Tęsinys. Pradžia 2025 m. Nr. 2

Šuminai – kaimas, nutolęs 20 km nuo Tauragnų ir 36 km nuo Utenos, prie Baluošo ežero. 1554 m. priklausė Ažvinčių dvarui. XVIII a. buvo viena sodyba, priklausiusi Ažvinčių dvarui. XVIII a. pab. sodyboje gyveno septyni žmonės. <…> Pirmas gyventojas buvo miško sargas (eigulys) Antanas Šuminas, dirbęs 30 margų žemės. Vėliau čia sargu dirbo jo sūnus Kazimieras. Nuo 1952 m. dauguma dirbamų žemių buvo apsodintos mišku. Kaimas ėmė nykti.

Šuminų kaimas, vietinės reikšmės architektūros paminklas, yra Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Tauragnų seniūnijos duomenimis, 2015 m. gyvenamąją vietą Šuminų kaime deklaravo 7 gyventojai.

Prisiminimai

(pasakojo Vytautas Šuminas ir Antanas Šuminas, užrašė Nijolė Šuminienė)

Aukštaitijos nacionaliniame parke yra daug lankytinų vietų, apipintų legendomis ir apsuptų akis veriančiu gamtos grožiu. Pusiasaly prie Baluošo ežero, apjuostas miškų, stūkso Šuminų kaimas, skaičiuojantis ne vieną šimtmetį. Pirmą kartą susipažinau su šiuo kaimu daugiau nei prieš 30 metų. Labiausiai tuomet nustebau, kad visi kaimo gyventojai – Šuminai. Čia sutikau daug puikių žmonių, mylinčių gamtą ir turinčių turtingą dvasinį pasaulį. Klausydavausi jų prisiminimų apie prabėgusią vaikystę, jaunystės metus, kaimo tradicijas, sunkius išgyvenimus įvairiu istoriniu laikotarpiu ir galvodavau, kad jų mintys – neįkainojamas istorinis turtas ne tik mums, bet ir ateinančioms kartoms, kad taip jas įamžinus popieriaus lape… O laikas negailestingai skuba, nusinešdamas užmarštin senojo kaimo gyventojus ir jų prisiminimus. <…>

Vytautas Šuminas

(gim. 1930 m. Šuminų kaime)

Kiek pamenu, 1939 m. kaime gyveno apie 12 šeimų ir 80 gyventojų. Kaimo vyrai turėjo įvairių užsiėmimų: buvo meistras, kuris puikiai dengdavo šiaudinius stogus, kitas – mūrydavo pečius; Šuminuose buvo kalvė, kurioje kaustydavo arklius, dar vienas šuminiškis išdirbdavo odas. Moterys uogaudavo ir surinktas uogas parduodavo žydams. Visi gyventojai laikė gyvulių, dirbo žemę, sodino miškus. Svarbus šuminiškių verslas buvo žvejyba. Jie išsinuomodavo aplinkinius ežerus ir su dideliais tinklais, vadinamais „nevadais“, gaudydavo žuvį, kurią paskui supirkdavo Ignalinos ir Tauragnų žydai. <…> Tačiau daugelio šuminiškių pagrindinis darbas buvo miške. Tėvas Kazys miške dirbo eiguliu. <…> Kertamas miškas buvo vežamas į Saldutiškį, nes ten jį supirkdavo belgai. Baltelės ir Vaišnoriškės kaimuose veikė lentpjūvės. Pjuvenas iš lentpjūvės gyventojai parsiveždavo namo gyvulių kraikui, nes Šuminų žemės buvo prastos, gyvuliam neužtekdavo pašarų, todėl šiaudus sunaudodavo pašarams, o ne kraikui. <…>

