Gimiau 1929 m. balandžio 26 dieną Kaniūkų kaime, Užpalių valsčiuje, Utenos apskrityje. Mano tėvelis Juozapas Sirvydis – vietinis, o mamytė Faustina Mikuckaitė – svėdasiškė. Tačiau taip suaugo su vyro gimine, jo draugais ir visa aplinka, jog niekas ir negalvojo, kad ji iš kitos parapijos. Tėvai turėjo 20 ha žemės. Mes augome trise. Aš – vyriausia. <…> Mūsų vaikystė ir jaunystė slinko tarp ūkio darbų, gyvulėlių, paukštelių čiulbesio gražios Pašvenčių gamtos prieglobstyje. Be Šventosios, labai mėgome per mūsų žemę tekantį skardėtą Ūdrokšlio upelį. Tėveliai mūsų nelepino, visus fizinius darbus nudirbdavome drauge. Bet mus labai mylėjo, nuoširdžiai mumis rūpinosi ir nieko negailėjo. Mes jau iš mažens žinojome, kad mūsų ateitis – mokslo kelias. Visi trys baigėme aukštąjį mokslą. Aš buvau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. <…> Paskutinė mano darbovietė buvo Užpalių vidurinė mokykla. <…> Pradėjau ūkininkauti. <…> Labai mėgau gamtą, mylėjau gyvulėlius.

Išaušus Nepriklausomybei, labai džiaugiausi, nes buvome patriotiškai, katalikiškai išauklėti. Išgyvenau tikrą dvasinį pakilimą. Ėmiau sau rašyti eiles, tapyti aliejiniais dažais paveikslėlius. Juo labiau, kad su amžiumi sveikata silpo, mažinau ūkį, kol atsisakiau paskutinės karvytės.

<…> Artėja gyvenimo vakaras. Norisi po savęs palikti artimiesiems tegul ir kuklų atminimą.

Atėjau per balandžio miglą – šiltą, jaukią,

Lydima ilgesingos paukščio giesmės.

Atėjau, kad sušilčiau čia žemėj

Ir paieškočiau gėrio kitiems.

Legenda apie Ūdrokšlį

Kaniūkų kaimo laukus ir patį kaimą perkerta Šventosios intakas Ūdrokšlis. Vietos žmonės mėgsta upelį dėl jo vaizdingų kilpų, aukštų, alksniais ir ievom apaugusių krantų, prie jo besitęsiančių gražių pievų.

Kaip visur, taip ir čia, Kaniūkų laukuose, seniau miškai kaip žalia jūra jūravo. Dar ir dabar vieną Kaniūkų lauką Vidūmiškėm vadina, nors miško tenai nė kvapo nebeliko. Senovėje gerai gyveno čia žmonės. Su paukšteliais, su žvėreliais, su bitelėm draugavo. Nusižiūrėję į juos, ir sau vardus davė, ir šventai tikėjo, kad miškas žmogų pašventina, vandenėlis jį nuskaistina, duoda jam dalią gyvenime. Dar iš tų senovės laikų kaime yra užsilikusių vardų, dabar pavardėm virtusių. Tai Kuosa, Vaškelis, Jovaras, Čerškus, Miškinis, Trakas, Reikalas, Sakalauskas.

Buvo dar vienas vardas, dabar jau visų užmirštas. Tai Ūdrys – nuo upelyje gyvenusių ūdrų. Garsūs, laimingi ir turtingi buvo broliai Ūdriai. Gerai jie kariavo, gerai medžiojo ir gerai žuvavo. Nieko jiems netrūko. Tik pačiam paskutiniam Ūdriui trūko sūnaus. Augo dukrytė Ūdra – Ūdrytė. Augo atsiskyrus nuo visų, žmonių bijodama. Vaikštinėdavo mergelė upelio krantais. Su vėjeliu, su paukšteliais kalbėjosi, gėlelėms daineles dainavo, tyru upelio vandenėliu baltą veidelį prausė. Čia kiekvienas akmenėlis jos rankelėmis išglostytas, kiekviena pievelė jos nusėdėta. Ne tėveliui, ne kaimynams Ūdrytė gyveno, tik upeliui ir jo augalėliams savo širdytę paskyrė.

