Anykštėnė Loreta Uzdraitė yra grafikė, knygų dailininkė. Gimė ir užaugo Anykščiuose. 1995 m. būsimoji dailininkė baigė Anykščių Antano Baranausko vidurinę mokyklą. 1999 m. ji baigė Kauno aukštesniąją meno mokyklą, 2000–2006 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje Grafikos katedroje ir įgijo menų magistro laipsnį. Po studijų ji dirbo įvairiose leidyklose, vėliau – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Leidybos skyriuje menine redaktore-dizainere. Pastaruoju metu L. Uzdraitė, kaip dizainerė ir knygų dailininkė, dirba savarankiškai. Grafikė apipavidalino, sukūrė iliustracijas 42 knygoms. L. Uzdraitė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
L. Uzdraitė kartu su savo vyru, Anykščių rajono savivaldybės tarybos nariu, atsargos karininku Romu Pačinsku yra aktyvūs Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos skaitytojai bei Viešosios bibliotekos Knygų mėgėjų klubo „Knyginyčia“ nariai. L. Uzdraitės kūrybinių darbų personalinės parodos Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje buvo surengtos keletą kartų: „Grafika“ (2002 m.), „Anykščių šileliui“ – 150“ (2008 m.), „Kalėdinių atvirukų paroda“ (2023 m.). Dailininkės kurtos iliustracijos rašytojų Jono Biliūno ir Antano Baranausko kūriniams, kalėdiniai ir velykiniai atvirukai, linoraižinio technika atlikti grafikos darbai taip pat buvo eksponuoti parodose Vilniuje, Kaune, Plungėje.
Vaikystės metai
Grafikė L. Uzdraitė augo gausioje šeimoje kartu su dviem broliais ir dviem seserimis. Loretos artimieji, kaip ir dauguma Lietuvos žmonių, pokario metais patyrė sukrėtimų. Nors buvo pamintos pagrindinės žmogiškosios vertybės – tikėjimas, tiesa, nuosavybė –, tačiau menininkė dėkinga tėvams bei seneliams, įskiepijusiems sąžiningumą, meilę šeimai, tikėjimui, tradicijoms, gimtajam kraštui.
Kuomet dailininkės paklausėme, iš kur jos genuose polinkis į menus, ji atskleidė, kad gyslelę, traukiančią prie grožio, greičiausiai paveldėjo iš savo senelio, kuris tarpukariu dirbo Kauno muzikiniame teatre siuvėju. L. Uzdraitė didžiuojasi, kad jos senelis ne tik puikiai išmanė siuvėjo amatą, bet buvo išmintingas, inteligentiškas žmogus, turintis puikų skonį bei gilų estetikos supratimą.
Dailininkė labai šiltai prisimena savo pirmuosius žingsnius Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje ir pirmąją mokytoją Stasę Kriaučionienę. Pedagogė L. Uzdraitę ir jos bendraklasius mokė ne tik skaityti ir rašyti, bet ir ugdė kaip asmenybes, kurie mylėtų širdimi ir gerbtų kitus žmones. „Iš jos gaudavome ne tik mokyklines žinias, bet ir gyvenimo pamokas. Pamenu, kaip gaudavome jos naujametinius ir rugsėjo pirmosios sveikinimus, kur kiekvienas žodis buvo parašytas su šiluma ir gražia rašysena. Kad ir šiandien, laikydama rankose tuos atvirukus, jaučiu tą meilę ir nuoširdumą, kurį ji mums dovanojo. Dabar tik suvokiu, kad tokiais paprastais ir nuoširdžiais gestais ji mums skiepijo atjautą, dėmesį ir rūpestį kitam, bei kitas vertybes – padėjo fundamentalų gyvenimo pagrindą“, – tokiais žodžiais pradinių klasių mokytoją apibūdino kūrėja.
Knygos ir jų iliustracijos būsimą dailininkę traukė nuo vaikystės. „Knyga nuo mažų dienų man buvo tarsi meno kūrinys. Pirmiausia dėmesį patraukdavo knygos viršelis, iliustracijos, bet ne turinys. Iš pradžių „perskaitydavau“ iliustracijas ir tik tuomet tekstus. Tyrinėdavau knygoje esančius paveikslėlius ir žavėdavausi dailininkų išmone, fantazija. Analizuodavau jų piešinius ir svajodavau ateityje kurti iliustracijas, kaip ir jie. Tai buvo tas pirmas impulsas į tai, ką darau šiandien – kuriu knygoms „drabužius“, – sakė L. Uzdraitė.
Kūrybinis braižas pradėjo formuotis studijų metu
Pati pirmoji knyga, kuriai L. Uzdraitė kūrė iliustracijas, buvo anykštėno literato Algirdo Ražinsko eilėraščių knygelė „Vilkmergė“. „Tuo metu studijavau Vilniaus dailės akademijoje ir šis pasiūlymas man buvo pirmas užsakymas, kaip knygos dailininkei. Esu labai dėkinga autoriui už tai, kad patikėjo man savo tekstus ir suteikė kūrybinę laisvę. Toks pasitikėjimas, ypač kūrybinio kelio pradžioje yra neįkainojamas“, – savo pirmuosius žingsnius prisiminė knygų iliustratorė. Knygų dailininkė atskleidė, kad jos kūrybinis braižas pradėjo formuotis studijuojant Vilniaus dailės akademijoje. Mergina gavo užduotį sukurti iliustracijas ir maketą pasirinktam kūriniui. Kadangi buvo kilusi iš Anykščių, rašytojų krašto, ji pasirinko iliustruoti A. Baranausko poemą „Anykščių šilelis“. Poemoje naudota stilistika tapo L. Uzdraitės kūrybos braižu, pagal kurį ji atpažįstama. Tačiau menininkei rūpi ne tik linoraižinio technika. Ji nuolat ieško naujų meninės raiškos formų. Dailininkė atskleidžia, kad jos darbai gimsta iš vidinės pajautos. O kūrybos procesas – tai ieškojimas, kaip geriausiai perteikti autoriaus mintį, užčiuopti tekstą tarp eilučių, kaip vaizdais papasakoti istoriją, kaip atskleisti knygos turinį. „Labai vertinu tuos darbus, kuriuose pavyksta perteikti mintį per piešinį – kai vaizdas kalba pats už save, be žodžių“, – sakė iliustratorė.
