Nuo Biliakiemio vingiuotas keliukas veda į atokų Gudėniškės viensėdį. Čia pasitinka nuostabaus grožio oazė: ant nedidelės kalvelės žydinčiais vijokliais apsivijęs garsios Utenos krašto kūrėjos Anelės Araminienės gyvenamasis namas, kuris vasarą paskęsta žieduose, o šeimininkės išpuoselėtuose darželiuose akį džiugina Anelės sukurtos skulptūros.
Meną ir gėles mylinti Kuktiškių seniūnijos gyventoja A. Araminienė prisipažįsta, kad jai paprasčiausiai trūksta dienos: darbštuolė triūsia nuo ankstyvo ryto iki vėlumos. Tačiau skųstis nemėgstanti tautodailininkė randa laiko ne tik vieną ar kitą medinę skulptūrą nudrožti, bet ir prie senų staklių atsisėsti.

Gal prisimenate tuos laikus, kai pradėjote drožinėti?

Anksčiau, kai buvom mažos, su sese atsinešdavome griežčių, kuriuos ne tik valgydavome, bet ir iš jų nudroždavau vienokį ar kitokį žmogeliuką. Ši daržovė buvo minkšta, tad drožti nebuvo sudėtinga.
Vėliau drožti pradėjau tik vaikams užaugus. Kartą žentas, atsivežęs kelis kaltelius ir aštrų peiliuką, man pasakė, kad pradėsiąs drožti velnius. O aš pamaniau, kad velnių tai tikrai nenorėčiau drožti. Tačiau savo pažado taip ir neįvykdė: kalteliai gulėjo kelis metus, niekas jų net nelietė… Vieną žiemos vakarą gimė mintis imtis drožybos: pasiėmiau prie krosnies gulinčią malką, žento atvežtus kaltelius. Sekėsi neblogai: peiliukas buvo aštrus, tad išdrožiau malkos dydžio į japonę panašią moterytę. Tai buvo tik bandymas, tačiau šis bandymas ir buvo mano kūrybos pradžia. Pajutau užsidegimą, norą bei azartą.
Vėliau gimė jau gerokai didesnė undinės skulptūra, kuri iškart surado vietą kieme, prie fontanėlio.
Drožti pradėjau neturėdama 50 metų, nes anksčiau tam neturėdavau laiko: juk augo penki vaikai, ant pečių teko nešti nelengvą kasdienybės naštą.

Jūsų kūryboje daugiausia dominuoja šventieji. Kodėl?

Esu savamokslė, niekur nesimokiau, tad jokios patirties neturėjau. Dideles skulptūras drožti žymiai sunkiau nei mažas. Man atvežė kaladę. Buvau užsibrėžusi savo tikslą – išdrožti Jėzų Kristų.
Dar ir šiandien Jėzus Kristus stovi kambaryje, o kartais taip norisi prieiti ir šią skulptūrą patobulinti. Paskatinta Utenos kraštotyros muziejaus buvusio direktoriaus B. Juodzevičiaus, gavusi ne vieną kvietimą dalyvauti respublikiniuose konkursuose ir parodose, buvau tarsi ant sparnų pakylėta: norėjosi kurti ir nesustoti. Daugelis darbų apkeliavo ne tik šalies miestus, bet ir viešėjo Austrijoje, Ukrainoje. Žmonės skulptūrėles pirko bei draugams ar giminaičiams siuntė į tolimas užsienio šalis.
Kodėl religijos tema? Gal todėl, kad visas skulptūras drožiu su Dievo pagalba (juokiasi). Esu tikinti, todėl mano kūryboje vyrauja šventųjų tema. Žinoma, jeigu būčiau netikinti, galbūt ir velnius drožčiau (šypsosi). Tačiau savo gyvenime velnių nepripažįstu, tad esu nudrožusi ir šv. Agotą, šv. Eleną, šv. Veroniką, šv. Petrą, šv. Kazimierą ir daugelį kitų šventųjų. Dabar neturiu laiko atsisėsti ir vėl į rankas paimti peiliuką. Tačiau turiu minčių ir svajonių, kurias šiandien puoselėju ir tikiu, kad kažkada jos virs realybe.

Medžio drožimas – sunkus vyriškas darbas? Ar nevargina toks užsiėmimas?

Sutinku, kad vyriškas. Tačiau jeigu nenorėčiau užsiimti šia veikla, tikriausiai sėdėčiau ir nieko neveikčiau. Rankoms sunku, dažnai skauda, juk darbas reikalauja ištvermės ir jėgos. Utenos rajone esu vienintelė medžio drožėja moteris.

Kaip gimė idėja savo kiemą papuošti betoninėmis skulptūromis?

Anksčiau prie savo namų patupdydavau medines skulptūras, tačiau jos ilgai nepuošė aplinkos: paprasčiausiai supūdavo ir sutrešdavo. Buvo ir gandrų, ir stirniukų – reikėjo impregnuoti, gal būtų ir ilgiau išsilaikę. Pamažu perėjau prie betono darbų – juk jie gerokai tvirtesni, masyvesni. Pirmoji mano rankomis sukurta skulptūra – angelas. Prisimenu, kaip sunku buvo: krėčiau košę, ji manęs neklausė, krito, dribo… Visų pirma reikia pasidaryti „griaučius” iš vielos, o tada pradėti statybininko darbą. Sustingsta betonas, ir vėl dailinu…
Kartą pas mane užsuko L. Meškauskienė iš Kuktiškių, ją išmokiau kurti betonines skulptūras.
Gyvenanti tarp skulptūrų nesijaučiu vieniša. Man tarp jų gera.

Kai kurios betoninės skulptūros susijusios su pasakų personažais?

Taip. Štai briedis su kiškiu – tai pasakų herojai, o štai prie tvenkinio ant žirgo išdidus kunigaikštis Algirdas. O prie darželio sėdi muzikantas su armonika, o kad vienam nebūtų nuobodu – šalia jo įsitaisė moteriškaitė. Jai padarysiu būgnelį. Čia mūsų kiemo pora.
Prie tvenkinio sėdi ir žvejoja žvejys, tačiau jį dažnai nuskriaudžia mano anūkėlis – jis atima meškerę.
Bene didžiausia problema – laiko trūkumas. Niekada nesuprasiu tų žmonių, kurie aimanuoja, kad nuobodu, tenka stumti laiką. Su tuo nesutinku! Jei žmogus turi sau malonios veiklos – dienos maža. Paprasčiausiai ne visuomet spėju atlikti visus numatytus darbus.

Ar jūsų kūrybinius sugebėjimus perėmė vaikai ir anūkai?

Kolei kas šia veikla nesusidomėjo nė vienas mano vaikas ar anūkas. Net žentas, kuris ruošėsi drožti velnius, taip pat nesusigundė.
Prisipažinsiu – kartą pati susigundžiau ir nudrožiau vieną velnią. To manęs paprašė vilniškis, gerai sumokėjo, tad ėmiau ir „sugriešijau” – iš medžio išdrožiau velnią. O visai neseniai pagaminau Trolius, nes paprašė Norvegijoje gyvenantis anūkas. Susidūriau tik su vienu sunkumu – neįprastai ilga Trolio nosimi, tačiau su nelengva užduotimi palyginti greit susidorojau.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}p6qYosfd6AU&feature{/youtube}