Atėjo laikas mergelei tekėti. Ir prieš jos valią tėvelis pažadėjo dukrą vienam jaunikiui. Sako, gražiam ir turtingam, kaip ir ji pati. Tik nenorėjo Ūdra skirtis su upeliu. Verkus, verkus, ašaras liejus, liejus. Pagilėjo nuo ašarų upelis, giliau į žemę įsirausė, vingresnis ir suktesnis pasidarė. Laukė jaunikis metelius, laukė kitus – mato, kad nesulauks. Mėgino ją nuvilioti nuo upelio, jėga paimti. Bet upelis dar didesnes bangas, dar sraunesnius verpetus prieš jį ginė, nenorėjo atiduoti Ūdrytės. Ir liko amžiams Ūdra – Ūdrytė upelio mergytė. Liko jo dvasia, jo laumė.

Daug dabar metų nuo to laiko praėjo. Upelis nebe upokšliu, bet Ūdrokšliu vadinamas.

Paskardės

Kairiojoje Šventosios pakrantėje, tarp Degesių ir Ilčiukų kaimų, yra gerai visai apylinkei žinoma vieta – Paskardės. Upė alkūne susilenkia ir, suradusi lygias pievas, nuplaukia pietų link. Šis status kairysis upės šlaitas ir vadinamas Paskardėmis. Dabar čia tikras neįžengiamas brūzgynas.

Pasakojama, kad labai seniai pačiose Paskardėse, ant stataus šlaito, stovėjo sena sukrypusi trobelė. Joje gyveno senelis ir senelė. Dar ir dabar toje vietoje matyti lygi aikštelė. Vieną vėlų vakarą pas juos užeina keleivis su maišu ant pečių. Nenustebo senukai, nes vieškelis čia pat: daug kas eina ir daug kas važiuoja. Neretam pasitaiko ir susivėlinti. Svečias pasiprašė nakvynės. Seneliai buvo geri, ramūs ir neturtingi žmonės. Jie nebijojo nei vagių, nei plėšikų, mielai priėmė nepažįstamąjį. Davė valgio, paklojo patalą. Ankstų rytą keleivis nemačia dingo. Liko jo maišas. Senukai, nesulaukdami grįžtant, pažiūrėjo, kas tame maiše yra. O maiše būta aukso. Naktį kiekvienas jų sapnuoja baisų velnią, kuris sako: „Už šitą auksą reiks duoti devynias žmonių galvas“. Nubudo išsigandę senukai. Tarėsi šiaip, tarėsi taip, bet neišgalvojo, kaip išsisukti iš šitos bėdos. Nutarė: „Nereikia mums aukso, jeigu jis kainuoja žmonių galvas“. Ir įmetė auksą su visu maišu į upę. Kitą naktį vėl sapnuojasi velnias. „Kai šioje vietoje nuskęs devyni žmonės, auksas pats iškils“, – pasakė.

Daug laiko nuo to įvykio praėjo. Sako, aštuoni žmonės jau nuskendę. Matyt, devinto velnias laukia ir nesulaukia. Sako, vėlai vakarais čia vaikšto pasivertęs juodu ožiu ar rausvu šuniuku. Lūkinėja pavėlavusių keleivių, mėgsta užkalbinti girtuoklius, bailias moterėles. Paprašo saldainių, obuolių.

Upiai

Dešiniuoju Šventosios krantu traukiasi puikūs pušynai, vietos žmonių Kaniūkų Šileliais vadinami. Per Šilelį eina platus ir tiesus kelias į Jūžintus. Prieš Norvaišių kaimą kelias pamažu pakyla į aukštą kalną. Čia pat šalia kelio traukiasi dideli grioviai, tikros daubos, apaugusios lieknom pušelėm. Pavasariais, tirpstant sniegui, čia atsiranda vandens. Ši vieta ir yra Upiai.

