Ne kiekvienam sulaukus senatvės lemta džiaugtis užtarnauta ramybe savų namų prieglobstyje, ne kiekvienam skirta jausti vaikų, artimųjų dėmesį, rūpestį ir atjautą. Šalia senosios bažnyčios įsikūrę VšĮ Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos globos namai (toliau – globos namai), ne vienam tapę saugia užuovėja senatvėje, gegužės 6 dieną šventė 25 metų gyvavimo sukaktį. Tačiau sukant laiko ratą atgal, galima sakyti, kad ši įstaiga savo istoriją skaičiuoti pradėjo gerokai anksčiau.
Sukaktis įamžinta padėkomis
Renginys jubiliejinei sukakčiai paminėti prasidėjo šv. Mišiomis Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje. Mišias aukojo šios parapijos klebonas ir globos namų vadovas kunigas Algis Neverauskas. Po pamaldų dvasininkas dėkojo globos namų darbuotojoms už pasišventimą nelengvam darbui, dosniai dalijamą rūpestį ir širdies šilumą šios įstaigos gyventojams bei įteikė padėkos raštus virėjai Reginai Nalivaikienei, bendrosios praktikos slaugytojai Jolitai Kazakevičienei, ergoterapeutei Jūratei Juknienei, individualios priežiūros darbuotojai Danutei Bajarūnienei, slaugytojo padėjėjai Genei Klimašauskienei, o globos namų buhalterei ir „Carito“ savanorei Nijolei Sirvydytei perdavė Panevėžio vyskupijos vyskupo ordinaro Lino Vodopjanovo OFM atsiųstą padėką bei palaiminimą.
Globos namų bendruomenės sukakties proga pasveikinti atvyko LR Seimo narys Edmundas Pupinis, Utenos rajono savivaldybės vicemeras Rimantas Dijokas, Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Regina Skomskienė, Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės direktorė Žaneta Valiulienė, nevyriausybinių organizacijų, socialines paslaugas teikiančių įstaigų atstovai ir kt.
Po Mišių globos namų gyventojams ir kitiems svečiams Aukštakalnio progimnazijos merginų sutartinių giedotojų grupė „Dalilio“ ir jos vadovė bažnyčios vargonininkė Aušra Rinkevičienė dovanojo įspūdingą reginį ir sutartinių skambesį.
Po renginio svečiai susirinko jaukiai pavakaroti ir paminėti Lietuvos „Carito“ 35-mečio bei globos namų 25 metų sukakties globos namų erdvėse.
Žiupsnis istorijos
Dar 1988 metais prie Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos įsisteigė Lietuvos katalikių moterų sambūrio „Caritas“ Utenos skyrius, kuris veiklą pradėjo nuo 1989 metų. Jo įkūrėja uteniškė Stanislava Barkauskienė subūrė 36 moteris, kurios savo laisvalaikį pašventė seniems, sergantiems, beglobiams žmonėms. Tuometinis dekanas kunigas Jonas Pranevičius, pasitaręs ir suderinęs su rajono savivaldybe, įsteigė parapijos globos namus. Mirus „Carito“ idėjų autorei ir daugelio darbų įgyvendintojai, „Carito“ moterims vadovauti pradėjo Angelė Vilčiauskienė. Prie prasmingos globos namų veiklos aktyviai prisidėjo a. a. vienuolės Dolorita ir Mišelė. 1999 metais globos namai įgavo juridinį statusą ir tapo viešąja įstaiga. Bėgant metams globos namų vadovai keitėsi, tačiau veikla tęsiama iki šiol.
Padėti, suprasti, palydėti
Globos namų gyventojams, kurių gyvenimo saulė jau krypsta vakarop, ypač reikia ramybės ir užuojautos. Čia dirbančių žmonių misija – padėti žmogui, suprasti jį, palydėti… Šioje globos įstaigoje teikiama medicinos, socialinė, dvasinė priežiūra (pagalba). Gyventojų globos namuose nėra daug, šiuo metu gyvena 18 moterų, todėl teikiamos priežiūros (pagalbos) paslaugos yra efektyvesnės, gyventojos sulaukia daugiau darbuotojų dėmesio. Įstaigos pagrindinės pajamos ir išlaikymo šaltinis veiklai vykdyti yra gyventojų sumokėtos lėšos už suteiktas paslaugas. Atsiradus solidesnių išlaidų prisideda rėmėjai. Nedidelė dalis lėšų surenkama iš 1,2 procento gyventojų pajamų mokesčio.
Prieš daug metų, kuomet įstaiga tik įsikūrė, jos veiklą rėmė Vokietijos maltiečiai, Lioningeno miesto (Vokietija) parapijiečiai, Šv. Pranciškaus Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolynas ir kt. Prie įstaigos veiklos kokybės gerinimo prisidėjo ir Utenos rajono savivaldybė, skirdama lėšų liftui-keltuvui įrengti, pastatui remontuoti.
Gyvenimo saulėlydį lydi dėmesys ir rūpestis
Čia gyvena žmonės, negalintys savimi pasirūpinti ar net savarankiškai judėti, po persirgtų insultų, sergantys Alzheimerio, Parkinsono ir kt. sunkiomis senatvinėmis ligomis. Šiuo metu jauniausios čia gyvenančios moterys skaičiuoja 80-us gyvenimo metus, vyriausia įkopė į 104-uosius. Kaip juokavo įstaigai vadovaujantis klebonas A. Neverauskas, kodėl gi negyventi tiek ilgai, kai esi apglostytas, aprūpintas ne vien tik maistu, bet ir nuolatiniu dėmesiu, rūpesčiu bei meile.
Globos įstaigoje turi galimybę apsigyventi žmonės iš įvairių Lietuvos kampelių, tačiau dauguma čia gyvenančiųjų susiję su Utenos kraštu, jų vaikai ar kiti artimieji gyvena Utenoje ar netolimose apylinkėse.
Globos namuose dirba bendrosios praktikos slaugytoja, slaugytojo padėjėja, socialinė darbuotoja, socialinio darbuotojo padėjėja, ergoterapeutė, virėjos.
„Maisto gamyba yra labai svarbu. Pas mus maistas ruošiamas kaip namuose. Natūralus, skanus ir pakankamai kaloringas. Mes neperkame pusfabrikačių. Gyventojos dažnai pasidžiaugia, kad čia skaniai valgyti duoda“, – pasakojo ilgametė globos namų darbuotoja ir šios įstaigos siela N. Sirvydytė.
Globos namuose dažniausiai teikiama ilgalaikė globa. Laukiančiųjų vietos skaičius nuolat kinta. Atsilaisvinus vietai dažnai paaiškėja, kad vieni apsigyveno kituose globos namuose, kiti – baigė kelionę žemėje. Pasak N. Sirvydytės, į globos namus dažniau pageidauja patekti žmonės, kurie gyvenime jau tenori ramybės, trokšta atsiriboti nuo skubančio pasaulio, pabūti tyloje, pasimelsti. Šiuose globos namuose neretai apsilanko dvasininkai, švenčiamos religinės šventės, kurių gyventojai labai laukia. Gyventojas aplanko ir Utenos miesto ugdymo įstaigų vaikai su parengtomis programėlėmis ir savo šurmuliu praskaidrina čia gyvenančiųjų dienas. Stipresnės sveikatos gyventojos dalyvauja bažnyčioje aukojamose Mišiose.
Autorės nuotr.