2015 m. anykštėnė grafikė pelnė „Gražiausios metų knygos“ konkurso diplomą vaikų ir jaunimo knygų teminėje grupėje už apipavidalintą A. Baranausko „Anykščių šilelį“. L. Uzdraitei šis kūrybinio darbo įvertinimas yra labai svarbus: „Tai ne tik pripažinimas, bet ir įkvėpimas eiti toliau. „Anykščių šilelis“ – ypatingas kūrinys, turintis gilų ryšį su mūsų kultūra ir kraštu. Prisilietimas prie šio teksto reikalavo ne tik meninio sprendimo, bet ir didelio vidinio įsiklausymo, pagarbos. Norėjosi, kad iliustracijos, knygos apipavidalinimas taptų tiltu tarp klasikos ir šiuolaikinio skaitytojo“.
Menininkės įkūrė „Janydžių galeriją“
Grafikė kartu su kostiumų dizainere Jolanta Rimkute bei keramike Ramune Pranckevičiūte 2024 m. vasarą Anykščiuose įkūrė profesionalaus meno „Janydžių galeriją“. L. Uzdraitė pasakojo, kad kūrybinė bendrystė su šiomis menininkėmis jai yra labai reikalinga. „Kiekviena iš mūsų esame skirtingų meno sričių atstovės, todėl mūsų patirtys, matymai ir kuria tą praturtinančią erdvę, kurioje gimsta naujos, netikėtos idėjos. Besidalindamos mintimis, diskutuodamos mes viena kitą įkvepiame. Iš tų susitikimų ir pokalbių dažnai kyla nauji grafikos darbai ar visiškai kitoks žvilgsnis į tai, ką darau“, – sakė L. Uzdraitė. Kūryboje grafikė ieško naujų kelių. Ji neatsisako savo braižo, bet leidžia sau augti, braižą praturtindama naujomis formomis, spalvomis, technikomis. Loreta sakė, kad kūrybinė draugystė su Jolanta, Ramune ir neseniai prisijungusia Lina Svirplele – tai ne tik bendri projektai, bet ir nuolatinis kūrybinis atsinaujinimas. „Dalyvavimas kūrybinėse laboratorijose, kur generuojamos bendros idėjos, vykstantys eksperimentai leidžia pažinti save naujai, į savo kūrybą pažvelgti iš netikėtos perspektyvos. Tai labai augina. Ir neabejoju, kad ne tik mane, bet ir mus visas“, – tvirtino kūrėja.
Kūryba Loretai – labai plati erdvė, į kurią įsipaišo idėjos naujiems grafikos ciklams bei tylus, kantrus darbas su leidiniais ir kiti kūrybiniai projektai. Nors dailė yra ta sritis, kurioje ji pilnai save realizuoja, neseniai menininkė susižavėjo sodininkyste ir gėlininkyste. „Kuriu gėlyną. Ir čia taip pat atradau kūrybą. Augalai tokie skirtingi savo spalvomis, formomis, aukščiais, žydėjimo laiku. Įdomu juos derinti tarpusavyje. Rezultatų dar teks palaukti, bet pats procesas jau dabar teikia daug džiaugsmo“, – sakė anykštėnė.
Artimiausiuose grafikės kūrybiniuose planuose mintyse nešiojamas sumanymas – sukurti grafikos ciklą, įkvėptą psalmių. Tą idėją dailininkė brandina seniai, bet tiki, kad ji po truputį pradės rastis grafikos lakštuose. Anykštėnė tęsia ir tai, ką jau buvo pradėjusi anksčiau – ji toliau pildo širdžių atvirukų seriją naujais darbais.
Lietuvos žmonėms dailininkė L. Uzdraitė išsako tokius palinkėjimus: „Linkiu sau ir skaitytojams drąsos būti savimi – autentiškiems, sąžiningiems ir tikriems. Gyvename laikais, kai lengva pasimesti tarp nuomonių, lūkesčių, spaudimo būti „kaip visi“, todėl ypač svarbu išlaikyti savo vidinį kompasą. Džiaukimės kasdienybe, pastebėkime mažus dalykus, kurie dieną daro gražią: ryto šviesą, pokalbį, gerą žodį, tylą, juoką ir kitus gražius momentus“.
Mano kaip kūrėjos tikslas – kūryboje atrasti genialumą paprastume, paprastuose dalykuose įžvelgti gyvenimo gylį ir grožį. Pajutusi reljefo skleidžiamą prabangą, pasitelkusi šešėlių žaismą linoraižinio atspaude derinu spalvą su reljefu. Tai suteikia sakralumo, šventinio pojūčio ir gilaus paprastumo, o širdies simbolis pasako tai, ko nepavyksta išreikšti žodžiais.