Pasakojama, kad Upiuose mėgsta buvoti velnias. Jis būna pasivertęs arba puošniu ponaičiu, arba skurdžiu elgeta. Seniau, kai visi dar arkliais važinėjo, velnias stabdydavo ir prašydavo prieš kalną pavežamas. Žiūrėk, įsėda į vežimą jaunas puošnus ponaitis. Kuo arklys aukščiau į kalną lipa, tuo vežimas darosi sunkesnis, kol galų gale visai nebepatraukiamas lieka. Tada žmogus, visą gėdą pametęs, paprašo ponaičio išlipti. Šis išlipa, bet už tai žmogus, parvažiavęs namo, visada randa kokią nors bėdą su gyvuliais. Kartais Upiuose prašo pavežamas apsiskarmalavęs elgeta. Sykį viena moteriškė nuo tokio elgetos net ilgai sirgo. Ji važiavo per mišką jau sutemus. Upiuose į jos važelį įsėdo elgeta su mažu ryšulėliu. Buvo žiema, šalta. Arklys šniokštuodamas vos vos tempė juos į kalną. Moteriškė žvilgt į elgetą: tas akim spigina ir šaiposi. Ją suėmė siaubas, paliepė elgetai išlipt, o šis neklauso. Tada ji pati iššoko ir, arklio ienos nusitvėrusi, bėga šalia. O sniego daug, užduso, privargo. Atsisukusi nebematė elgetos. Rytojaus rytą savieji važelyje rado elgetos pamirštą ryšulėlį, o jame – sušalęs arklio mėšlas.

Skerdimai

Priešais Kaniūkų kaimą visu Šventosios paupiu plyti apie dešimties hektarų laukas, Skerdimais vadinamas. Nuo Kaulinio kalno raitosi karklais apžėlęs upelis – Kerėsupė. Čia pat yra ir seni Kaniūkų kapeliai. Vieta, ypač sutemus, slaptinga ir baugi. Kaniūkų kaimo žmonės pasakoja, kad iš savo senelių girdėję, jog šioje vietoje senų senovėje vyko žiaurios kovos su švedais. Baisiai daug tada žmonių išsiskerdė, baisiai daug jų kraujo Kerėsupė Šventajai nunešė. Nuo to ir pats laukas imtas Skerdimais vadinti. Čia žliugso vieno hektaro didumo liūnas. Į jo neišmatuojamus akivarus švedai suvertę vežimą priplėšto aukso. Su auksu kartu nugarmėjęs ir arklys. Matyt, švedams labai jau riesta pasidarę, kad net aukso nebesuspėję paimti. Sako, ir dabar mėnesienos naktimis slankioja keisti šešėliai. Matyt, mirusiųjų vėlės. Girdėti, kaip liūne sužvaga nuskendęs auksas ir gailiu balsu atsiliepia arklys. O Kerėsupėje laumės laumelės vandenėlyje taškos, tarp krūmų šmirinėja. Turbūt, savo rūbelius velėja. Su laumėmis laksto ir baisus senis, balanų kūlį nusitvėręs. Jei laumės žmonėms nieko nedaro, tai senis gąsdina, praeiti keliu neduoda, balanom mojuoja, tarškina, visaip vaiposi, kraiposi. Kartais senio vietoje atsiranda didelis žvėris – nei tai briedis, nei tai vilkas. Jis guli prie Kaulinio kalno, kur įvažiuojama į slėnį, ir žibančiomis akimis, didumo sulig puodeliais, dairosi. Galbūt, Skerdimuose saugo nuskendusį turtą.

Šventoji

Kur skubi, upe gimtoji?

Sustok, palūkėk, mylima.

Skuba, bėga Šventoji,

Vilnis gena upelė miela.

Šnara žvirgždas po kojų,

Šniokščia kranto žilvičiai žali.

Lauko antys čia nardo,

Atplukdentos bangų iš toli.

Plaukia eldija broliai,

Gaudo žuvį tinklais.

O sesytė jaunoji

Atskubėjo su skalbiniais.

Grimzta kojos į smėlį

Vis giliau ir giliau.

Tavo žydrąjį mėlį

Aš seniai pamilau.

Ežeras

Teliuškuoja, plakas ežero platybės

Lyg sodri gyvybė, lyg dausų dvasia,

Nusileidus žemėn, kad mus apipraustų

Ir apgaubtų savo magiška šviesa.

Vėjas tyliai slysta per skruostus ir lūpas

Ir garsiai šiugždena pakrantės melduos.

Ir atrodo – tarsi šalia tavęs šneka

Kažkas nematyta šituose laukuose.

