Prieš kurį laiką Saldutiškio seniūnijos Antalamėstės kaime, Jūratės (Stučinskaitės) ir Patriko Marklai viloje įvyko rezistentės Verutės Deveikytės-Ramunės 75-ųjų žūties metinių paminėjimas.
1949 metų žiemą klastingai išduoti partizanai buvo užklupti Vidžiūnų kaime buvusiame bunkeryje. Verutės draugai žuvo, o ji pati buvo sužeista ir išvežta į Utenos ligoninę tardymui. Tardymų metu, saugodama bendražygius partizanus ir tėvo šeimos narius, neatskleidė savo tapatybės. Ilgų tardymų metu buvo nukankinta ir užkasta kaip „neatpažinta“ moteris.
Surinktą informaciją apie rezistentę V. Deveikytę, paaukojusią savo jaunystę ir gyvybę už Lietuvos laisvę, apibendrino kraštotyrininkas Antanas Karmonas knygutėje „Jaunystė – už Lietuvos laisvę“, kuri buvo išleista rezistentės V. Deveikytės giminių lėšomis.
Leidinio anotaciniai fragmentai
1. Verutė Deveikytė – viena iškiliausių moterų Lietuvos istorijoje, siekusių Lietuvos laisvės. Naujaisiais laikais ją galima lyginti tik su XIX a. Emilija Pliateryte (1806–1831 m.), o tarpukario laikotarpiu – su Marcele Kubiliūte (1898–1963 m.). Pokario laikotarpyje, Lietuvos rezistencinėse kovose dalyvavusių moterų tarpe, V. Deveikytės pasipriešinimas okupantams išsiskyrė savitumu. Daugiau tokių moterų, su tokia plačia daugiafunkcine rezistencine veikla iki šiol nežinoma. Rezistencinių kovų tyrinėtojai pateikia plačią puokštę moterų pavardžių, kurios buvo partizanų ryšininkės, medikės, slaugytojos, maitintojos… Jos, Sibiran išvežtų tėvų dukros, įkandin savo brolių, mylimųjų ar slapstymosi dingstimi, ieškojo prieglaudos pas „miško brolius“. Tai: ryšininkės Rožė Jankevičiūtė ir Elena Zablockaitė-Daina, partizanė Izabelė Vilimaitė-Stirna, medikės Marijona Žiliūtė ir Akvilija Balsienė, poetė Diana Glemžaitė-Bulavienė ir kt.
2. Dauguma rezistencinėse kovose dalyvavusių moterų pasižymėjo kažkuria viena pasipriešinimo veikla. O V. Deveikytės pasipriešinimo veiklos diapazonas buvo neįtikėtinai platus. Gal todėl, kad jos įsijungimas į rezistencinę veiklą prieš okupantus buvo šiek tiek kitoks, negu kitų pokario moterų, stichiškai išėjusių į „mišką“. V. Deveikytė jau 1943 m., dar vokiečių okupacijos metu, įstojo į LLA (Lietuvos laisvės armija) Saldutiškio skyrių. Jame gavo pradinių konspiracinių žinių ir kovos būdų, kaip galima priešintis okupantams. Tai buvo ir psichologinis tikėjimas pergale, nors ir lydimas jaunystės romantizuota vizija ir pasireiškęs jau pačiomis pirmomis 1944 m. okupacijos dienomis.
Lietuvos karininkams išvykus iš Saldutiškio valsčiaus ir išsibarsčius LLA nariams, buvusios LLA organizacijos dokumentacija, kanceliarinė įranga bei keli ginklai liko LLA organizacijos Saldutiškio padalinio narės, Saldutiškio valsčiaus sekretorės V. Deveikytės rankose. Su šia materialine „našta“, merginos pečius užgulė ir psichologinė buvusių idėjų vizijos transformacija. Mergina neišsigando naštos, saugant kanceliarinę įrangą, tuščias pasų knygutes, kitus blankus, antspaudus… Ji ėmėsi veiklos, ieškojo talkininkų, būrė bendraminčius. Pati tapo partizaninių slėptuvių įrengimo organizatore, dalyve ir koordinatore; rezistencinės literatūros rengėja, platintoja ir ryšininke; legalizacijos tikslais ar gelbstint vyrus nuo mobilizacijos, fiktyvių dokumentų padirbinėtoja. Tam ji turėjo sąlygas ir išradingai jomis naudojosi: įrenginiai, tušti pasų blankai, antspaudas, patirtis ir pasiaukojanti drąsa dėl kitų. Kiek ji išgelbėjo jaunų vyrų nuo mobilizacijos, keliolikai padėjo legalizuotis, kiek įtraukė kovotojų į partizanų gretas ir organizavo jiems slėptuvių (bunkerių) įrangą, tokios statistikos niekas nevedė.
3. V. Deveikytę pažinojusieji kovų bendražygiai už organizuotumą, drąsą, sumanumą ir atliktą daugiafunkcinę rezistencinę veiklą, vadino ją rezistencijos didvyre. Lietuva iki šiol negali pasigirti moterų, tituluojamų kovos didvyrėmis, gausa.
Tiesa, pokariu didvyre buvo įvardinta ir Marytė Melnikaitė. To reikėjo ne Lietuvai, o tuometiniams LTSR vadovams. Jie stengėsi parodyti savo ištikimybę tarybiniams okupantams ir neva lojalumą lietuvių tautos, turinčios tarybinius didvyrius vyrų ir moterų tarpe. M. Melnikaitė buvo Tarybų Sąjungoje parengta raudonoji partizanė, kuriai buvo suteiktas ne Lietuvos, o TSRS didvyrės vardas.
4. Visai kitoks buvo M. Kubiliūtės ir V. Deveikytės pasišventimas kovoms. Jos – XX a. pirmos pusės iškiliausios moterys, kovojusios už Lietuvos nepriklausomybę. Abi jaunos, nepriekaištingos išvaizdos, kupinos patriotiškų Tėvynei jausmų ir herojiško pasiaukojimo, siekiant laisvės Lietuvai.
M. Kubiliūtės nuopelnai Lietuvos valstybingumui nenuginčijami, už kuriuos ji buvo aukštai įvertinta. M. Kubiliūtė, veikdama tarpukariu, turėjo didžiulį užnugarį – Lietuvos valstybę. O V. Deveikytė priešingai, – jokio valstybinio užnugario neturėjo – tik neapykantą okupantams ir tvirtą artimųjų paramą. Ji, ryžtingų patriotiškų jausmų vedina, ant Lietuvai pasiaukojančio aukuro guldė savo jaunystę ir aukojo gyvybę. Net nepabūgusi, kad už tai jos palaikai gali būti okupantų išniekinti turgaus aikštėje. Amžinybėn ji išėjo kaip „neatpažinta moteris“. Dabar jos palaikai neidentifikuoti ilsisi bendrame rezistentų kape. Ir jokios kitos pagarbos?..
5. Sukaupti duomenys, giminių liudijimai leidžia teigti, kad ji tvirtai apsisprendė likti tėviškėje. Nesusigundė ir dėdės Juozo Deveikio kvietimu atvykti į Argentiną, kur buvo žadamas darbas, atitinkantis jos išsilavinimą, ir viliojanti perspektyva sukurti šeimą (jai buvo 22 metai).
6. Knygutėje plačiai aprašytas pirmųjų partizaninių slėptuvių ir bunkerių įrangos organizavimas.
Plačiau apie šią iškilią jauną moterį kviečiame skaityti kitų metų „Indrajos“ numeriuose.