Kaimynai buvo labai draugiški, gal todėl ir aplenkė Šuminus baisioji tremties šmėkla. Nors turėjome žinių ir buvome susikrovę rūbus bei maistą. Gyvenome laukimu. Bet 1941 m. prasidėjus karui, tremtis aplenkė, ir aš su maišais, prikrautais daiktų, parsiyriau iš Baluošo salos, kurioje slėpiausi ne vieną dieną. Kaime buvo daug jaunimo. Labai mėgdavome gegužines vakaruškas. Mano tėvas Kazys buvo muzikantas, todėl dažnai pagrodavo per jaunimo suėjimus. <…> Sugužėdavo pilnas kaimas jaunimo iš Strazdų, Bubulių, Vaišnoriškės, Vyžių… Žinoma, vykdavo ir gegužinės pamaldos. Mūsų, Kazio Šumino kamarose būdavo padaromi altorėliai. Čia susirinkdavo beveik visi kaimynai. Jos buvo vadinamos „mojumi“. Į atlaidus Tauragnuose ar kitur važiuodavom arkliais, papuoštais „žvanguliais“. Žemės darbuose kaimynai padėdavo vieni kitiems, darbus dirbdavo linksmai, su dainomis. Sakydavo, jei Vaišnoriškės kaime girdėdavosi dainų aidai – šuminiškiai eina į laukus.

Šuminų kaimo moterys buvo labai darbščios. <…> Į turgų kas nešdavo, kas veždavo ne tik kiaušinius, bet ir svogūnus, kitas išaugintas daržoves ar pieno produktus. Mano mama Marijona turėjo siuvimo mašiną, todėl vaikams rūbelius pasiūdavo pati. <…> Tėvai laikė avis, karšdavo vilną, mama suverpdavo. Mama pati gamindavo muilą, nes tuo laiku jo ne visi galėjo įsigyti. Paskerstų kiaulių atliekas dėdavo į puodą, ten įmesdavo specialų akmenį, kurį pirkdavo turguje, nes jis ištirpindavo mėsą, ilgai virdavo. Kai sustingdavo, siūlu supjaustydavo gabaliukais ir ant pečiaus tuos gabaliukus išdžiovindavo. Cukraus ir druskos gaudavome už tam tikrą svorį surinktų ir išdžiovintų mėlynių ir bruknių uogienojų. Vėliau tėvai pradėjo auginti cukrinius runkelius. Tėvas turėjo nuolatinį darbą, kaip sakiau, dirbo eiguliu, mamai per sunku buvo prižiūrėti keturis mažus vaikus, nudirbti žemės ūkio darbus, todėl vasarai samdydavo du darbininkus iš Ažvinčių kaimo. <…> Smetonos laikais pramoninių prekių atveždavo žydai. Buvo galima nusipirkti adatų, siūlų, perkelio. Tokių prekių atveždavo žydas Eizikas iš Tauragnų. Jis iš kaimiečių pirkdavo arklių uodegas, šerius, veršelių odas, o žydas su žmona iš Ignalinos supirkdavo žuvį. Aš visą savaitę gaudydavau lydekas, o savaitgalį parduodavau. Tarybiniais laikais kolektyvizacija Šuminus aplenkė, nes čia buvo prastas susisiekimas, žemės apsodintos mišku, laukų beveik nebuvo. Susisiekimo priemonė – arkliai, o jei kuris atvažiuodavo su dviračiu, tai mes, vaikai, žiūrėdavom lyg į stebuklą. <…>

Antano Šumino prisiminimai, 1993 m.

Ištrauka iš Antano Šumino prisiminimų „Šuminų Šuminai prie Baluošo“. Tegul tai bus nedidelė istorinė ekskursija į vieną tolimiausių kaimų Tauragnų seniūnijoje, Utenos rajone, Aukštaitijos nacionaliniame parke – Šuminus. Šuminus, kuriuose 1926 m. gimė ir augo vyriausias Kazio Šumino sūnus Antanas, kuriam čia buvo brangus kiekvienas žemės lopinėlis, pažįstamas kiekvieno čiulbuonėlio balsas, o kiekvienas Šuminų kaimietis buvo tarytum brolis.