Smulkūs akmenėliai sprūsta iš po kojų,

Traška sraigių kriaukleliai lengvi.

Einu aš pakrante ir giliai kvėpuoju

Ežero gaivumą ir vėsą vandens.

Džiaugsmo banga neša, vilioja ir šaukia

Lyg toji pelėda girios glūdumoj.

Ežero platybė tyliai mane supa,

Šaukte šaukia eiti erdvėn tolimon.

Čia gamtos didybė, gaivumas ir grožis,

Čia taip tyra, šventa, be žmonių aistrų.

Rodos, atsidūriau kitame pasauly,

Kur nebėra žemės pilkųjų dienų.

Debesys

Debesys, amžių klajūnai išblyškę,

Plaukiat ir plaukiat per dangaus platybes.

Su jumis slenka sodai gražiausi,

Tropikų kraštai nematyti, toliausi.

Štai karavanas pamažu nulingavo.

Karžygių pulkas žirgais nušuoliavo.

Bures išskleidę laivai priekin irias.

Baisus dinozauras savo aplinką tiria.

Slibinai, raganos uodegom raitytom

Visur tik lenda, kur tarpelį randa.

Viską nuo žemės dangus įsirašė,

Gražiai supynęs, taikiai, ramiai neša.

Sukasi, plaukia ištisi pasauliai

Aplink žmogų, medį, kirmėlytę, sraigę.

Ir taip viskas svarbu, gyvybinga,

Kad norisi juoktis ir būti laiminga.

Ryto pasaka

Jaunas berželis šukuoja kasas

Ir rengias išeit į lankas,

Kur rasos kaip deimantai švyti,

Kur laumės bastosi kas rytą,

Kur žiogai šoka vikrų šokį,

O varlės verkia, kad jo nemoka,

Kur gėlės rausta, bąla, kraipos,

Prieš saulę viens už kitą staipos.

O laumės juokiasi, kvatoja

Ir savo pirštais burtus kloja.

Rasom išprausia veidelius

Ir išneria mikliai kilpeles.

Vaivorykštės audeklą tiesia.

Kiekvieną sutiktąjį audeklu apriečia.

Kas jis bebūtų: žmogus, paukštis, medelis

Ar lankoje sutiktas laukinis žvėrelis.

Visi pasijunta laisvi ir laimingi,

Saulės sušildyti, laumių padabinti.

Bet rytas jau baigias, laumės dingsta.

Rasos nuo žolynų krinta.

Pieva nutyla, saulėj išsitiesia.

Kas pasakytų, kad ryto pasakos čia būta?

Gimtieji laukai laukeliai

Gimtieji laukai laukeliai,

Išvaikščioti skersai ir išilgai.

Čia žaluma, čia gaivus vėjas

Į sielą skverbias kaip daina.

O mano mielasai upeli,

Vingiuojąs kalvos pakrašty,

Apaugęs alksniais, karklais, ievom,

Vandenėlį tyrą pliuškeni tolyn.

„Šu šu“, – šnopuoja čia karvutė,

bestovinti ant kalvos su manimi.

Maitintoja, draugė, mylimoji,

Čia gimus, augus ir gyvenanti kartu.

Pakalnėj driekias mano kaimas.

Gimtasis, mylimas, brangus,

Paskendęs medžių žaliam gojuj.

Kiekvienas jo žmogus toks artimas, svarbus.

O dar toliau – pamėlęs miškas.

Miestelis. Bažnyčios bokštai du smaili.

Kitapus kiti kaimai. Kitos godos.

Aukštaičių žemė nuostabiai žavi.

Argi svarbu, kiek čionai būsiu?

Kiek darbo, pastangų įdėti teks?

Kiekviena akimirka nesuskaityta

Amžinybės šviesoje su manimi atliks.

Rugsėjis

Rugsėjis, rugsėjis! Rugius pasėjo

Ir bulves jau baigia nukasti.

Ruduo. Ruduo pas mus atėjo,

O vasara baigia užgesti.

Per dangų plaukia debesys sunkūs,

Pilni lietaus lašų.

Saulės nebėra, ir veidai blausūs,

Be juoko, be dainų.

