galės pasilikti dirbti instituto dirbtuvėse už atlyginimą. Lietuvos kariuomenė palaikė dirbančius akluosius ir pateikė užsakymus šepečiams.

Lietuvos valdžia taip pat padėjo akliesiems – Švietimo ministerija skyrė 15 000 Lt, tris mokytojus, pianiną ir fisharmoniją; Vidaus reikalų ministerija davė pinigų namams pirkti. 1937 metais buvo pastatyti nauji Aklųjų instituto rūmai. Ilgai derinus projektą, Lietuvos valdžia jo įgyvendinimui skyrė 300 000 Lt. Šie rūmai stovi iki šiol ir juose tebesimoko Lietuvos neregiai bei silpnaregiai.

Muzikos palytėtas

Muzika lydėjo P. Daunį nuo pat vaikystės, kai dar piemenaudamas jis pasiėmė kaimynų išmestą sulūžusį smuiką, jį suklijavo ir griežė ganydamas gyvulius. Matydami tokį norą groti, teta su dėde nupirko jam lūpinę armonikėlę. Augdamas jis norėjo daugiau ir taupė pinigus didesniam instrumentui. Teta pridėjo likusią sumą ir Pranas nusipirko armoniką, nors ir seną, bet gerą. Ji lydėjo jį ir į frontą.

Dar gyvendamas invalidų bendrabutyje pirmą kartą paėmė į rankas kankles ir išmoko jomis groti. Nuo tada muzika tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Kaip jis pats rašė: „Muzika mano sielos saulė“. Kanklės užėmė svarbią vietą jo gyvenime, ne kartą jis buvo kviečiamas akompanuoti garsiems to meto muzikantams. Garsiausias nepriklausomos Lietuvos tenoras Kipras Petrauskas, 1931 metais sumanęs įrašyti kelias lietuvių liaudies dainas akompanuojant kanklėms, pasikvietė neregius Jurgį Pratkevičių ir P. Daunį. Plokštelių firma „Colombia“ išleido tris plokšteles, kuriose K. Petrauskas įdainavo keturias liaudies dainas, akompanuojant šiems kanklininkams. Įrašai buvo pakartotinai išleisti 1975 metais, perrašinėjant K. Petrausko kūrinius. Tais pačiais 1931 metais buvo išleista ir dar viena plokštelė, kurioje P. Daunys ir J. Pratkevičius kanklėmis akompanavo kitam Valstybės teatro solistui Jurgiui Petrauskui bei įrašyta plokštelė, kurioje P. Daunio ir J. Pratkevičiaus akompanimentui pritariant, aktorius Viktoras Dineika įskaitė Maironio eilėraštį „Aš norėčiau prikelti“. 1931 metais firma „Parlophone“ išleido plokštelę „Vaidylos daina“, kurioje solistams V. Dineikai ir J. Petrauskui kanklėmis akompanuoja P. Daunys ir J. Pratkevičius. Ir vėliau su kanklėmis P. Daunys niekada neišskyrė – ne tik grojo, bet ir domėjosi jų gamyba, susirašinėjo su kanklių meistru nuo Svėdasų Juozu Lašu.

Ir Rygos aklųjų institute P. Daunys ne amato mokėsi, o muzikos, nes manė, kad ji neregiui labai svarbi. Pirmoji P. Daunio fortepijono mokytoja panelė Cybantė buvo akla iš prigimties, todėl puikiai išmanė, kaip mokyti muzikos neregį. Nusprendęs nebetęsti mokslų Latvijoje, kadangi gaidas jau gerai mokėjo, muzikos toliau mokėsi pas vietinius mokytojus, o Karo invalidams šelpti komitetas jam dešimčiai mėnesių išnuomojo fortepijoną. Pirmasis jo mokytojas Lietuvoje buvo vargonininkas Nikodemas Martinonis. 1927 metais P. Daunys išlaikė stojamuosius egzaminus į konservatoriją, tačiau nei vienas profesorius neregio nepriėmė. Teko ir toliau mokytis privačiai. Vokietė pianistė Elzė Herbeck-Hansen, turėjusi privačią fortepijono mokyklą, priėmė jį mokytis nemokamai. Po dvejų metų, taip pat neatlygintai, harmonijos ir teorinių muzikos pagrindų jį, Hansen paprašyta, ėmė mokyti M. K. Čiurlionio sesuo Jadvyga. O įsigyti pianiną jam padėjo ponia Smetonienė. Trūkstamą tūkstantį litų jis pasiskolino iš prezidentienės ir nusipirko „Cimerman“ firmos pianiną. Kai sutaupęs pinigų norėjo grąžinti skolą, S. Smetonienė padėkojo už sąžiningumą, bet pinigų nepriėmė.