Ten, kur į vieną tašką subėga Ignalinos, Švenčionių ir Utenos rajonų ribos, kur Baluošo smaragdinės bangos iš pietų ir rytų pusės, pasvirusių gluosnių šakas teliūskuodamos dūžta į smėlėtą krantą, o vingrių kilpų nėrinius tylioji Būkos upė Adomaragyje tarp alksnių slepia lyg paslaptį šventą, pušų, žilvičių ir klevų pavėsy, jau gerokai apsnūdęs, niūkso Šuminų kaimelis. Šiandieniniai jo gyventojai, mygiami metų naštos, mažai domisi savo įsikūrimo šiame įstabaus grožio kampelyje aplinkybėmis.

XVIII a. į piečiausią Ažvinčių girios pakraštį prie Baluošo ežero iš Laukstenių kaimo buvo atkeldinta eigulio Antano Šumino aštuonių asmenų šeimyna: jis su žmona, sūnūs Kazimieras ir Kristupas, dukterys Rozalija ir Juozapota bei šeimos galvos broliai Benediktas ir Andrius. Čia įsikūrę pirmieji Šuminai valdė 21 ha žemės, už tai kasmet mokėjo Ažvinčių dvarui po 124 zlotus činčo. Pagal inventoriaus knygas galim manyti, kad Šuminų pradininkas čia įsikūrė 1733–1784 m. 1830 m. Ažvinčių inventoriaus knygų įrašai rodo, kad šiuo laikotarpiu eiguliauja buvusio eigulio Antano sūnus Kazimieras, o jo šeimynoje – net šešiolika asmenų. <…> 1851 m. jau užrašytos trys Šuminų sodybos, kuriose gyveno dvidešimt vienas žmogus. Eiguliu tuo metu jau dirbo Antanas Šuminas (anksčiau minėto Antano Šumino anūkas). <…> To laiko knygose nevienodai įvardijamas gyvenvietės pavadinimas. Vienur rašoma Pabaluošė, kitur Užbaluošė, dar kitur Smaldiškės ir net Smalgiškės. Šuminais imta vadinti tik XX a. pradžioje. Taigi Šuminų kaimo pavadinimas gilesnių istorinių šaknų neturi. Matyt, atsiradęs pagal jo gyventojų vienodas Šuminų pavardes. O žmonių ne tik pavardės buvo vienodos, bet ir vardai dažnai kartojosi. Tad ir godos visų buvo tos pačios, kaip pirkios, pirtys, laukai ir pievos. <…> Dabar tik įsivaizduoti galime, kokias dainas dainavo Rozalija su Juozapota <…> šiltais vasarų vakarais, kokias jų svajones Baluošo pakrančių nendrynai į savo paslapčių skrynias suklostė amžinam saugojimui. O iš Tauragnų ir Kazitiškio vizitacijos knygų žinome, kad mūsų proseneliai buvo dori, darbštūs ir pamaldūs katalikai. Manytina, kad gyvenvietės kūrimas ir pradėtas dviejų medinių kryžių – sergėtojų – pastatymu: vienas stojos gyvenvietėj, kitas – pusiaukelėj tarp gyvenvietės ir upelio Raistelio. Mano amžiuje pastarasis nebestovėjo, bet apie jo ankstesnį buvimą byloja dirvų ir pušynėlio išlikęs pavadinimas – Pakryžinė. O kaime po kryžiumi dar mano vaikystės laikais šuminiškiai dažnai klaupdavosi bendrai maldai, išsakydavo Viešpačiui savo bėdas ir vargus, ypač pradėdami svarbesnius darbus visada melsdavo Aukščiausiojo pritarimo ir pagalbos. Gal todėl šuminiškiai vieningai, ramiai ir vaisingai darbavosi Baluošo pakrantėj. Rodės, Dievas laimino jų trobas, laukus, pievas ir gyvulius, o žmonių širdys, nežinodamos pavydo, vien artimo meile plakė. Bet manęs dar nebuvo, gal todėl praeitis atrodė tokia graži ir paslaptinga, o žmonės – ypatingi.