Vasaros ilgesį nešasi gervės,

Beplaukiančios trikampiu pietuos.

Vėjai šaipūnai, žvarbūs, atšalę,

Blaškos tuščiuos laukuos.

Tyla bekraštė, tyla bebalsė

Užgniaužė vasaros garsus.

Kur gi tie paukščiai, guviai čiulbėję

Ir linksminę mus visus?

Jėgų, sveikatos pasisėmę,

Sugrįžtam iš laukų

Ir, saulės kraitį atsinešę,

Sulauksim darganų.

Ruduo ateina

Laukais ir miškais ruduo ateina.

Atsiunčia pranašus tamsių dienų,

Mirties preliudija suskamba,

Kaip išnykimas šviesių valandų.

Palaipsniui vasaros gaidos tyla.

Baigia sunykti laukų žaluma,

Vėjas nešioja liūdesio bylą.

Atsiveria žemės tuštuma.

O lapai krinta, krinta,

Gelsvi, dėmėti sukasi ore.

Su grauduliu jiems lemta

Nurengti medį šalnoje.

Einu per lauką tuščią, nykų,

Apsiaustą rudenio miglų.

Taip ir žmogus sulaukia tykiai

Savojo rudens šalnų.

Jau paskutinės gėlės žydi

Jau paskutinės gėlės žydi.

Nedūzgia bitės žieduose.

Bet vis dar žalia, gera, šilta,

Ruduo jau vieši mūsų laukuose.

Alksnynas ošia prie upelio.

Lapeliai plaukia vandeny.

Vai eisiu eisiu, nuprausiu veidą,

Gervuoges rinksiu pakriaušy.

Vasara blėsta, po truputį traukias.

Tuojau pradings su žiedais.

Ir saulės diskas pažeme rieda,

Nebeiškyla padangių keliais.

Ar mums gailėtis vasarėlės?

Karštų dienų, gaivių naktų?

Ir vešlių pievų, žiedais išpintų,

Bešaukiančių prie pjūties darbų.

Maloniai liūdna, graudu ir ilgu.

Svajonės ir žiedai kartu.

Sena nueina, nepasilieka,

Ateina, kas jauna, gražu.

Gulbės ir ruduo

Tirštas rūkas, nuogi medžiai.

Toliau pilkuma.

Karts nuo karto gaidys gieda.

Kranksi varna alkana.

Aušta rytas. Diena eina.

Tokia pat pilka.

Be spalvų, be triukšmo, –

Tyli, paprasta.

Baltos gulbės, balti paukščiai,

Maudos upės vandeny,

Nors šaltukas krantus spaudžia

Ir žiema čia pat, arti.

Gulbės nardo, gulbės plauko,

Gulbės sukasi ratu.

Savo žemėj, savo upėj

Linksma, miela ir saugu.

Minkštas rūkas žemę glaudžia,

Varva virš vandens.

Gulbe, gulbe, pasakos paukšti,

Stebuklingas dienos nykume.

Ruduo vėlyvas

Ruduo vėlyvas, drėgna.

Lapijos seniai nebėra.

Pajuodę medžiai stirkso

Tyliajam žiemos laukime.

Vasaros spalvos dingo.

Vien tik niūri pilkuma.

Kur tu, žiema, žiemuže,

Su savo baltuma?

Vėlinių žvakės plazda

Chrizantemų sniege.

Ramybės angelas skleidžia

Savo skraistę ore.

Lenkiame galvas

Prie artimųjų kapų.

Mirtis. Rimtis. Ramybė.

Vėlyvasai ruduo.

Didi Širdis

Didi Širdis, plati ir galinga,

Apėmusi žemę, plaka prie manęs.

Jaučiu jos virpesį, jos dūžius,

Jos meilės spinduliuojančias sroves.

Be laimės blaškos vargšės sielos

Nevilties ir baimės sūkury.

Vienatvė, ilgesys jas vaiko

Ir gainioja amžiaus vidury.

Pašauk Širdie, didi ir galinga,

Tas vargšes iš įvairių kelių.

Suteik joms poilsio ir meilės

Ar to, ko trūko iš jaunų dienų.

Pastiręs mažas paukštis vaikšto.

Sparnus nuleidęs, dairosi aplink.