P. Daunys grojo 5 instrumentais. Taip pat buvo ir kompozitorius. Jis sukūrė 7 dainas – 3 solo ir 4 mišriam chorui bei kūrė įvairias improvizacijas pianinu, iš kurių garsiausios „Arabas joja per Sacharą“ ir „Lituanika“.

Muzika P. Dauniui buvo tas akstinas, kuris padėjo jam rasti gyvenimo pilnatvę ir padėti kitiems likimo nuskriaustiems neregiams atrasti gyvenimo džiaugsmą muzikoje.

Mokytojas

P. Daunys ne tik prisidėjo prie Aklųjų sąjungos ir instituto kūrimo, bet ir buvo vienu iš instituto muzikos mokytojų. Aklųjų institute jis dirbo 1928–1930 metais. Daugelis mokinių P. Daunį prisimena su didžiule meile – jis ne tik mokė muzikos, bet ir padėjo patarimais. P. Daunio manymu, neregiui muzikos mokymasis ne tik suteikia malonumo, bet ir galimybę iš to pragyventi. Dirbdamas institute, jis prikalbino husarų pulko vadovą Ričardą Lechavičių mokyti akluosius groti. R. Lechavičius išdirbo institute 10 metų. Radiofone 1928 metais spalio 31 dieną buvo aklųjų valandėlė, kurioje, be vedėjo kalbų, buvo ir koncertuojama.

Iš mokytojo pareigų P. Daunys buvo atleistas dėl konflikto, įvykusio per II Sąjungos suvažiavimą 1930 metais. Jo metu Sąjunga iširo ir buvo įkurta nauja Akliesiems globoti draugija, kurios veikloje P. Daunys jau nedalyvavo. Minėto susirinkimo metu dalyviai pasidalino į dvi stovyklas. P. Daunys norėjo, kad į valdybą įeitų daugiau aklųjų ir pats norėjo būti pirmininku. Pradėjus skaityti metinį pranešimą, salėje kilo triukšmas ir vicepirmininkas P. Musteikis išėjo. P. Daunys organizavo eiti rytojaus dieną į Švietimo ministeriją. Reikia pastebėti, kad instituto auklėtiniams buvo uždrausta dalyvauti susirinkime, bet šie, mokytojo P. Daunio paskatinti, vis tiek atėjo. Liepus palikti salę, jie nepakluso, taip pat atsisakė valgyti vakarienę ir kitą rytą pusryčius. Vietoje to, pateikė vedėjui reikalavimus, kad jiems leistų dalyvauti renkant valdybą. Valdybai nesutikus, su P. Dauniu priešaky išvyko į Vidaus reikalų ministeriją. Grįžę, jau buvo ramūs ir nuėjo valgyti. Taigi, galima manyti, kad ministerijoje į juos atsižvelgta nebuvo. Instituto vedėjas Ignatavičius kreipėsi į Švietimo ministeriją, kad P. Daunys dėl mokinių kiršinimo iš darbo būtų atleistas. Prašymas buvo patenkintas. Dar daugiau – P. Dauniui buvo uždrausta lankytis institute.

Neišgelbėjo P. Daunio nei jo nuopelnai akliesiems, nei gauti valstybės apdovanojimai. Jis buvo pirmasis neregys, gavęs aukštus apdovanojimus. 1928 metais P. Daunys apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės medaliais.

Tai buvo skaudus smūgis ir iš aktyvios veiklos jis pasitraukė.

Rašytojas

Būdamas meniškos prigimties, P. Daunys taip pat buvo ir rašytojas, iš viso išleidęs tris knygas. Pirmoji – 1933 metais išleista prisiminimų knyga „Vargo keliais“. Joje daug autentiškų žinių apie P. Daunio gyvenimą, aklųjų veiklos Lietuvoje pradžią. Pats ją rašė Brailio raštu, o paskui padiktavo perrašinėtojams. Brailio raštu išleista knyga buvo demonstruojama Tarptautinėje aklųjų spaudos parodoje Prahoje 1935 metais. Antroji knyga, išleista 1937 metais, buvo novelių rinkinys „Ties likimo sostu“, pasižymintis būties trapumu, fatalizmu, joje daug vietos skiriama muzikai. Trečioji knyga – „Benius Vanagas“ – buvo išleista 1940 metais. Tai – autobiografinis romanas, kuriame aprašomas kario savanorio gyvenimas. P. Daunys taip pat yra parašęs kelis eilėraščius ir dainas, kurias dainuodavo, grodamas kanklėmis. Visas P. Daunio kūrybinis palikimas 1996 metais buvo publikuotas „Raštuose“. Jo kūryba – tai neįkainojamas šaltinis, tyrinėjant organizuoto aklųjų judėjimo pradžią Lietuvoje.

Publicistas

P. Daunys aktyviai dalyvavo spaudoje, rašė publicistinius straipsnius apie akluosius, būtinybę jiems mokytis, visuomenės požiūrį į žmones su negalia. Jis pirmasis aprašė psichologinę aklo žmogaus būseną ir poreikius.