Deja, XX a. pradžioje labai paūmėjo šeimų skaldymasis ir žemės dalijimasis. Susikūrė net 12 savarankiškų ūkių – žemknisių. Ūkininkauti ne visiems sekėsi, todėl į kaimynų širdis ėmė graužtis pavydo kirminai. Ieškant meterialinės paspirties, vienam, kitam šuminiškiui teko laimės paieškoti pasaulio platybėse. Iš tokių išvykų ne visi vyrai grįždavo į namus su pilnom kišenėm pinigų. Už tai visi be išimties parvažiuodavo tarsi aplipę bjauriais keiksmažodžiais ir nešvankybėmis, o ne kurie netgi užsikrėtę girtuokliavimo „pasiutlige“. Jeigu iki tol šuminiškių riebiausi keiksmažodžiai buvo „šūdas“, „varla“, „rupūžė“, „kipšas“, o nešvankiausi palinkėjimai „kad tave kirmėla“, „kad tave šunys“, o pats pikčiausias – „pabučiuok šikinėn“, tai tie laimės ieškotojai, iš svetur parsivežę užteršė vietinę kalbą daugiaaukščiais, dažniausiai slaviškais keiksmažodžiais, kuriais, net gardžiuodamiesi, be saiko žarstėsi, jų prasmės nesuvokdami. <…>

Man Dievo buvo leista Šuminų žemę basomis kojomis palytėti, o vėliau ir ankstyvosios jaunystės prakaitu ją palaistyti. Su tilvikais ir žaliavarnėmis pakrykštaut saulėtąją vaikystę, tris vasaras išminties semtis šuminiškėj „piemenų akademijoj“. Plūgo, akėčių ir dalgio poterius išmokti jau septintoje kartoje – eigulio Kazio ir Marijonos šeimoje. Ši generacija pasiekė šeimų skaldymosi kritinę ribą ir praktiškai užbaigė žemės dalinimąsi. <…> Galiausiai skaldymosi ir dalybų virusą galutinai sunaikino atėję bolševikai, be ceremonijų suvalstybinę žemę, o šuminiškių dirvas 1958–1962 m. apsodinę pušaitėmis. Taip buvo likviduota „šešioliktoji respublika“, o Šuminai įjungti į Sovietų Sąjungos sudėtį. Mat dėl kategoriško priešinimosi stoti į kolūkį Šuminų kaimas pašaipiai buvo pavadintas „šešioliktąja respublika“. <…>

Kiekvieną iš mūsų lydi neapsakomai šilta ir begalo šviesi vaikystės dienų atošvaita. Gal todėl, kad gyvenimo starte viskas žmogui nematytai, negirdėtai smalsu, be to, viskas giliai į atmintį įsirašo. Šuminiškių vaikams dauguma gali tik pavydėti aplinkos grožybių, natūralios gamtos, garsų bei spalvų harmonijos. Ypatingai įsimintini pavasariai, kai skaidri saulutė suplėšydavo peržiem kaimą gaubusią tylą. Ir dabar girdžiu, ir matau, kaip sodriai Lašmeny karkluose lakštingalų šeimynos šneka, o iš padangės „čyru – vyru“ varpeliais vyturiai į žemę pabyra. Degesalėj ir Ilgasalėj nuo ryto ligi sutemų gaigalai antims peršas, deras, Keliaragio krūmuose tetervinų burbuliavimas perdien nenutyla. Paliešiškėj pempių ansambliui „gyvi“ pritardavo, avys bliauna, mekena, Pakryžinės pušinėly kėkštai dėl kankorėžio pešas, erzelį lyg turguj kelia. Ant kalno Prancisių pušy gandras raudonsnapis kalena, Pagiry gegutė eglėj viena, o Liepasalėj kita žiemos vargus kad rokuoja, graudenas. Pakriaušės medžiuos žaliavarnių kelios poros labai plepios apsigyveno. Varnėnų vilbesys tik siaudžia sodeliuos, kartais slėpiningai, rodos, jie šnekas. Maurynės iškyšuly, žuvelių telkinį aptikęs, šūkauja garnys pilkasis, užrietęs snapą. Gal iš tilvikų šaipos, gal pietums kaimyną kviečia, o gal pačią? Ratynas, Avinų Kalnai, Šakė, Olų Raistas, Pajuodupys ir Skamaragas paukščių ulbėjimu, karvių maurojimu ir piemenų šurmuliu vien klega, o Varliabalė net taškos nuo varlių kvarkimo. „Na, Sarti, Bėri, prie vagai!“ – lyg ritualo, lyg keryčių žodžiai laukus budina, o gal maldo arklių raikomą žemę. Prieš saulę sidabru liepsnoja geležiniai noragai… Štai kokioj pasakoj šuminiškiai pradėdavo pirmuosius žemiškos kelionės žingsnius. Nors raštą ir mokslą mūsų senoliai laikė poniška, artojui nebūtina maniera, bet gi manė, kad du ar trys pradinės mokyklos skyriai neatims arklo. Todėl, kai žiemys ant Baluošo užmesdavo tiltą sidabrinį, šarmotu žiemos metu paauglius tėvai grūsdavo į Vyžius (apie 3 km) rašto ir mokslo išminties pasisemti, nes arčiau pradinės mokyklos nebuvo. Taigi mano karta Šuminuose rado tik tris „mokslingus“ šviesūnus, baigusius pradžios mokyklą. Gi daugumai peržiem su medinėmis klumpėmis plumpusių į mokslus vaikų, kai tik saulė, pavasariui šyptelėjus, į pabalius čiūpteldavo purienų amalą, o ežeras krištolo šipuliais į krantą sidabro tiltą išversdavo, nutrūkdavo takelis į mokyklą, nes svarbiau buvo karvių bandą kasdien miške ganyti, o kad graužaties mažiau vaikams dėl to būtų, vyresnieji nuolat į galvą kalė, jog žemdirbiui mokykla ir knygos ne taip jau būtinos. Svarbiausia – žemę mylėti, darbo nebijoti, kantrybės turėti – tai šuminiškio svarbiausia priedermė.