Kas jį kankina? Ko jis ieško?

Žinau, tik laimės nejaučia savy.

Pašauk Tu mažą jautrią širdį

Prie savo didybės nuostabios,

Suteik, ko žemėje jai trūksta,

Įkvėpki džiaugsmo žiburį akys.

Preina amžiai, mainos rūbai

Ir spalvos, ir veidai žmonių.

Tik niekad niekas nesurado laimės,

Jei jos nepasiuntė didi Širdis.

Suvienyk mūsų širdis

O, Viešpatie, didis ir galingas,

Vairuotojau gyvenimo plataus,

Suvienyk amžiams mūsų širdis,

Kad jos suplaktų vientisu taktu,

Kad jos skambėtų tarsi arfa,

Paliesta pirštų dyvinų,

Ir meilės himną sugiedotų,

Nes meilė jungia žemę su dangum.

Čia saulė keliasi ir sėda

Laukuos vėjelis šniokščia, ūžia.

Laukuose tiek plačios erdvės!

Čia saulė keliasi ir sėda

Ir vaikšto per dienų dienas.

Neišvažiuok, saulele, iš mūs krašto

Su savo skryniom ir dažais,

Paberk ugninį savo raštą

Ir būk pas mus visas dienas.

Rasos lašelis

Rasos lašelis spindi, tviska,

Giliai nulindęs tarp žolių.

Kas tave numetė, mažyti?

O gal pats vengi aukštumų?

Nepasislėpsi, neišbėgsi.

Aušrinė atneš naujų spalvų.

Kur būtum, visur spindėsi,

Kol saulė numes karštų spindulių.

Mano karvytė – mieloji Tutė

– Tute, sveika, Tute!

Tamsios, blizgančios akys, didelės, apvalios lyg puodeliai, įbestos į mane. Iš tamsos, iš tvarto juodumos. Krepšelį runkelių, susmulkintų griežinėliais, dedu ant slenksčio. Dar jo kurį laiką nerodau, tyčia. Žiūriu, ar ji laukia, ar tikisi. Juk visada šiuo metu gauna. Tiksliai ir po tiek pat.

Galvą sumosavo, visas kūnas suvirpėjo. Pasiruošė priimti. Aišku, laukė. Bet aš neskubu. Kam? Vis tiek gaus. O, be to, ir nepajėgsiu greit. Sunkų didelį guminį batą statau šalia krepšio. O slenkstis aukštas. Tyčia, kad šaltis neitų, kad mėšlas į orą neišsispirtų. Šokteliu ir negrabiai pervirstu į kitą pusę. Tutė nebenori ilgiau laukti. Uodega aukštai sumosuoja, sunkų kūną permeta į kitą pusę. Tik galvos negali pajudinti: stipriai laiko įtemptas ryšys. Dar du, dar keli žingsniai atgal, ir vėl stovi pasiruošusi. O aš tuo metu jau prie ėdžių. Ir visą krepšio turinį bumbt – sukrečiu į vidų. Ir atsitraukiu. Tutės galva ir kaklas panyra žemyn. Tik blykčioja balti ragų galiukai. Grikšt, grikšt, grikšt! Kas lieka, aukštai užvertus galvą pribaigia nuryti. Ir taip vėl, ir taip vėl…

Žala, gražiai nuaugus, ilga su ilga uodega. Kaktoje balta žvaigždė, uodegos galiukas irgi baltas. Štai tokia mano karvutė. O už jos – tvora ir gardelis. Prieš keletą metų čia ji visa sutilpo. Šokinėjo, lakstė, net tvora pykšėjo. Pro dureles vis veržėsi į lauką. Vos vos pritaikydavau įstumti kibirą su gėralu. O kokios linksmos buvo vasaros! Daug eibių pridarydavai, brangioji. Pirmiausia, sugraužei visas virves, kuriomis tave rišau. Reikėjo pritaisyti lenciūgėlį. Ir kuolą ištraukdavai bešokinėdama. Ir po laukus palakstydavai. Oi, smagi, greita buvai! Ypač išdūkai, kai pardaviau tavo motulę, ir likai viena. Vos spėdavau kuolą iškalti, ištrūkdavai iš mano rankų ir bėgdavai laukais, kaip akis išdegus. O aš supykus, širsdama, paskui tave. Negreit sugaudavau, dažnai tik su vyrukų pagalba. Oi, buvai, tai buvai, mano Tučka! Du žalmargius jautukus ir dvi dailias telyčėles atvedei. Jautukai išvažiavo net į užsienį toliau giminės pratęsti. Ir pienelis tavo saldus, ir daug davei.