Kaip teigė pats P. Daunys, rašyti į spaudą jį vertė pagalbos paieškos visuomenėje, kuri apie aklųjų poreikius ir siekimus nieko nežino, o aklųjų mokymas – jai visai negirdėtas ir nesuprantamas dalykas. 1928 metais „Lietuvos karo invalidas“ išspausdino P. Daunio straipsnį „Mūsų aklieji“, kuriame aprašoma sunki neregių padėtis Lietuvoje, pabrėžiant, kad dalis neregių regėjimą prarado tarnaudami tėvynei, todėl visuomenė privalo juos globoti. Gyventi vienam neregiui sunku, o seniau įkurtos prieglaudos, kurias jis vadino elgetynais, buvo niekam tikusios, nes jos suteikė nemokamą išlaikymą, bet nesuteikė galimybės dirbti. Todėl P. Daunys tokias įstaigas pavadino „tinginių namais“. Savo straipsniuose jis džiaugėsi žmonėmis, kuriems padedant Lietuvoje karo invalidų padėtis yra gerinama, kaip svarbiausią asmenį išskirdamas gen. V. Nagevičių.

P. Daunys ne tik rašė straipsnius į to meto spaudą, bet ir kalbėjo apie būtinybę turėti spaudą, skirtą aklųjų reikalams. Ir tokia spauda netrukus atsirado. Lietuvos aklųjų sąjunga 1929 metais pradėjo leisti neperiodinį žurnalą „Mūsų aklieji“, kuris ėjo labai trumpai. Vienas iš žurnalo bendradarbių buvo P. Daunys, kuris rašė apie Aklųjų instituto veiklą ir viltis, kad institutas ateityje galės priimti vis daugiau norinčių mokytis ir įgyti amato. Šis leidinys tikrai buvo visiems labai svarbus, skaitė jį ne tik aklieji, bet ir regintieji, kurių aplinkoje ar kaimynystėje buvo neregių. 1932–1939 metais Aklųjų sąjunga ėmė leisti kitą akliesiems skirtą leidinį „Aklųjų dalia“, kurio bendradarbiu taip pat buvo P. Daunys, ir toliau kėlęs aklųjų švietimo klausimus, nes, jo nuomone, aklieji, būdami izoliuoti ir nieko nemokėdami, tik vegetuoja, bet jie turi jausmus, ir toks gyvenimas jiems nėra priimtinas. Todėl yra būtina šviesti visuomenę, kad ji suprastų, jog neregiams taip reikalingas mokslas ir kad valstybė privalo tuo pasirūpinti.

Be abejo, P. Daunio publicistika negalėjo apsieiti be muzikos propagavimo. Jis teigė, kad mokytis muzikos būnant neregiu nėra sunku, nes L. Brailis sukūrė ne tik aklųjų raštą, bet ir gaidų sistemą, kuri yra labai paprasta.

Dar viena opi jo keliama tema spaudoje – kurčiųjų padėtis Lietuvoje. Pats būdamas truputį kurčias, jis gerai suprato ir šiuos žmones. O tai, kad ketvirto dešimtmečio pabaigoje kurtieji dar neturėjo nei sąjungos, nei mokyklos, buvo nesuprantamas dalykas. Todėl jis ragino susirūpinti ir kurčnebyliais, kuriems įsilieti į visuomenę būtų žymiai lengviau nei akliesiems.

P. Daunys šį opų visuomenėje klausimą iškėlė tik ketvirto dešimtmečio pabaigoje: 1937 metais spaudoje jis ragino steigti kurčiųjų sąjungą ir įkurti jiems mokyklą. Į jo kvietimą atsiliepė profesoriaus P. Radzvicko našlė, kuri priminė, kad jos vyras dar 1931 metais paliko 10 000 Lt kurčiųjų mokyklai steigti.

16. Daunio iniciatyva buvo suburta grupelė žmonių, kurie 1938 metų kovo 24 dieną įsteigė Lietuvos kurčiųjų-nebylių globos draugiją, o jos valdybos nariu buvo ir P. Daunys. Draugija įsteigė Kurčiųjų-nebylių mokyklą internatą. Mokytojai semtis žinių vykdavo į Latvijos kurčiųjų institutus, patys rengė vadovėlius, pritaikytus lietuvių kalbai, remdamiesi latviškais ir vokiškais vadovėliais.

Ąžuolyno bibliotekos vyresn. bibliografė Skaidra GRABAUSKIENĖ

Straipsnis parengtas įgyvendinant Ąžuolyno bibliotekos projektą „Šviesa tamsoje, garsas tyloje“ ir Utenos kraštotyros muziejaus projektą „Pranas Daunys. Tylioji gyvenimo pusė“.

Projektus finansuoja Lietuvos kultūros taryba.