Piemenavimas – tai didi ir svarbiausia gyvenimo mokykla, kurią visi Šuminų vaikai manojoj kartoj dar privalėjo išeiti. Čia jie tvirtėjo, sėmėsi gyvenimiškos patirties ir ištvermės, mokėsi miško geografijos, žvitrumo ir dainų. Be to, gyvulių, žvėrių ir paukščių įpročius perprasdavo, avių šieną nuo arklinio ir karvinio skirti išsimiklindavo. Och, tie piemeniški rytai Šuminuose! Tai pasakų pasaka, kurią išgirsti, pamatyti ir išgyventi tik piemenims Dievo duota. Žiūrėk, kaimas dar snarpso rytmečio prieblandoj, gale Baluošo virš miško žalumos paryčio liežuvėlį dar tik kyšteli žvitrioji saulužė, o piemenys jau atšlaimuos rykštes ar botagus pliūšina, rankas mankština. Beregint praplyšta karvių maurojimu, pasilieja avių mekenimu. Moterys milžtuvėmis žlega, pieną košia. Kai tik virš čiužyno ugniaspalvėmis strėlėmis saulės karūna sutviska, puskapio karvių marga virtinė jau vinguriuoja ežero pakrante padaržėn. Galiausiai – šeši bandos kapitonai – ganyklų ir miškų žinovai. Keturiese karves gins tolimais raistų ir pušynų takais, du – laukuos prie avių pasliks. Karviaganių maršrutas kasdien vis naujas. Dėl jo kivirčai kas rytą karšti. Kai traktas jau sutartas, lieka šakaliukus ištraukti. Kam ilgiausias, tam bandos priekį vairuoti kliūva. Tas dienos vadas. Tai sunki, bet garbingiausia pareiga. Dviem bandos šonais tenka eiti – tai ramiausia užduotis. Pats trumpiausias šakaliukas bandos galą prižiūrėti lemia. Ir pašaipos tam daugiausia. Kiek aistrų užsiliepsnodavo nuo tų šakaliukų!