Kirsk, kirsk runkelius. Tau auginau. Tau žiūrėjau. Persodinėjau, laisčiau, ravėjau. Sunku buvo. Bet mano Tučkai jėgų negailėjau. Graužk, graužk. Žinau, kaip juos mėgsti. Oi, tu, mano gražuole, tu mano maitintoja, geruole! Ėsk, ėsk! Baigi ėdžias suardyti. Nėra kam pataiso. Kaip išmanau, taip sutvarkau. Net su virve vieną lentigalį pririšau. Gal kaip nors iki pavasario ištempsim. O tada jau niekad nebereikės. Taip, niekad… Ėsk, ėsk! Kur būsi kitąmet šiuo metu? Dievažin. Ar pas žmogų? Ar iš viso tavęs nebebus? Jau suėdei? Jau visas ėdžias išuostei ir apžiūrėjai. Nebėra nieko. Tuščia. Dabar gert atnešiu.

Teliūskuoja vanduo kibiruose. Tempiu juos per kiemą. Slidu. Tolokai šulinys. Batai dideli, sunkūs, mėšlu apsivėlę. Žingsnis po žingsnio, palengva žengiu. Žinau, Tutė, nuleidusi galvą ir į duris atsisukusi, kantriai laukia. Žino – dabar ji gers. Kaip krepšį runkelių, taip ir kibirą vandens, dedu ant aukšto slenksčio. Perkeliu, tada pati perlipu, ir nunešu prie karvės. Gurkt gurkt ir kaip mat išmaukia, vos spėju antrą kibirą pritraukti. Labai jau norėta. Einu vėl prie šulinio ir vėl nešu, ir vėl kišu po karvės snukiu. „Oi, daug geri, siaubas“, – dejuoju, bet girdau. Penkius, kartais net šešius kibiriokus ištuština. Tada visu kūnu nusipurto ir laukia šieno.

Duris atidarau į pašarinę. Ten jau guli nuverstas nuo prėslo šienas. Su šakėmis pakabinu glėbį ir nešu pro duris. Numetu į ėdžias. Mano Tutė galvą panardina į šieną, ragais pakelia ir iškrato prie ėdžių. Tada ima ėsti, kas gardžiausia, po to, aišku, kas ne taip, ant galo – kas būtina.

Rytais ir vakarais melžiu. Ji atsisuka, koją atkelia ir prašau – tiešykis. Būna ir nešvari, liaukota. Reikia apvalyti.

Tai tokia mano Tutė. Žala, didelė, su balta žvaigžde kaktoje, riestais ragais karvytė. Čia gimus, čia augus ir gyvenanti kartu. Tik nebeilgai. Vienąkart reikia ūkį užbaigti.

Mano kiemas

Mano ožkytė, balta mažytė!

Plonas kakliukas, stačios ausytės.

O uodegytė tik vikst vikst,

Ir joks lapelis prie jos neprilips.

„Me-ke-kė! Ke-kė! Ke-kė!“

Aidi balselis.

Ožkytė žiūri, kur vaikšto jos kvietkelis:

Sena močiutė – aš – kliba bobutė.

Nesvarbu veidas, nesvarbu kojos,

Svarbu ištiesta ranka ir jos donis:

Saltus, kartus, aštrus, sūrus,

Tik ne prėskas ir ne karvės ėstas.

Čia ir vištytės aplinkui sukas.

Gaidys užrinka: „Kakariekū!“

Kur buvęs nebuvęs ateina ir katinėlis.

Baltas, kaip ožkytė, tik mažutėlis.

Uodegą virpina, suka,

Akis primerkia, „kur-miau“ pasako

Ir apsidairo, ar dar savo bobutę mato.

Visi įnamiai renkas.

Bendro kiemo visiems užtenka.

Visus riša bobutė,

Žmonėms nebereikalinga senutė.