Religinės šviesos skleidimu ir doros ugdymu rūpinosi dar ankstyvoj jaunystėj įžadus davus ir tretininkės rožančių su kanonais perpratusi bei nuoširdžiai dangiškąjį sužadėtinį pamilusi teta Kristina. Kiekvieną paauglį išmokyti poterių, laiku į bažnyčią, prie Pirmosios komunijos nuvesti buvo jos šventas rūpestis. Be to, religinį šviečiamąjį darbą ir tarp suaugusiųjų ji vedė – tarsi gyvas bažnytinis kalendorius buvo ji kaime: iš anksto moterim pranešdavo apie vyksiančius atlaidus aplinkinėse bažnyčiose, apie pasninko dienas, Advento ir Gavėnios laiką. O svarbiausias jos triūsas būdavo gegužinėm pamaldom patalpas kaime įrengti pagal bažnytinį pavyzdį. Čia Švenčiausios Marijos altorėlio konstravimo ir puošimo veikla išspinduliuodavo tikrai ugningą meilę tiek Mergelei Švenčiausiai, tiek jos sūnui Kristui – tam dangiškajam Kristinos sužadėtiniui. Pati iš salos parsiplukdydavo kelis, tik ką lapotis įpusėjusius kvapnius berželius, iš pataisų ir bruknienojų nupindavo dailius vainikus ir jais aptaisydavo stalą, statulėlės stovą, žvakides. <…> Per visą gegužę specialus varpelio skambėjimas kas vakarą iš kaimo pirkių sukviesdavo visus, kas tik gali, maldai gegužinei, arba, kaip sakydavo šuminiškiai, mojun. Noriai būdavo susirenka nors ir nusiplūkusios nuo darbų moterys, merginos, iš laukų parjoję artojai, gyvulius parginę piemenys, seneliai, vaikai. Didžiausias Kristinos džiaugsmas būdavo, kai su žvakių vaško ir žmonių prakaito kvapų mišiniu giesmė „Sveika, Marija“ lyg sutartinė, rodės, angelų nešama tiesiai dangun Švenčiausios Motinos džiaugsmui pakildavo.

Pavasario gaivus dvelkimas paežerėj nuovargį ištirpdo, todėl po maldos žmonės neskubėdavo į namus – kieme susibūrusios merginos dažnai įkalbėdavo mano tėvą atsinešti armoniką (jis buvo pripažintas kaimo muzikantas), o pačios Baluošo tylą daina pravirkdydavo. Neretai tyliaisiais gegužių vakarais sodri šuminiškių daina, armonikos lydima, ne tik užgesindavo virš Bubulių vakaro žaras, bet Ratyno ir Skamarago pušynuos širdžių nerimą, o kai kada skausmą išbarstydavo, tėviškės meilę gaivino. <…> Užmiršdavo tada Kristina savo metų naštą ir aktyviai dalyvaudavo šiuose pasibuvimuose, gražiausias dainas dainuoti skatindavo. Tuomet ji tikriausiai savo jaunystę prisimindavo. Stipri sveikata ir ištvermė ją lydėjo. Todėl visus takelius į Dievo namus žinojo. Kiek bernų piršos, kiek širdžių jos širdyje atgarsio ieškojo. Žmogiškoji meilė jos dvasios nepalytėjo. Skaistybės įžadai ją septyniolikmetę surakino… Niekad iš atminties neišsitrynė vaizdas, kai Linkmenų klebonas žiedą sužadėtuvių sidabrinį Kristaus vardu jai užmovė, pašventino ir pasakė: „Niekam nežadėk žemiškos laimės, melskis ir pasninkauk, Kristina!“ Daug jaunikių namo išgrūdo, pasninkavo… Taip ir apvyto, bet senystei nepasidavė… Nors teta Kristina save apvaizdai buvo paaukojusi ir įžadą kaip savo akį saugojo, bet gyvenimą šioj ašarų pakalnėj, juo labiau Baluošo pakrantėj, brangino ir amžinybėn neskubėjo. O kam gi skubėti, kai gydalus, kokius tik nori, pati Dievo ranka tau panosėn bruka. Gal todėl per žemės kelionę savųjų metelių šimtakarolį rožančių suvėrė. Liepasalė – tai jos sveikatos versmė ir vaistinė tikroji: valerijono šaknų kaskis čia – kiek nori; liepos medum varva. O gegužiai… Kai pražydusios pakalnutės baltai kvapnią serenadą cinguliuoti ima, tetos viltis kasdien prie salos kranto prilipus. Tuomet žiedų čia vaistams ir altorių pagražams kiek tik nori. Gi vasaros pabaigoj juodaisiais uogų karoliais apsikarstę šaltekšniai blizguoja ir putinai kraujuodami tarytum iš kadagio kasdien melsvėjančių uogelių šaipos…

Priskins, būdavo, Kristina puokštę pieno pritvinkusių konvalijų, priglaus prie veido – koks neapsakomas žiedų kvepėjimas! Sala tarytum vargonų muzikos kamanių dūzgesio pilna. Paukščiai vilba medžių tankmėj, Lašmeny vieversys čyruliuoja, Viesaragy žuvėdros gerkles laido, į vandenį nulinkusio žilvičio šakose vilnelės linksmai plepa.

Kasdien nuo ankstaus ryto iki vėlyvos nakties, žalia uniforma apsirengęs, brauningą prie diržo prisisegęs, vaikštinėjo Kazys (mano tėvas) po eiguvą, viržių mariom braidė ir pagiežą miško nevidonams brandino. Sumaniai jis kovojo su gamtiniais miško kenkėjais: sausuolius ir vėjalaužas atidžiai sunumeruodavo, knygelėn rūšimis užrašinėjo, nedelsdamas medienos pardavimą organizuodavo. Kirtavietėse šakų liekanas anksti pavasarį švariai į krūveles rinko ir kūreno. Miške it sode jauku darės. Vaikščiok skersai, išilgai – jokia medžio atlieka tau žingsnių netrukdys. Užsilikusių spygliuočių rąstų žievę kas pavasarį pats su šeimyna lenkena dryžuodavo; už tai kirmgraužoms veistis nebuvo vietos. Pušų skaros be dėmių pleveno žalios, smaragdiniais ir žalsvai pražilusiais samanų kilimais dengė eiguvos miško takus. Pagal veisles kolonijomis skirstėsi šilauogės. Šen ten pataisų dribsnojo pulkeliai. Per vasarą nosį kutendavo glosnus čiobrelių, arkliauogių ir sakų kvapas. Alsuoji būdavo tuo aromatu ir junti, kaip nuovargis tirpsta, stebuklingi sparnai tave nuo žemės kelia. Ir kokių tik grybų samanynuos nepribarstydavo šoruodamos vasaros! Tai voveruškų geltonavo šlakai, tai ūmėdžių kermėjo tiltai, tai geltonbaravykiai vazojos. Ne retenybė ir grybų inteligentijos – juodųjų baravykų – išeiginės skrybėlės iš juozganai žilsvo aksomo tai šen, tai ten grybautojo krepšin prašės. Uogų taipogi čia nestigo. Pakelių žemuogėmis prasidėdavo pavasaris. Vasarą mėlynių marios suvilnydavo Ratyne, Pajuodupėj, Didžiojoj saloj, o Velniaraistis ir Šakė aviečių kvapniais auskarėliais dabindavosi. Gi Dumbraviškėj ir Paropinėj vien bruknės žioravo. Didįjį uogų paradą užbaigdavo Lygiabalės ir Darymo žemčiūgais – spalgena gaivioji. Pagaliau purtydamos nuo medžių lapus šalnos žaliuokėmis nusagstydavo pušynų kilimus. Todėl Šuminuose nebaisūs būdavo Advento ar Gavėnios pasninkai. Sūdytas ar džiovintas grybas paspirtis buvo svari. Ir Kūčios kisielium gaivios! <…>

Trisdešimtmetį eigulys Kazys Šuminas kalbėjosi su giria šventąja medžių kalba, vis į širdį dėdamasis jos bėdas. Daug ko jis išmoko, nemažą dalį širdies ir sveikatos čia paklojo. <…> Visus eiguvos rūpybos darbus stengėsi aprėpti ir griežtai laiku atlikti. Turbūt pats to nenujausdamas vykdė didžiulį profesinį šviečiamąjį darbą, ypatingai savo šeimoje. Atsimenu, kaip nenoriai kartais sliūkindavom paskui jį miškan tai biržėse užsilikusių rąstų žievint, tai šakų rinkti, tai stulpelius įkasinėti, o kartais pagalbininkais įvairius medienos asortimentus priiminėti ar atleidinėti. Vėlesniame brandos amžiuje aš suvokiau, kokios nepakartojamos tai būta praktikos, darbų mokyklos. Ypatingai tai supratau, kai, būdamas aštuoniolikmetis bernas, be specialaus išsilavinimo pradėjau dirbti miško techniku gana sudėtingomis aplinkybėmis ir darbe nei kiek nesijaučiau naujokas. Baigiant antrąjį darbo dešimtmetį, kilo noras žemai nusilenkti tam profesinės patirties perteikėjui, deja, buvo per vėlu, nes jo jau nebebuvo.

Vėliau atvykę miško sodintojų būreliai po daigelį, po daigelį… šuminiškių žemes apsodino. Ir kaimo darbštuolių prakaitu vilgytos dirvos planingo socialistinio ūkio pušelėmis – keružėmis – po keliolikos metų sužembėjo. Prasimaitinti buvo vis sunkiau. Darbų irgi nebuvo.

Tėvų dirvose spygliuočiams bamblėjant, Šuminų kaimo darbštusis jaunimas nereikalingu pasijuto… Į miestus dairytis, į mokyklas belstis pradėjo. <…> Nyku ir nejauku liko Šuminuose. Vienas kitas senolis beliko kaip retenybė. Svetimi žmonės su vasarnamiais sukruto brautis, nes čia jiems rodės puikus oras ir sveikas. O vietiniai staiga sveikatos pristigo. Ir Juozapokui baisi liga krūtinėn įsikibo. Nei alijošius šuns taukuose su medum, nei džiovinta gyvatė su degtine, nei šnabždūnų monai negelbėjo. Kosulys tarsi malkų skaldymas kankino, akys karščiavo, veidai įkrito. O žiemą ilgomis skausmo naktimis seserį Veroniką vis ramino: „Prie savęs laikyk, Verut, abu mano berniokus ir pridabok. Šią žiemą aš dar atlaikysiu, bet kai ledas ims ižti…“. Ir tikrai, orams pavasarėjant, jis taip išseko, jog skeletas odos apvalkale beliko. Iš mokyklos parėjusį Valduką kasdien klausinėjo, ar ledas ežere nuo Ruko dar nepajudėjo. Kai sužinojo, kad ižai jau pro Liepasalės vartus čežėdami volais ritasi, kimiu balsu pašaukė seserį: „Atnešk man iš ežero vandens tik su ižais, Verut! Kai tą prašymą išpildė, ligonis lūpomis pro ižus košdamas, vandenį ilgai ir godžiai gėrė. Po to iš visų jėgų atsiduso: „Pagaliau… Ačiū Dievui! Dabar aš mirsiu“. Ir kitą rytą Juozapoko vėlė kilo į dangų.

O Šuminuose, kaip ir anuomet, dienas keičia naktys, žiemas – vasaros, užmarštin skausmą ir džiaugsmą neša gyvenimas. Net ir sodybos kai kurios ištirpo it sniegas pavasarį. <…> Tvoros, kuriomis rūpestingai buvo aptvarstytos visos pakelės, ir tos pragaišo. Bet užtai atsirado vienas pats naujausias statinys – tai stulpas su dailiai išpjaustinėta lenta, kuris, kaip tų laikų liudininkas ar sargas, o gal teisėjas, ateities kartoms bylos, jog čia ne Šuminai, o tik jų muziejus… Viskas sudyla, viskas išnyksta. Jau nuo 1976 m. savojo eigulio Šuminai neturi. <…>

Daug kas pasikeitė ir dar keisis. Laikas negailestingas. Šuminų liko nedaug. Kitomis pavardėmis dabar skardena Baluošo pakrantės. Bet mano atminty išliko anie – tikrieji lietuviško kaimo gyventojai, kurie mokėjo susilieti su gamta. Mano prisiminimuose jie gyvi. <…>